Vis mažiau malonumų – štai ką gali konstatuoti žmogus, persiritęs per keturiasdešimties metų ribą
Juodaodės lūpos buvo tokios švelnios, kad atrodė, jog pats esu pavirtęs į tirpstantį šokoladinį saldainį jos didelėje šiltoje burnoje. Ir malonumas, ištikęs nubudus, kokio jau seniai nebuvo patirta, malonumas, sapną maksimaliai priartinantis prie realybės. Arba atvirkščiai.
Vis mažiau malonumų – štai ką gali konstatuoti žmogus, persiritęs per keturiasdešimties metų ribą. Statistika nesiremsiu – yra įvairių kraštutinumų, perversijų ir panašiai. Tačiau vidurkis būtų maždaug toks – sumažėja ne tik bendras malonumų skaičius, net ir vieno, atskirai, ne kompleksiškai patiriamo malonumo trukmė susitraukia.
Puikiame britų seriale „Manchild“ juodaodis personažas Patrikas, vienas iš keturių prie penkiasdešimties artėjančių bičiulių, verslininkas ir estetas, „prasukęs“ sandėrį už pusę milijono svarų, žvilgteli į laikrodį ir atsidūsta – dvidešimt sekundžių. Malonumas, uždirbus krūvą pinigų, trūko vos dvidešimt sekundžių, anksčiau tai tęsdavosi kur kas ilgiau.
Dėl visko kaltas pasikartojimas – mūsų patirtis receptoriams, kurie perduoda informaciją apie malonumą, užbėga už akių, ji šaukia – tai jau buvo, šis skonis kartojasi penki šimtai pirmą sykį, o tokį orgazmą tu išgyvenai prieš keturiolika metu du mėnesius ir tris dienas, lijo lygiai toks pat lietus, kaip šiandien, kaip šiandien buvo ketvirtadienis. Viešpatie mano, nejaugi iš tiesų viskas kartojasi. O gal tai viena iš terapijos priemonių, galbūt taip Sutvėrėjas rengia mus tai akimirkai, kai reiks apleisti pasaulį – kad ne taip skaudėtų, kad neveržtų širdies deginantis ilgesio lankas?
O gal viskas dar banaliau – malonumų rinkinys yra labai skurdus, ir žmogus, manąs, kad jų yra begalybė, paprastai baigia savo kelionę arba narkomanų reabilitacijos centre arba niūrioje bomžų draugijoje prie lauželio.
Nesunku sutikti tokių personažų, kurie lekia per gyvenimą vydamiesi stabilų, nekintantį, totalų malonumą – jie keičia butus, mažesnį parduodami ir pirkdami didesnį, keičia namus -iš vidutinio į prabangesnį ir superprabangų, atnaujina moteris, vaikų motiną pakeisdami į manekenę, keičia automobilius, dantų protezus, vidaus organus - ir nieko. Kuo brangesnius gėrimus jie geria, tuo kartesnis pagirių skonis lieka burnoje.
Štai kur paradoksas. Malonumas niekada nelaukia mūsų išorėje. Negaliu liautis žavėjęsis, kad nors vienoje srityje filologas gali pasijusti pranašesnis prieš šio pasaulio didžiuosius. Kas, kad tik keletą akimirkų, bet vis dėlto... Vienas yra tik pasaulis, vidinis, mieloji...
Šiuos žodžius ant kokios nors našlės baronienės kelių išmurkęs Raineris Maria Rilke ligi šiol lieka teisiųjų panteone. Joks malonumas netveria ilgiau nei pernykštis sniegas, jeigu jis nesuleidžia šaknų vidinėje erdvėje – efemeriškoje, miglotoje, nepripažįstamoje bankininkų ir nekilnojamojo turto vertintojų. Todėl nesu matęs laimingo bandito. Verslininko, politiko. Jie nelaimingi! Ką jau kalbėti apie prasmės, darnos, jaukumo šiame pasaulyje išgyvenimą. Nes visi jų malonumai – išorėje. Nesilaikantys, neprilimpantys, reikalaujantys dar ir dar pastangų, pinigų, valdžios, potencijos, lavonų.
Kita vertus, visos religijos skelbia, kad malonumas yra vienintelis – garbinimas to, kas yra didesnis už žmogų. Kad vienintelis nepranokstamas malonumas yra Dievas ir visi kiti priedai, kylantis iš Jo. Tiesą sakant, nesu sutikęs ir nė vieno religingo žmogaus, kuris tenkintųsi vien tuo malonumu. Ir gyventų normalų, visavertį gyvenimą (neturiu galvoje įvairių, anksčiau minėtų perversiškų išimčių). Stipriai tikinčiųjų laikysena dažniausiai būna itin teatrališka – kuo aršiau jie aiškina apie savo tikėjimo didybę, tuo didesnis kyla įtarimas, kad už šios kaukės lypi baimė ir siaubas: o ką, jeigu viskas, kuo aš tikiu, tėra tik dar vienas žmogiškas malonumas, kuriame nėra nieko dieviško?
Mintis apie malonumą ir jo klonus ištiko kalnuose, leidžiantis ne itin sudėtinga trasa. O gal kylant keltuvu migloje į kalno viršūnę. Tokia didelė mėlyna sraigė, keliaujanti į Fudži. Ne, ko gero tada, kai prasidėjus pūgai dėjausi pataikęs į pusnį ir pajutau geliantį, odą tvilkantį sniego prisilietimą. Kažkada šis malonumas jau buvo! Vaikystėje, be abejo.
Ir kažin, ar tas malonumas nebuvo didesnis, ar džiaugsmas leidžiantis nuo kalno su bjauriomis, nuolat lūžtančiomis ir neslystančiomis latviškomis slidėmis nebuvo galingesnis, prasmingesnis, trunkantis begalybę, nuo lapkričio ligi kovo, nuo ryto ligi sutemų. O dabar – trys minutės. Geriausiu atveju. Ne, nekalbu apie tai, kuris tų malonumų geresnis ir kad vaikystėje patirtį įspūdžiai vertingesni, o vėliau besikartojantis viso labo tiktai šešėliai Platono olos alegorijoje.
Sentimentai, visa tai praeinančio laiko sentimentai, bet juk jie – irgi malonumas.
Tiesa, senstant atsiranda nemažai smulkių buitinių malonumų: kai gali savo kūnui suteikti daugiau erdvės, pasiklausyti muzikos aukštos kokybės garso aparatūra, arba, kaip sakė vienas mano bičiulis, vyrui po keturiasdešimties gerai išsimyžti kartais būna didžiausia palaima.
Visi didieji malonumai susirenka iš smulkmenų. Ir pamažu, degraduodamas į senatvės pusę, žmogus ima suprasti, kad Epikūras buvo teisus – didžiausias malonumas yra skausmo nebuvimas. Turint galvoje, kad šis malonumų mąstytojas visą gyvenimą kentėjo dėl akmenų kepenyse, juo galima tikėti.
