Lietuvoje studentų greitai bus 200 tūkst. Reali politinė jėga, jei pagalvoji, kad kiekvienas iš jų per balsavimą ateitų prie urnos ir balsuotų už tą patį kandidatą. Aišku, taip nebus, o aktyvių studentų nėra nė pusės, turbūt nė trečdalio... dar mažiau.
Tačiau kalbėti apie jų pilietiškumą - prasminga. Kad tai prasminga, nusprendė ir Lietuvos studentų sąjunga (LSS), savaitgalį susirinkusį į asamblėją Šventojoje (net pavadinimas asamblėjai buvo duotas - „Studentų judėjimo reikšmė kuriant pilietinę visuomenę“).
Nors už kelių šimtų žingsnių ošė jūra, o prognozuoto lietaus nebuvo daug, studentai pabandė susikaupti ir... padiskutuoti. Tiesa, pastarąjį žodį norėtųsi dėti į kabutes, nes tikros diskusijos taip ir neįvyko, bet keletą rimtų ir keletą ne visai rimtų pasiūlymų bei pasvarstymų aptikau.
Pirmas pasiūlymas - „svajojimas“
Keli pranešėjai, jau ne studentai, o ekspertai, turėjusioms užsiliepsnoti diskusijoms bandė įskelti žiežirbas savo idėjomis.
Alfredas Chmieliauskas, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto prorektorius, į pagalbą pasitelkė ištraukas iš B. Bertolucci filmo „Svajotojai“ - pasakojimo apie 1968 m. gegužę Paryžiuje, kai į gatves išėję protestuoti studentai kai kam net priminė XIX a. pavasarius.
Ne, A. Chmieliauskas neagitavo griebtis Molotovo kokteilių ir lėkti prie savo aukštųjų mokyklų, jis pasiūlė nuosaikesnį protestą - kovą su sistemos ydomis, savotišką „svajojimą“.
Anot jo, pilietiškumas reikalauja organizuotos veiklos, tačiau tokios organizacijos, kaip LSS, kurias sudaro dažnai besikeičiantys studentai, neturi kurti grandiozinių strateginių planų, o kovoti su kasdienybėje nusistovėjusiu absurdiškumu. „Nors studentija - tūkstantmetes tradicijas turinti organizacija, tačiau studentas - laikinas etapas piliečio brandos kelyje. Todėl svarstant studentijos vaidmenį, sudėtinga nuosekliai laikytis modelio, kuris visų pirma orientuotas į ilgalaikių tikslų realizavimą“, - aiškino jis.
O alternatyva tam, jo teigimu, galėtų būti „svajojimas“, t.y. tokia inovacinė veikla, kurią jis pavadino „alternatyvia vaizduote“. „Jos tikslas - pirmiems pamatyti ir ištaisyti sistemos absurdiškumus, - kalbėjo A. Chmieliauskas. - Ką gali pastebėti studentas, ko kitų visuomenės sluoksnių atstovai dėl susiformavusių stereotipų negali pastebėti?“.
Geras klausimas, pagalvojau. Bet jo kažkodėl vėliau niekas nesvarstė.
Kitas variantas - tradicijos
Pilietinės visuomenės instituto (PVI) direktorius Darius Kuolys, priešingai, atsisuko į tas „tūkstantmetes tradicijas“. Jis pritarė, kad inovacijos - svarbus dalykas, bet lygiai taip pat būtinas tradicijų perėjimas. „Suvokimas, kad viešąją erdvę gauname iš tėvų, protėvių, išsaugoti ir perduoti ateities kartoms yra svarbiausias dalykas“, - įtikinti bandė D. Kuolys.
Anot jo, įsigalint vartotojiškumui, mes susiduriame ne su istorija, o su akimirkų vėriniu, (Zygmunto Baumano žodžiais). Todėl PVI direktorius abejojo, ar studentija sugebės rekonstruoti „be testamento gautą palikimą“, t.y. tradicijas.
Vėl geras klausimas ir vėl negirdėjau diskusijų.
Kaip pavyzdį jis pateikė ne tarp studentų, bet tarp moksleivių sociologo Arūno Poviliūno atliktą apklausą. Ji parodė, kad moksleiviams nerūpi socialinis solidarumas, tačiau labai svarbios yra jų laisvės ir teisės. „Tai tam tikras demokratijos vartotojiškumas, infantilus santykis“, - darė išvadą D. Kuolys.
Ir tiesiog - taikosi prie galios centrų
„Tiesa, nežinia, kiek istorinė atmintis veikia šiuolaikinę tapatybę, bet, regis, kad fasadiškai girdamiesi vienu seniausių universitetų Rytų Europoje, beveik nieko nežinome apie jo esminę grandį - studentus ir jų gyvenimą“, - pratęsė Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas Linas Venclauskas.
Tarsi susitaręs iš anksto su A. Chmieliausku, jis taip pat priminė 1968-uosius, kai, pasak jo, studentai aiškiai išreiškė savo nepasitenkinimą esama situacija, apgynė jiems svarbią viešąją erdvę.
Bet studentai, norėdami ką nors keisti dabar, pirmiausia turės susidoroti su polinkiu taikytis prie dabartinių galios (valdžios) centrų, tiesiog juos imituoti. „Nieko nebus galima tikėtis, jei studentų atstovybės bus atskirtos nuo studentų ir kopijuos biurokratinės elgsenos modelius, besimėgaudamos savo valdžia ir galimybėmis, - pažymėjo L. Venclauskas. - Šiandieniai studentai pirmiausia stokoja valios ir fantazijos, komunikacijos ir ryžto įsipareigoti veikti ilgiau, nei trunka viena proginė parodomoji akcija“.
Negirdėjau nei neigimo, nei pasipiktinimo šūksnių.
Ką mano kiti ir jie patys
Pati LSS atliko nedidelę apklausą - 98 žinomų visuomenės veikėjų paklausė, kaip šie vertina studentų pilietiškumą. Ji turėtų išjudinti „biurokratėjančius“ studentų atstovus.
Į klausimą „Kaip apibūdintumėte šiandieninį studentą?“, pusė apklaustųjų atsakė laiką studentus sąmoningais, tačiau tik 8,2 proc. - pilietiškai aktyviais, 11,2 proc. - apatiškais aplinkai, 15,3 proc. - egoistais ir 18,4 proc. - pilietiškai pasyviais.
O pasiteiravus, ar respondentai jaučia studentų judėjimo įtaką, kuriant pilietinę visuomenę Lietuvoje, nė vienas neatsakė „labai jaučiama“ ir tik kas ketvirtas „jaučiama“. Visus studentų aktyvistus gali guosti tai, kad 28,1 proc. atsakiusiųjų jaučia įtaką „vidutiniškai“. Bet taip pat liko 40,6 proc., kurie jaučia menkai, ir 4,7 proc., kurie visiškai nejaučia.
Asamblėjoje studentai pabandė ir patys įvertinti savo vertybių skalę. Tačiau užuot pateikęs tik mažos grupelės apklausą, siūlau įsivaizduoti tokį vaizdelį, parodytą per asamblėją kaip simbolinį pilietiškumo supratimą: skambant Žilvino Žvagulio dainai „Alaus danguje nėra“ į balkoną išėję studentai vienu rankos mostu nušluoja ant krašto stovėjusias alaus skardines. Ne, vaizdas tuo nesibaigia. Pribėgę kiti studentai surenka šiukšles ir jas išmeta į šiukšlių dėžę. Štai koks pilietiškumas.
