Prieš tapdama supermegapopžvaigžde Madonna permiegojo apytikriai su tiek prodiuserių ir šiaip visokių šou biznio prašalaičių, kiek Vincentas van Goghas per visą gyvenimą nutapė paveikslų. Tai bent! Juk Vincentas tapė kaip išprotėjęs. Tiesa, jis ir buvo išprotėjęs, bet tai nieko nekeičia – vis tiek pritapė. Kita vertus, tai, ko gero, tik gandai. Nes apie pop žvaigždės meilės nuotykius yra ir kitokių duomenų.
Nesigilinsim. Tačiau principas, kad aktorius, norėdamas tapti žvaigžde, turi su kuo nors permiegoti – geras. Pavyzdžiui, režisierius senas bjaurus senis, ateina pas jį jauna aktoriukė, graži, kvepianti ir sako, noriu būti žvaigždė, o senas smirdintis režisierius jai sako, miegosi su manim, būsi. Ir gimsta nauja žvaigždė.
Sakoma, tas pats vyksta ir madų pasaulyje. Pas seną, smirdintį pedrylą ateina jaunas dizaineris... ir tampa žvaigžde. Žmonės kalba, kad ir politikoj taip, ir versle, visur, kur tik yra hierarchija ir subordinacija ir dar kokie nors puikūs tarptautiniai žodžiai. Pavyzdžiui, smorzando, protekcija, dendritas, intencionalumas ir panašiai.
Gydytojai ir pacientai, kunigai ir parapijiečiai, turtuoliai ir vargšai, tapytojai ir pozuotojai, pardavėjai ir pirkėjai – kiek čia galimybių, kiek veiklos sferų tiems, kurie nori ką nors parsiversti į guolį vien tik dėl to, kad likimas jiems skyrė patogesnę poziciją kitų atžvilgiu! Fjūūūūūū! Ką jau kalbėti apie tai, kad Lietuvos politikoj klesti kraujomaiša – giminės persikrušę tarpusavyje.
Be abejo, yra sferų ir specialybių, kurių atstovai stovi ant žemiausios hierarchinės pakopos ir neturi galimybės ką nors paversti žvaigžde. Pavyzdžiui... na, savaime suprantama, kokios tai profesijos. Mokytojai, bibliotekininkai, muziejininkai, rašytojai, vienu žodžiu, visokios save su kultūra siejančios atliekos. Tokie grįžta namo ir duoda savo žmonai į snukį, nes su ja miegoti ir už dyka nebenori, kadangi žmona sena ir smirdinti. Kita vertus – vyras juk taip pat senas ir smirdintis. Ir be jokios karjeros, ir be jokios perspektyvos, vien skausminga neviltis veide ir žvarbi, kokti tuštuma sieloje. Pas tokį žmona grįžta iš darbo, prispaudžia koja ploną kaklą ir sako: tu mano gyvenimą suėdei, būčiau ištekėjusi už Hugo von Hofmannsthalio, bankininko ir politiko, statybinės organizacijos viršininko ir panašiai, gyvenčiau kaip karalienė, o prispaustas vyras susinervinęs cypia, spurda, esą, jeigu tas smirdintis sūrio gabalas šaldytuve yra žmonos gyvenimas, tai jis jo neėdęs, o išmetęs, nes neįkandęs!
O štai šou pasaulyje viskas kitaip. Pas seną smirdintį prodiuserį ateina jauna graži kvepianti mergaitė ir tampa žvaigžde. Vieną garbę senis jai nuplėšia, o kitą padovanoja. Titulai, pinigai ir panašiai. Ir paskui ta žvaigždė guli su kokiu nors dėmėtu šunim ant dirbtinės žolės, rodo dirbtines krūtis ir pasakoja apie savo karjeros laiptus (tie laiptai dažniausiai būna jai už nugaros, fone, bet taip pat iš kokios nors plastmasės, kitaip tariant, netikri).
Nes nebėra tikrų vertybių visuomenėje. Anksčiau visuomenėje populiarios buvo tokios tikrosios vertybės: dvasingumas, sąžiningumas, atvirumas, pasiaukojimas, ištikimybė, darbštumas, dosnumas, išsilavinimas ir panašiai. Dabar visuomenėje populiarios tokios vertybės (netikros): brutalumas, godumas, melas, veidmainystė, tinginystė, vagiliavimas, išdavystė ir panašiai.
