Giedrė POTELIŪNAITĖ
Ši istorija nutiko ne taip jau seniai. Tiksliau - ji tebevyksta, tačiau jau matosi beveik šviesi jos pabaiga. Bent taip mano Šarūnu prisistatęs, vienoje Jonavos pašiūrių besiglaudžiantis ir save tikru optimistu laikantis 28 metų vyriškis.
"Kažkada galvojau, kad reikės knygą senatvėje parašyti. Išeitų šiurpokas trileris, tik kažin ar kas norėtų jį spausdinti", - pasakojimą pradeda Šarūnas. O knyga būtų iš tiesų stora ir pilna įtempto siužeto posūkių.
Šarūnas sako, kad visą gyvenimą buvo smalsus, ir retai atsisakydavo išbandyti ką nors naujo. Jis ne tik vienas iš pirmųjų bandė šuolį su guma, šoko su parašiutu, bet ir, būdamas 20 metų, ragavo narkotikų. "Labai magėjo sužinoti, kas tai ir "su kuo valgoma". Niekada nemaniau, kad nusirisiu iki dugno dėl šito vienintelio pabandymo. Bet po to vienintelio sekė kitas, po jo - dar kitas ir aš jau buvau priklausomas nuo kvaišalų", - pasakojo Šarūnas.
Tėvai manė, kad tai meilė
Šarūnas gimė ir augo Vilniuje, tvarkingoje bibliotekininkės ir inžinieriaus šeimoje. Be jo, šeimoje augo jaunesnė sesuo Rita ir brolis Algimantas. "Mano šeima buvo iš tų, kuri atrodo pavyzdinė, bet susėdę prie stalo pietauti nelabai turi apie ką šnekėtis. Visi buvome be galo skirtingi ir kiekvienas rūpinomės tik savimi. Tėvas buvo amžinai paniręs į darbus arba į spaudą. Motina buvo rūpestinga, tačiau ilgainiui ji nustojo visus keturis namų kampus laikyti viena ir susirado kitą vyrą. Kaip ten bebūtų, mums niekada netrūko maisto, drabužių ar keleto litų pietums, o tuo metu tai atrodė svarbiausia", - prisimena Šarūnas.
Pradėjęs vaikščioti į klubus, Šarūnas greitai susirado draugų, su kuriais nuolat linsmindavosi. Pradėtas studijas universitete vaikinas nutraukė, nes jos trukdė... linksmintis. "Tada mes buvome 4 geriausi draugai. Vienas už kitą galėjome galvą dėti. Dabar vienas iš jų - miręs nuo narkotikų. Tada man atrodė, kad gyvenu "aukso amžių": klubai, alkoholis, panelės, geriausi draugai, kelionės po Lietuvą, jokios tėvų kontrolės - mėgavausi gyvenimu", - pasakojo Šarūnas.
Pirmą kartą narkotikų Šarūnas pabandė klube. Vienas geriausių draugų iš pažįstamų nusipirko kokaino ir nutarė juo pasidalinti su Šarūnu. Tada Šarūnas neįtarė, kad pabandymas nugramzdins jį į dugną ir juoda dėme pavers kone 8 ateinančius metus, o jo draugui kainuos gyvybę.
Po pusės metų Šarūnas su draugu svaiginosi kone kasdien. Šį savo įprotį jis sugebėjo nuslėpti ne tik nuo savo nevartojančių draugų, bet ir nuo artimųjų. Tėvai pastebėjo, kad Šarūnui svyruoja nuotaikos ir kankina nemiga, tačiau manė, kad sūnus įsimylėjo.
Pavydėjo prostitutėms
"Iš pradžių pinigų užtekdavo, nors kokainas - labai brangus narkotikas. Paskuj jų ėmė trūkti, todėl įsidarbinau vienoje siuntų firmoje ir perėjau prie pigesnio narkotiko - heroino. Padirbau neilgai - sunku buvo susikaupti, mintys sukosi tik apie kavaišalus, dar turėjau pakankamai proto, kad suprasčiau, jog vairuodamas galiu padaryti avariją ir ką nors užmušti. O apsvaigęs aš buvau 90 procentų laiko, todėl darbą mečiau", - pasakojo Šarūnas.
