Kaip gaila, kad taip ir neteko susimušti. Truputėlį pavėlavau. Tačiau dalyvavau pasistumdyme, o iš patikimų šaltinių dar šį bei tą išgirdau. Laikas: penktadienis (01.30). Vieta: “Gravity” klubas.
Niekur kitur nepamatysi tokių spūsčių, kokias gali išvysti prie “Gravity” durų. Nieko panašaus nebūna prie kitų sostinės naktinių landynių. Tarkim, ketvirtadienį ramiai buvau įleistas į sausakimšą vieną centrinį klubą; penktadienį prieš pat vidurnaktį be problemų patekau į uždarą “a la baro-klubo” vakarą. Tačiau ne pirmą kartą taip jau atsitinka, kad norint praslinkti į “Gravity” reikia alkūnėmis gerai padirbėti. Visiems akivaizdu. Pirma: klubas kišenė, rūbinė nevisagalė. Antra: pasitaiko ne viena proga, kai į klubą gali patekti “už dyką”. Šį penktadienį prisidėjo dar viena priežastis - muštynės. Ir čia apsaugininkai galėjo atskleisti lėtapėdišką savo gyvenimo esmę.
Veiksmo vieta: klubo kampe tarp minkštasuolių. Laikas: nesvarbus. Rytų Azijos pilietis (labai jau moteriškų manierų), neaiškių motyvų vedamas, meiliai bando kalbinti merginas. “Kabinimo” rezultatui dar nespėjus išaiškėti, kai merginas atlydėję jaunuoliai, jau spėję padauginti alkoholio, mėgina perauklėti išsišokėlį. Finalas: įsikiša apsauga. Rezultatas: kivirčo dalyvių laukia laukas. Moralas: azijietiškiems gaidžiams nevalia prie lietuviškų, baisiu gripu neužsikrėtusių vištelių lįsti.
Apsauga nepėsčia - susitvarkė su įniršusiais jaunuoliais, tačiau uždelsė daugiau nei pusvalandį. Ir už tai gavo nuo vadovybės. Kol klubas aiškinosi su nesusipratimais, minia lauke ne tik šalo, bet vis dažniau svarstė galimybes pajudėti į kitą naktinį klubą. Mes patys vos taip nepasielgėme. Mažai trūko.
Prosenelių patarlė sako: “Nesvarbu, kaip baloj apsitaškysi, svarbu, kaip iš jos išsikapstysi”. Ir TĄ vakarą, sėkmingai gelbstint mėnesiniam renginių ciklui (“Extra ID World Series”), “Gravity” iš keblios situacijos išbrido nesutepti. Kaip ir pirmasis ciklo produktas britas Ysas (DJ Ease), iš Jamaikos kilęs diskžokėjas Winstonas Hazelis (D. Britanija) savo stiliaus įvairove neleido liaudžiai nuobodžiauti. Tačiau mano ausims nei hauso, nei fanko, nei brokenbyto ritmai tą vakarą nevaidino jokio svaresnio vaidmens. Neužstrigo ir į kokybiškesnę pusę turėjusi pasikeisti muzikos kokybė. Ausys ilsėjosi. Tuo metu savo lęšiams leidau pasiganyti po atsinaujinusį interjerą. Atsinaujinusį?
Niekas neišgriauta, niekas nepraplėsta. Būta čia ko stengtis. Tas pats rūsys su keliais pisuarais ir rutuliniais veidrodžiais. Tačiau pažiūrėkime atidžiau už baro. Ogi naujos interjero “detalės” - kelios gyvos merginos, po naujų metų sėkmingai prisijungusios prie vyriško kolektyvo. Žiba akutės, kirba širdutės, kad tik nesumaišius čia kokteilio sudėties. Turbūt stipriai jas reikėjo paglamžyti, kol išmoko šviežias apelsinų sultis išspausti. Paskiau pasistebi naujas baro “užpakalis” - “kietosios užuolaidos” su didelių butelių atvaizdais ant sienos už lentynų, apkrautų gėrimais.
Užsakymą priima blondinė. Matau, kaip gležnas jos delnas apvynioja “ABSOLIUTiškai”storą butelaitį. Drebančiu judesiu pripilamos siauros taurelės. “Ech, būtų sena gera lietuviška tara, tai nereiktų čia vargti su importiniu mėšlu”, - minčių lavina barmenės galvoje. Iš susijaudinimo mergina perpila per kraštus tiesiai ant meniu. Gerai, kad ir meniu trečiajame sezone pakeitė išvaizdą - iš paprasto kartotinio popierėlio virto plastmasės gabalu. Ir kas sako, kad neįvyko klube permainų šiais metais… Ką jau kalbėti apie naują barmenų marškinėlių mėlyną spalvą su neaiškiu hieroglifu iš priekio.
Ir toliau bandžiau gaudyti pasikeitimus, tačiau čia ir priėjau liepto galą. Beliko čiupti laisvas paukštytes ir, užmetus ant trinkų, praskiesti joms kojas. Draugas ispanas sekė mano pavyzdžiu, o draugė menininkė viską įamžino su dideliu “fotiku”.
Išėjus iš rūsio norėjosi pasimušti...
