Kai pinigų per mažai, kyla klausimas – ką daryti? Kai jų daugiau negu paprastai, vėlgi tas pats klausimas. Kai po ilgų deficito dešimtmečių Billo Clintono prezidentavimo pabaigoje Amerikoje (labai trumpam) prasidėjo biudžeto pertekliaus laikai, siūlytojai, kaip tą panaudoti, susiskirstė į dvi pagrindines stovyklas.
Demokratai (kairieji arba liberalai amerikietiškąja prasme) pradėjo ieškoti papildomų būdų tiems pinigams išleisti – mokykloms, sveikatos draudimui ir t.t. Respublikonai (dešinieji arba konservatoriai) siūlė mažinti mokesčius – tą ir padarė prezidentas George‘as W. Bushas. Amerikos konservatorių nuomone, siekiant apriboti valstybės vaidmenį ir išlaidas, vienintelė veiksminga strategija yra mokesčių mažinimas, nes tai vienintelis būdas priversti valstybę išleisti mažiau. Valstybė vis tiek stengsis išleisti daugiau negu surenka mokesčiais (t.y. valstybės išlaidos yra lygios mokesčiams plius automatiškam „priimtinam“ deficitui, kuris daugelyje Vakarų valstybių yra 2-3 proc. BVP).
Mažinti išlaidas mažinant mokesčius demokratinėje visuomenėje yra lengviau negu tiesiog sumažinti išlaidas mažinant biudžeto deficitą. Mat žmonėms paprasčiau išmatuoti arba dideles socialines išmokas (propaguojamas „kairiųjų“), arba („dešiniųjų“ propaguojamus) pinigus, kuriuos jie sutaupo sumažėjus mokesčiams (pavyzdžiui, Lietuvoje mažinant pajamų mokestį nuo 33 iki 24 proc.). Politikas, siūlantis mažinti biudžeto deficitą, tarkim, nuo 2 iki 1 proc. BVP, dažniausiai nebus išgirstas, nes daugumai žmonių tai tik „šalti skaičiai“, kurie jų gyvenimui pastebimos įtakos lyg ir neturi. Galbūt todėl biudžeto deficito problemos analizė praktiškai neegzistuoja Lietuvos viešojoje erdvėje. Prie to prisidėjo faktas, kad Lietuva, nors iš Sovietų Sąjungos ir paveldėjo ekonominį atsilikimą ir toksines atliekas, kartu paveldėjo ir nulinę valstybės skolą (Rusija, pavyzdžiui, paveldėjo šimtamilijardines skolas, kurias Vladimiras Putinas dabar tvarkingai atidavinėja). Tai leido Lietuvos valstybei „gaminti pinigus iš oro“ – skolintis, be būtinybės vilkti dešimtmečių skolas ir vien palūkanoms išleisti kelis procentus BVP kasmet, kaip yra daugumoje Vakarų valstybių. Daugelyje Vakarų valstybių naujas skolinimasis nėra jokia investicija į ateitį ir nepasiekia paprastų gyventojų, o yra tiesiog būdas apmokėti praeities palūkanas, ištęsiant visą procesą į amžinybę.
Tai ką Lietuvai daryti su Europos Sąjungos pinigais – 20 milijardų litų – ateisiančiais 2007-2013 m., arba apie 3 mlrd. litų kasmet? Finansų ministerijos duomenimis, centrinės valdžios skola pasiekė 13,6 mlrd. litų (apie 4 tūkst. litų vienam gyventojui, arba maždaug po 1 litą vienam žmogui kasdien per paskutinius 12 metų).
Savaime suprantama, ES pinigų tiesiogiai negalima naudoti skolai grąžinti – jų paskirtis yra griežtai reglamentuota ES potvarkių. Tačiau, taip pat savaime suprantama, kad atsiradus šiems pinigams dalis programų, anksčiau finansuotų tiesiogiai iš biudžeto, dabar buvo pradėtos finansuoti iš ES fondų ir Lietuvos Vyriausybei atsirado kur kas daugiau laisvės, kur nukreipti „atsilaisvinusius“ biudžeto pinigus.
Finansų ministerija prognozuoja, kad 2006-2008 m. Lietuvos BVP turėtu augti apie 6 proc. kasmet, o darbuotojų skaičius padidėti nuo 1460 iki 1525 tūkst., nepaisant emigracijos. Tiesiog ekonomikos klestėjimo aukso amžius. Ir prie viso to gero dar tie trys ES milijardai kasmet. Na, jeigu Lietuva būtų „jauna“ valstybė, su perpildytais vaikų darželiais ir mokyklomis, būtų galima tik džiaugtis ir investuoti į žmones ir asfaltą. Tačiau dabar visa situacija primena žaismingą rudens lapų vaivorykštę – kelias įspūdingas savaites prieš prasidedančią žiemos pilkumą.
Daugelis Lietuvos gyventojų mano, kad Lietuvos valdžios institucijos nėra nei užtektinai sąžiningos, nei kompetentingos pasinaudoti visais „duodamais“ ES pinigais. Tačiau kadangi šiuo atveju imti yra geriau negu neimti, kito pasirinkimo kaip susitaikyti su korupcija ir neefektyvumu tarsi ir nėra.
Tačiau šiuo atveju biudžeto deficito mažinimas ir būtų tas apynasris, neleidžiantis atlaidžiai žiūrėti į neveiksmingumą. Dabartinė Lietuvos finansinė situacija yra maždaug tokia: 2006 m. pagal biudžeto įstatymą planuojama surinkti 13,3 milijardo litų pajamų Lietuvoje ir papildomai gauti 3,3 milijardo iš ES. Taigi pajamos būtų 16,7 mlrd., planuojamos išlaidos 18,5 mlrd., o 1,8 mlrd. skirtumas – biudžeto deficitas, kuris tokia pat suma padidins Lietuvos valstybės skolą, kuri jau pasiekė 13 mlrd. (arba bent kokių trijų „Mažeikių naftų“ vertę).
Tai reiškia, kad, be „garsiųjų“ 3 mlrd. kasmet, kurie sukėlė tokį visuomenės susidomėjimą (ar vos ne euforiją), Lietuvos valstybė „tyliai tylutėliai“ disponuos dar papildomai beveik 2 mlrd. litų, pasiskolintų iš ateities kartų.
Protingiausia finansinių požiūriu būtų, gaunant po tris papildomus milijardus, sumažinti skolą bent vienu milijardu kasmet (t.y. jei Lietuva išleistų 15,7 mlrd. kasmet, jos skola sumažėtų 1 mlrd., bet išlaidos vis tiek 2 mlrd. viršytų vietines pajamas – 13,3 milijardo).
Tačiau net jei Lietuva turėtų subalansuotą biudžetą (išlaidos ir pajamos lygios 16,7 mlrd.), ji „išleistų“ 3 mlrd. daugiau negu „uždirbo“. Daug ką nustebintų, kad dar tik 2001 m. Lietuva ramiai sau gyveno su 7,3 mlrd. biudžeto išlaidomis, o netgi 2003 m. tos išlaidos tebuvo 10,8 milijardo.
Šiuo metu Lietuvos valstybė elgiasi kaip žmogus, kuris (beje, artėjantis prie pensinio amžiaus), jam padidinus atlyginimą, pradeda skausmingai sukti galvą, kur tuos pinigus išleisti, ir toliau skolinasi, nors ir taip jau daug prisiskolinęs, o anksčiau išsiversdavo su kur kas mažiau. Jis elgtųsi daug protingiau, jeigu ramiai tirpdytų skolą, palauktų ir pažiūrėtų, ar atlyginimas ir toliau taip didės.