Žinoma, oponentas galėtų paprieštarauti – ar iš tiesų tikrosios vertybės anksčiau buvo veiksmingos, tai yra, galiojančios? Ne, be abejo, bet apie jas bent jau buvo kalbama. Diskutuojama. Partiniuose susirinkimuose, profsąjungos posėdžiuose, pionierių draugovėse. Vagys susigėsdavo, melagiai parausdavo. Ar dabar kas nors yra matęs susigėdusį vagį ar paraudusį politiką? Nebent dėl kraujo spaudimo ir per didelio kiekio tulžies, nespėtos išlieti ant politinio ar kokio bjauraus kritiko.
Ką daryti? Kai Korintą užpuolė priešai ir visi, kas gali, skubėjo su ginklais prie miesto sienų, Diogenas, kad jam neprikaišiotų tinginystės, išrideno savo statinę į aikštės vidurį ir ėmė ją ridinėti bei į ją stuksenti, esą, štai, žiūrėkite, ir aš prisidedu prie bendros kovos. Mokydamasis iš šio pavyzdžio, autorius taip pat nori padaužyti savo kumšteliu į viešumo statinaitę ir pareikšti nuomonę – ką gi daryti, kad Lietuvoje reikalai pakryptų į gera?
Manau, trūksta gerų politikų, o nusižiūrėti gerų politikų galima užsienyje, kad ir padėvėtų. Seni užsieniečių automobiliai mums tinka, naudota buitinė technika, drabužiai, TV laidos ir šou tinka, tai kodėl gi nenusižiūrėjus vieno kito politiko. Galima būtų ir išsinuomoti, jeigu Lietuva neįperka – keletą olandų, keletą belgų, norvegų, švedų, danų, o daugiausiai tai reiktų užsipirkti anglų. Nors jie ir išpuikę, žvelgia į kitas tautas su panieka, bet tikrai nevogs ir į Maskvą nevažiuos. Mūsiškius politikus laikinai būtų galima išsiųsti į Albaniją – ten giminių nėra, vogti sunku būtų.
Idėja nenauja – jau XIV-me amžiuje Didysis kunigaikštis Gediminas rašė laiškus europiečiams, kviesdamas juos atvykti ir darbuotis Lietuvos labui. Jau tada įžvalgus politikas suprato, kad lietuviams patiems bus sunku išsiversti. Lietuviai mėgsta didžiuotis savo istorija, užmiršdami, kad visų pirma iš istorijos reikia mokytis.
Kas naujo teniso pasaulyje? Viskas ten puiku. Tik vienas dalykas manęs nesiliauja stebinęs: motinos ir dukterys, jaunos patelės, lakstančios po kortą ir senos kalės, nenuleidžiančios akių nė akimirkai nuo savo atžalų, nuo dvikojų fabrikėlių pinigams gaminti. Kažkas nesveiko yra šiame ryšyje, kažkokia patologija slypi. Kažkas ties graikiškos tragedijos riba. Nesu daugiau matęs nė vienų rungtynių ir, ko gero, nėra nė vienos sporto šakos, kur būtų toks akivaizdus tėvų dalyvavimas. Arba motina arba tėvas, o kartais net ir abu sėdi tribūnose ir stebi savo vaiką. Prisirišę metalinėmis bambagyslėmis. Vaikas laksto po aikštelę jau vos pavilkdamas tą prakeiktą, smaugiančią bambagyslę, o tėvai sėdi akmeniniais veidais. Stebi. Nenuleidžia akių. Baigę sportinę karjerą tokie vaikai beveik visus uždirbtus pinigus (tenise, jeigu sekasi, uždirbama labai neblogai, sumos siekia šimtus tūkstančių ir milijonus dolerių) išleidžia psichoterapijai – kad atsikratytų pasibaisėtinos priklausomybės nuo gimdytojų, kad pagaliau išrautų su šaknim tą slogią košmarišką bambagyslę.
Beje, jeigu kam nors įdomu, Vincentas Van Goghas nutapė 879 paveikslus.