Bijodamas, kad jo priklausomybė išaiškės ir tėvai sužinoję ims "gryzinti", Šarūnas išsikėlė iš jų namų pas draugą, kurio artimieji buvo išvykę uždarbiauti į Airiją ir palikę dviejų kambarių butą. Čia rinkosi viso rajono narkomanai, ir greitai jis tapo tikra landyne, tačiau Šarūnui jame gyventi buvo labai patogu - aplink pilna bendraminčių ir visada rasi ko ir su kuo susileisti. "Iš pradžių griežtai laikiausi higieninių taisyklių ir turėjau savo asmeninį švirkštą. Buvau girdėjęs, kad nuo svetimos adatos lengvai galima užsikrėsti kokia bjaurastimi. Vieną sykį po ranka mano švirkšto nebuvo, tad paprašiau draugo paskolinti savąjį. Kadangi nieko nenutiko, ėmiau naudotis bet kuriuo švirkštu, kuris pakliūdavo po ranka", - prisiminė Šarūnas.
Atsiribojęs nuo šeimos ir netekęs daugumos nevartojančių draugų, Šarūnas pasinėrė į narkotikus visa galva. Tam, kad prasimanytų pinigų, pradėjo vogti. Vogdavo viską - nuo automobilių magnetolų iki metalo iš elektros pastočių.
"Iš pradžių vogti buvo baisu. Vėliau tai tapo toks pat įprastas reiškinys kaip rytinė dozė. Gal atbukau, o gal dėl narkotikų poveikio dingo baimės jausmas? Dažnai gulėdavau toj landynėj ant purvino čiužinio ir svajojau būti... moterimi. Man atrodė, kad joms gyvenime daug lengviau. Juk jos gali parsiduoti ir gavusios pinigų pirkti heroino. Labai joms pavydėjau", - liūdnai šypteli Šarūnas.
Čigono vergas
Pastaruosius porą vartojimo metų Šarūnas pramynė takus į čigonų taborą. Ten narkomanai gaudavo "širkos" dozę už palyginti mažą kainą. "Širka" - stiprus leidžiamas narkotikas, kurio poveikis trukdavo ilgiau negu heroino.
"Kaip rytą vaikai į mokyklą, o suaugusieji - į darbą, taip aš eidavau į taborą. Turėjau savo "dėdę", kuris ne tik nuolaidas padarydavo ir leisdavo atsiskaityti vogtais daiktais, bet ir į skolą duodavo. Kai jau įsiskolinau iki "limito", turėjau jam atidirbti. Vietoj algos negaudavau nieko arba gaudavau dozę. O dariau viską, ką liepia - kibirais tampiau vandenį, kapojau malkas, tvarkiau kiemą, net skalbdavau ir maistą viriau. Tokių kaip aš ten buvo ne vienas. Ištisais pulkais narkomanai traukia į taborą, o kurie neturi kuo atsiskaityti - gali atidirbti. Juokas ima, kai per žinias girdžiu, kad policija bando išnaikinti ten platintojus, gamintojus ir vartotojus - bergždžias darbas. Čia kaip tam filmuke: nukerti drakonui galvą - jos vietoje kita išdygsta. O kartais atauga ir ta pati", - šypsojosi Šarūnas.
Sesuo apsimetė nepažįstanti
Šarūno tėvai apie jo gyvenimą sužinojo iš kaimynų ir pažįstamų - vieni jį matė besisukiojantį prie prekybos centro - panašų į valkatą ir apsvaigusį, kiti matė tempiant kažin kokius metalo vamzdžius, dar kiti papsakojo, kad Šarūnas universitete nesirodo jau labai seniai, o gyvena landynėje ir kasdieną vartoja narkotikus.
