Pagaliau prasidėjo teniso sezonas. Gražūs žmonės, galingos aistros, milžiniškos (svetimų) pinigų sumos – štai ko trūksta surūkusiai lietuviškos žiemos kasdienybei. Praėjusią savaitę vyko „Chennai Open“ pusfinalis, susitiko du ispanai, Rafaelis Nadalis ir Carlosas Moya, veteranas Carlosas (32 m.) ir jaunasis fenomenas Rafa (22 m.).
Carlosas buvo per porą tikslių kirčių nuo pergalės ir vis dėlto pralaimėjo, neužteko jėgų. Patirtis gelbėjo ligi paskutinės akimirkos, tačiau Rafa, kaip sakoma, aplakstė senelį, išplėšė pergalę pusfinalyje, kuri finale jam kainavo kone gėdingą pralaimėjimą rusui.
Anksčiau to nepastebėdavau, pasirinkdavau palaikyti vieną ar kitą žaidėją vien tik dėl subjektyvių skonio kriterijų: dėl žaidimo technikos, dėl marškinėlių spalvos, kartais dėl tautybės (labai nemėgstu sirgti už slavus, o už šveicarus ir ispanus mėgstu). Tačiau šį sykį visa širdimi sirgau už Carlosą, už veteraną kaip tik už jo metus, už jo garbingą amžių. Operatoriai tarsi norėdami kuo labiau išdraskyti mano kruviną širdį vis rodė triumfuojančius, iš pasitenkinimo cypiančius indų tyneidžerius ir aš mielai būčiau jiems nurovęs ausis. Ir Nadalis mane tiesiog nervino: anksčiau atlaidžią šypseną kėlęs Rafos įprotis nuolat timptelėti kelnaites, tarsi jam medžiagą trauktų į vidų... na, ten, kur niekados neužklysta saulės spindulys, kur gūdis ir niūra, dabar virto tiesiog pasibjaurėtinu, pagiežingą sarkazmo ir aitrią ironiją keliančiu įpročiu. Keletą akimirkų tiesiog ligi akių aptemimo nemėgau – ir ne Nadalio, o savęs, negalinčio susitaikyti, kad mane erzina jaunystės pranašumas prieš senatvę. Nesvarbu, kad patirtis dažnai taip pat turi daugybę pranašumų ir privalumų, tai kita šneka, bet pagrindinis ginklas – laikas – jaunumo pusėje. Bjauru. Ir visi seniai, kurie dažosi plaukus, klijuojasi perukus, lenda į užpakalį jaunimui yra lygiai tokie pat koktūs. Kaip pats koktumas. Anglų intelektualas Cyrill‘as Connolly‘s apie kartų karą yra pasakęs bjauriai tikslų dalyką: „Tai vienintelis karas, kuriame kiekvienas pereina į priešo pusę“. Pajutau, kad perėjau. Kaip tik po šio mačo supratau, kad jau esu kitoje pusėje, ir dabar, kai mėginu draugiškai prakalbinti savo studentes, jaučiuosi kaip gašlus senis, kuris klijuojasi prie perpus jaunesnių mergaičių, sklidinas pasibaisėtinai primityvių kėslų. Tai nepakeliama.
Kita pastaruoju metu mane dominanti tema yra moterys ir automobiliai. Jau keletą sykių vos išvengiau sužalojimų, o gal ir letalinės baigties – mano senutės „Toyotos“ vos nesutraiškė moterų vairuojami monstrai. Turiu galvoje prabangius automobilius: mersus, BMW, o ypač visureigius. Ir visus juos vairavo moterys.
Kai ėmiau aiškintis priežastis, štai kas paaiškėjo: moterys vairuodamos negali nustygti vietoje, vairavimas moterims – per menka veikla, jos nori daugiau, jos negali švaistyti brangaus laiko vien tokiai nuobodybei, kaip spoksojimas į kelią ir posūkių rodymas, jos jaučia savo stangriom sėdmenim elastingą šildomų, vibruojančių, glamonėjančių krėslų paviršių ir nori su tais krėslais susilieti, prasmegti į juos, tapti neatskiriama jų dalimi; vairą jos glosto kaip rankinę, kainuojančią penkiasdešimt tūkstančių eurų, pagamintą iš paskutinio dinozauro jauniklio odos, apimtos aistros šėlsmo, jos kandžioja tą vairą, paskui metasi prie pavarų svirties, apžioja ją švelniomis, putliomis, dešimt tūkstančių eurų kainuojančiomis burnomis ir atsiduoda nežabotai fantazijai; jeigu pavarų svirtis automatinė, ką gi, automatinė svirtis – visų moterų svajonė.
Numalšinusios žemuosius instinktus, jos ima skambinti visoms vienatvės daržoves graužiančioms draugėms, kad galėtų prieš jas pasipuikuoti, homoseksualams dizaineriams, kad galėtų iš automobilio nė kojos neiškėlę išleisti krūvą šlamančių, jos siunčia žinutes vaikams, kad jie neužmirštų pasityčioti iš vargingų mokytojų, kalbasi su gydytojais apie veido, odos ir šunų dantų priežiūrą, kreipiasi į salonus, kad sužinotų paskutines kosmetikos naujienas, užsakinėja bilietus į slidinėjimo kurortus ir užmiesčio viešbučius, kuriuose lankysis savaitgalį su jaunais meilužiais, kai vyrai bus išvykę į medžioklę taškyti vienas kitam smegenų...
Nežinau, ką moterys veikia prabangių, dažniausiai vyrų joms dovanotų, milžiniškų, galingų automobilių salonuose. Po velnių, bet juk turi jos ten kuo nors užsiimti, nes kelyje jos daro viską, išskyrus tiesiogines pareigas – vairavimą.
