Nors nuo sovietų diktatoriaus Josifo Stalino mirties praėjo jau pusė amžiaus, pasaulis vis dar tebekovoja su jo palikimu. Vos ne kiekvienas pensinio amžiaus buvusios Sovietų Sąjungos gyventojas prisimena, kur buvo ir ką veikė, kai 1953 metų kovo 5 dieną buvo pranešta, kad mirė baimę ir siaubą kėlęs Kremliaus šeimininkas, kuris šalį valdė beveik 30 metų.
Masinių valymų ir šaudymų, slaptųjų tarnybų be teismo vykdomų suėmimų, egzekucijų ir trėmimų paženklintą jo valdymą Europos XX amžiaus istorijoje nėra su kuo lyginti.
"Mums tai reiškė galimybę, kad mano tėvas grįš namo", - sakė 64 metų Olga Trifonova, prisimindama savo tėvą Romaną Chirošyčenką, kuris po aštuonerių metų lageryje vėliau išėjo į laisvę.
Tačiau prasidėjusiai "destalinizacijai" tik iš dalies pavyko sužlugdyti mitus apie gruzinų kilmės diktatorių, kuris dėl prievarta peršamo asmenybės kulto savo metu buvo garbinamas tarsi dievas.
Net ir dabar daugelis vyresnės kartos rusų, nepritapusių prie naujosios kapitalistinės Rusijos ir su nostalgija prisimenančių savo kad ir pilką, tačiau aprūpintą vaikystę, nevienareikšmiškai reaguoja, išgirdę jo vardą.
Vieni teigia, kad terorą, nuo kurio nukentėjo milijonai SSRS gyventojų, atsveria Stalino nuopelnai sovietų kariuomenės pergalei prieš nacizmą ir Rusijos virtimui galinga pramonine pasaulio valstybe.
"Jis buvo didžiausias Rusijos valstybininkas ne tik XX amžiuje, bet ir per visą jos istoriją", - teigia dabartinis rusų komunistų lyderis Genadijus Ziuganovas.
Tačiau Čečėnijos drama ir kiti neišspręsti konfliktai buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje rodo, kad vis dar tenka kovoti su jo valdymo padariniais.
Rusijos planuotojai, mėginantys pertvarkyti milžiniškus pramonės kompleksus, likusius nuo penkmečių ir klastojamos statistikos eros, kasdien susiduria su jo palikimu.
Stalino įgyvendinta priverstinė kolektyvizacija sugniuždė Rusijos valstietijos dvasią, todėl nenuostabu, kad prezidento Vladimiro Putino reformuotojams, užsimojusiems grąžinti privačią žemės nuosavybę, nualintame ir tradicijas praradusiame kaime beveik nebėra kuo remtis.
Tautų tėvas
Stalinas, kurio tikrasis vardas yra Josifas Visarionovičius Džiugašvilis, gimė Gruzijoje 1879 metais. Kiek pasimokęs Tbilisio ortodoksų seminarijoje, jis įsitraukė į pogrindinę revoliucinę veiklą, o po Sovietų Sąjungos įkūrėjo Lenino mirties 1924 metais tapo vienvaldžiu pirmosios komunistinės imperijos lyderiu.
Jam atėjus į valdžią per nuolatinius "valymus" ir masinį terorą žuvo milijonai žmonių, o dar daugiau mirė iš bado dėl priverstinės dirbamos žemės kolektyvizacijos. Suėmimai be teismo ir ištisų etninių grupių trėmimai į atokius SSRS pakraščius gyvenimą šalyje apvertė aukštyn kojomis.
Nors Stalinas, kaip rodo jo revoliucinis slapyvardis, vaizdavosi esąs "plieninis vyras", Kremliuje ji supo morališkai degradavę ir silpnavaliai pataikūnai. Visiems siaubą kėlusio slaptosios saugumo tarnybos komisaro Lavrentijaus Berijos parankiniai Maskvos gatvėse gaudė merginas, kurios tenkintų nepasotinamą jų viršininko seksualinį apetitą.
Michailas Kalininas, kuris nuo 1919 iki 1946 metų buvo formalus šalies vadovas, liko vergiškai lojalus diktatoriui net tada, kai Stalino nurodymu į lagerį Sibire buvo išsiųsta jo žmona.