Labiausiai Šarūnui iš praeities įstrigo momentas, kai jo sesuo Rita, pamačiusi jį gatvėje, ne tik nesisveikino, bet apsimetė jo nepažįstanti. "Aš stovėjau autobuso stotelėje. Buvau purvinas ir dvokiantis - ne maudynės man tada rūpėjo, - o ji su draugėmis kaip tik ėjo pro šalį. Greičiausiai tai buvo jos bendrakursės. Aš jai pamojau ir nusišypsojau, o ji tik grįžtelėjo į mano pusę ir nusisuko. Girdėjau, kaip draugės baisėjosi, koks čia "bomžas" ją "kabina". Buvo taip gėda ir taip liūdna, kad pirmą kartą po ilgo laiko, atsirėmęs į tą stulpą, apsiverkiau", - prisiminė Šarūnas.
Tėvai tik kartą paskambino Šarūnui pasiteirauti, ar jam reikia pagalbos, ar jis norėtų gydytis ir grįžti namo. "Aišku, kad nenorėjau. Manau, jie klausė todėl, kad jautė tėvišką pareigą, bet jokiu būdu ne rūpestį ar meilę. Kita vertus, juos suprantu - nebuvau nusipelnęs jokios meilės. Man buvo gėda, kad nuvyliau tėvus ir pats buvau nusivylęs savimi, bet buvau pasiekęs stadiją, kai man niekas kitas, išskyrus narkotikus, nerūpėjo, o apie gydymąsi ir metimą negalėjo būti nė kalbos", - pasakojo jaunas vyras.
Pensininkas išdavikas
Vienas atsitiktinumas pakeitė Šarūno beviltišką gyvenimą.
"Kad mirė mano draugas, sužinojau, kai pats buvau netoli mirties. Ir tada man buvo taip blogai, kad net nebuvo jo gaila. Galvojau -et, pats kaltas, kad nemoka svaigintis. Buvau jau keletą dienų nevartojęs ir siaubingai piktas, tačiau neturėjau pinigų dozei, o į skolą nebeduodavo. Susiruošiau į "medžioklę" - vogti - ir kiek patemus išėjau ieškoti automobiliuose paliktų magnetolų ar kokių vertingesnių daiktų. Jau buvau pavogęs 2 magnetolas ir ruošiausia traukti į taborą, bet susigundžiau dar vienos prabangios mašinos viduje padėta rankine. Kankino mintis, kad ten milijonas ir aš privalau jį gauti. Nors automobilis stovėjo gerai apšviestame daugiabučio kieme - surizikavau. Tik prisilietus prie automobilio įsijungė be galo garsi signalizacija ir languose pradėjo užsideginėti šviesos. Puoliau bėgti, tačiau iš laiptinės išbėgęs pensininkas sučiupo už megztinio ir ėmė šaukti, kad sulaikė vagį. Greitai susirinko visas būrys žmoių ir iškvietė policiją. O mano galvoje vis dar sukosi mintis, kas galėjo būti toje rankinėje", - prisiminė Šarūnas.
Išgelbėjo... kalėjimas
Policija netruko išsiaiškinti daugumą Šarūno vagysčių, ir šis greitai atsidūrė už grotų. O čia prasidėjo tikras košmaras, kurio vyras nedaug teatsimena, nes daugiau kaip pusę bausmės laiko praleido įkalinimo įstaigos ligoninėje.
"Turbūt kalėjimas ir buvo tas dugnas, nuo kurio pagaliau galėjau atsispirti. Periodas, kai negavęs dozės, blaškydavausi kaip pasiutęs, liko praeity. Po truputį darėsi vis geriau ir geriau - nebekankino košmarai, grįžo apetitas ir nustojo kankinusi nemiga. Susigrąžinau visą prarastą svorį. Nusprendžiau - viskas, daugiau savęs nebežudysiu. O buvo likę visai nedaug...", - pasakojo Šarūnas.
Išėjęs iš kalėjimo Šarūnas aplankė tėvus, kurie jau buvo išsiskyrę. Brolis Algimantas, vadybininkas, su Šarūnu palaiko santykius, susiskambina, aplanko. Sesuo Rita tik kartą aplankė kalėjime, o kai Šarūnas išėjo į laisvę, susitikti su juo nepanoro.
