Šventės žmones demoralizuoja. Paskutiniojo gimtadienio proga gavau chalatą. Pasibaisėtinai didelį, beveik ligi žemės, su atsainiu dirželiu, mėlynos jo klostės plakasi aplink blauzdas, kai žingsniuoju į virtuvę gerti rytinės arbatos. Šlykščiausia, kad tas suknistas chalatas, miesčionizmo ir hedonizmo simbolis man patinka. Jis man beveik kaip narkomanui dozė.
Reiktų paaiškinti nesąmoningiems skaitytojams (be abejo, tokių mažuma, bet mes juk europiečiai, mes gerbiame mažumas), kad rašytojas, rašydamas pirmuoju asmeniu apie tam tikrus reiškinius, ar tai būtų susiję su antropologija, ar su teologija, naudoja vadinamąjį metonimijos metodą, tai yra, tekste autoriui nėra svarbu atlikti išpažintį apie savo chalatą, jis pateikia tam tikrą apibendrintą pagyvenusių respublikos ar planetos gyventojų grupę, kuriai būdingas chalatas. Pasitelkdamas save kaip dalį vietoj visumos, jis įvardija universaliuosius buities ir būties aspektus, su kuriais kasdien susiduria visi ar bent dauguma piliečių. Rašytojas (yra skaitytojų, įsitikinusių, kad žmogus, rašantis pirmuoju asmeniu, pasakoja tik apie save) gali pirmąjį asmenį naudoti pasakodamas apie kaimyną, apie keletą žmonių iš karto, sujungdamas jų charakterio savybes ir nuotykius į vieną asmenį, pirmuoju asmeniu jis gali pasakoti apie šunį ir net apie skalbinių lyginimo lentą. Tai vadinasi kūrybine išmone, fantazija, pramanu, vaizduotės išdaigomis ir panašiai. Beje, kad lietuvio skaitytojo neištiktų šokas dėl tokios informacijos, noriu pranešti, jog toks kūrybos metodas naudojamas labai seniai – prieš keletą tūkstančių metų vienas tipas, kurį mokykloje visi stumdydavo ir mušdavo, sukūrė seriją pasakojimų, - šiuolaikinė analogija būtų Rembo, Supermenas ar Spaidermenas, – apie superherojų, kuris galėjo vienu smūgiu patiesti liūtą ir panašiai. To herojaus vardas buvo Heraklis, o autoriaus vardo niekas nebeatsimena. Deja, literatūroje tai irgi ne pirmas atvejis – personažas pergyvena savo kūrėjus. Argi kam svarbu, koks žmogus sukūrė televizorių – dabar televizorius kuria žmones.
Taigi chalatas.
Amžiaus cenzas nesvarbus, kad žmogus atsiduotų chalato glamonėms. Tai gyvenimo būdas. Miesčionybė. Vakaruose šį socialinį sluoksnį įprasta vadinti viduriniąja klase ir ši sąvoka neturi neigiamos konotacijos, visiškai atvirkščiai, nei mūsiškis žodis „miesčionis“.
Chalatas turi daug privalumų – jį vilkėdamas gali išsidrėbti priešais TV daug laisviau, nei būdamas su „darbine“ apranga. Forma valdo! Ji lemia ne tik estetinį įspūdį, bet ir mūsų elgseną bei ritualus. Pavyzdžiui, paskambina bičiulis pusę dvyliktos nakties ir sako, atvažiuoju, šią naktį esu taip pasipiktinęs moterų gimine, kad būtinai norėčiau tau išdėstyti savo požiūrį į jas, ir šiaip pašnekėsim, žvelgdami į mūsų nugyventus metus pro viskio butelio stiklą. (Tiesa, jis tai pasakė kur kas trumpiau ir naudodamas nenorminę leksiką). Cha! Aš negaliu, nepriimu jo, nes sėdžiu su chalatu. Chalatas mane apsaugo nuo šios sunkios prievolės – dalintis girta sąmone su seniai nematytu bičiuliu iš studijų laikų. Ar tai reiškia, kad aš niekšas? Žinoma. Padugnė ir liurbis. Bet turiu pasiteisinimą – chalatas! Jis valdo!
Chalatas turi ir dar vieną keistą savybę. Jis gundo. Demoralizuoja. Štai eina pro šalį tavo moteris, o chalatas šnibžda – atsiskleisk, parodyk jai save, aš tau padėsiu, ji išvys tave iki šiol dar neregėtoje šviesoje. Taip! Chalatas iškrypėlis! Ekshibicionistas.
Apie viskį prabilau ne šiaip sau. Anądien, žiūrėdamas tenisą, - žaidė milžiniškų kumpių šeimininkė juodaodė Serena Williams ir nė vieno moteriško hormono neturinti belgė Justine Henin. Žaidimas buvo klaikus, negrė talžė antausius europietei. Talžė negailestingai. O juk J. Henin – pirmoji reitinge. Keista, bet mano simpatijos buvo negrės pusėje. Išdaviau europocentrizmą. Ir dėl ko? Kokios negrės krūtys, po velnių! O J. Henin - operaciją pasidaręs vaikinukas. Nusprendė, kad vyrų tenise su tokia kompleksija nėra jokių galimybių – virto moterimi. Vis dėlto, vien dėl krūtų išduoti Europą būtų šiek tiek arogantiška. Ir vėl galiu suversti kaltę chalatui! Tai jis man pakišo mintį apie krūtis. Jis. Amoralus, gašlus skuduras.
Aš gurkšnojau viskį vilkėdamas chalatą! Baisesnio derinio sugalvoti neįmanoma. Tai visų idealų, visų galimybių išdavystė. Gerdamas su „darbine“ apranga dar gali tikėtis, kad tavyje nubus Josepho Conrado klajonių dvasia, kad staiga atpažinsi savo veido kontūrus kokios nors skylės lange, melancholiškose barmenės akyse, o paryčiais atsibusi velniai žino kur su velniai žino kuo, bus šlykštu, kankins troškulys, baimė ir sąžinės priekaištai, bet žinosi, kad taip pažįstama kančia, kad jos pažinimas bedugnis, kad taip kaupiama patirtis kančiai įveikti, ir ta patirtis po keleto metų ar net mėnesių nebebus tokia kankinanti kaip šią paryčių valandą šalia sunkiai šnopuojančios pagiringos būtybės žalsvai dažytais plaukais. Ne! Geriant su chalatu visa tai nebeįmanoma, chalatas spjauna į būties vandenyną ir nuleidžia inkarą buities įlankoje.
Vienintelis būdas kaip nors gelbėtis nuo chalato įtakos – paversti jį draugu, bendraminčiu, sukurti ideologiją, teigiančią, kad tik chalatą vilkintis žmogus yra laisvas ir turintis valią rinktis. Mano chalatas – mano tvirtovė! Žmogus be chalato – žmogus be ateities! Bet ar užteks drąsos, ar man užteks jėgų visatą perverti žodžiu, kaip andai sakė Alfredas P.
„Patikėk man savo kūną – pasirūpinsiu tavo siela!“, - šnabžda chalatas, ir aš grimztu į jį, grimztu kaip Ewanas McGregoras „Trainspotting‘e“ į kilimą, nyru į minkštą, gėlėmis ir lauro vainikais išklotą duobę, ir virš galvos man pamažu užsiveria mėlynos, neperregimos klostės.