Dabar Šarūnas gyvena Jonavoje. Sakosi norėjęs pakeisti aplinką, tačiau iš tikrųjų jį čia atvedė... meilė. Su bendraamže Evelina Šarūnas susipažino per kalėjimo draugus. Mergina niekada nevartojo narkotikų, tačiau, kaip sako pats Šarūnas, mėgsta "pabaliavoti". Pora glaudžiasi pas Evelinos tėvus, tiksliau - jų namų pašiūrėje, kurios namais tikrai nepavadinsi.
"Labai sunku pradėti gyvenimą nuo nulio. Labai norėčiau vėl studijuoti, gauti gerai mokamą darbą, paimti paskolą būstui, bet kol kas tai tik svajonės... Nors viena jų jau išsipildė - radau savo antrąją pusę ir esu dėl to labai laimingas. Evelinai viską papasakojau apie savo praeitį - nematau reikalo slėpti. Jeigu myli, tai mylės su visu "bagažu", - sako Šarūnas.
Taip ir leidžia dienas sugyventiniai - Evelina dirba kirpykloje, Šarūnas verčiasi padieniais darbais ir... laukia teismo už vagystę. "Nenoriu apie tai šnekėti. Paslydau, ir tiek", - jis nusuka akis
Norisi palinkėti, kad jauno vyro gyvenime daugiau paslydimų nebepasitaikytų, o meilė padėtų pasiekti visų svajonių. Svarbiausiai - kad neapleistų stipri valia ir nekiltų noras grįžti prie senų įpročių. "Tikrai ne. Šitą aš pažadėjau ne tik sau, bet ir tėvams, ir Evelinai. Negaliu nuvilti tiek daug žmonių. Jeigu būčiau norėjęs, būčiau vėl pradėjęs vartoti. Iš tų žmonių, su kuriais gyvenau Vilniuje, mirė dar du... Nenoriu tokios pabaigos - dar daug ką turiu nuveikti", - savo ateitimi tiki buvęs narkomanas.
Kasdieninė kova
Vilniaus priklausomybės ligų centro III priklausomybių psichiatrijos skyriaus specialistai sako, kad per jų karjerą atvejų, kad žmogus pats savaime nustotų vartoti narkotikus, nepasititaikė. Anot jų, be medikų pagalbos tai būtų labai sudėtingas dalykas.
Tiesa, medikams teko susidurti su tais atvejais, kai narkotikus vartoti žmonės nustoja papuolę į įkalinimo įstaigas. "Kalėjime vartojantis žmogus žino, kad pagalbos jis nesulauks, todėl pats persilaužia psichologiškai ir nustoja vartojęs. Tokių atvejų pasitaiko, tačiau irgi labai nedaug, nes juk ir būdami kalėjime nuteistieji sugeba prasimanyti kvaišalų. Kiti vos išėję ima vartoti vėl, - sakė kalbinti centro specialistai. - Iš tiesų žmogui, kuris turi priklausomybę reikalinga kompleksinė socialinių darbuotojų, psichologų, medikų pagalba. Didesnė tikimybė, kad žmogus nebevartos kvaišalų, tada, kai jis pereina reabilitacijos programas, kuriose iš naujo mokomas socialinių įgūdžių, kuriuos vartojimo metu dažniausiai būna pamiršęs. Tokiose reabilitacijos grupėse prisklausomi žmonės mokosi ne tik kloti lovas, skalbti, ruošti valgyti, bet ir augina daržoves, eina į parduotuvę ir kitais būdais grąžinami į tikrą gyvenimą".
Medikai sako, kad aplinkos pakeitimas ir atsiribojimas nuo senus įpročius skatinančių draugų kompanijų palengvina gyvenimą bandant kovoti su potraukiu narkotikams.
Sakyti "išsigydžiau priklausomybę", anot centro specialistų, neteisinga - to išsigydyti neįmanoma, galima tik pristabdyti ligą. Tikimybė vėl pradėti vartoti išlieka visą gyvenimą. Anot medikų, reikėtų džiaugtis kiekviena blaivia diena ir nusiteikti nevartoti kvaišalų šiandien, o ne metus ar penkerius - tuomet žmogus psichologiškai jaučiasi tvirtesnis, jo neslegia terminai ir taisyklės. "Gyvenimas su priklausomybe - kasdieninė kova", - rezumuoja narkologai.