Tačiau daugelis SSRS gyventojų, pamiršę suirutę ir nepriteklius, mirus ilgamečiam šalies vadovui, kuris tvirto lyderio reputaciją ypač sustiprino Antrojo pasaulinio karo metais, pasijuto tarsi netekę tėvo.
Maskvos gyventojai prisimena, kad prie pašarvoto Stalino kūno žmonėms kildavo kone isterijos priepuoliai, o dėl blogai reguliuojamų žmonių srautų kilusiose grūstyse žuvo šimtai gedėtojų.
O. Trifonova, tada dar paauglė, gatvėje paklausė draugiško praeivio patarimo ir tą dieną grįžo namo. "Milicininkai, nesėkmingai bandydami reguliuoti žmonių srautus, sėjo mirtį", - teigė ji.
Tačiau O. Trifonova, kuri yra parašiusi knygą apie antrąją Stalino žmoną, 1932 metais žuvusią per mįslingą ginkluotą incidentą Kremliuje, abejoja pasakojimais apie visaliaudinį gedulą.
"Mano motina buvo mokytoja. Ji sakė, kad mokykloje verkė, kaip ir visi kiti. Kai paklausiau kodėl, ji atsakė: "Nes žinojau, kad kiti mane stebi".
Gražu tai, kas didinga
Stalino įpėdiniui Nikitai Chruščiovui pradėjus "destalinizaciją" buvo nuversta šimtai diktatoriaus monumentų ir paminklų, tačiau buvusios SSRS miestų gatvės dar tebeliudija apie stalinizmo epochos didybės maniją.
To meto architektai vadovavosi principu, kad gražu yra tai, kas didinga. Dėl Stalino epochai būdingų vestuvinius tortus primenančių dangoraižių Maskva ir dabar užsieniečiams primena Betmeno miestą.
Plačios daugiajuostės Maskvos gatvės buvo nutiestos dar tada, kai beveik niekas neturėjo automobilių, tačiau jos puikiai tiko komunistinėms demonstracijoms. Diktatorių mena ir monumentalios Rusijos sostinės metropoliteno stotys, kurias tebepuošia komunistų laimėjimus aukštinantys bareljefai.
Vis dėlto svarbiausia Stalino paveldo dalis iš karto nekrinta į akis.
Pagyvenę provincijos žmonės, dar prisimenantys tuos laikus, kai pažinoti atvykėlius iš svetur buvo pavojinga, o "kosmopolitais" valdžia vadino tėvynės išdavikus, vis dar gana įtariai žiūri į užsieniečius.
"Pagrindinis stalinizmo tikslas buvo apjuosti šalį tokia siena, kad į ją neprasismelktų jokia užsienio įtaka", - sako šios epochos tyrinėtojas istorikas Eduardas Radzinskis.
Pastangos žūtbūt išgyventi žiauriais laikais šiandien virto instinktyviu paklusnumu valdžios hierarchijai ir biurokratijai, kuri savo maniakišku formalizmu užsienio investuotojus kone veda iš proto.
Daugelis vyresnio amžiaus rusų ilgisi tvarkos, nors Stalino režimo metais ji buvo diegiama žiauriomis represijomis.
Pasaulio problemos
Tačiau pasauliui vis dar nepavyksta susidoroti su Stalino pomėgio perbraižinėti SSRS žemėlapį padariniais.
Tai jo iniciatyva, siekiant nuraminti Turkiją, XX amžiaus 3-iojo dešimtmečio pradžioje Azerbaidžanui buvo perduota armėnų gyvenama Kalnų Karabacho sritis.
Ne be Stalino kaltės Gruzijai priklausiančioje Abchazijoje, iš kurios ketvirtajame ir penktajame dešimtmetyje į Sibirą buvo deportuota tūkstančiai abchazų, buvo pasėta separatizmo krizės sėkla.
Po karinių konfliktų, nusinešusių tūkstančius gyvybių, Abchazija šiuo metu yra faktiškai nepriklausoma nuo Tbilisio, tačiau ilgalaikio sprendimo nepavyksta rasti net tarpininkaujant įtakingiausioms pasaulio valstybėms.
O ką jau kalbėti apie Čečėniją, kuri šiuo metu yra skaudžiausia Kremliaus rakštis.
1944 metų vasario mėnesį Stalinas nurodė deportuoti visus čečėnus į Kazachstaną. Ši bausmė už tariamą kolaboravimą su naciais įpylė alyvos į ugnį, kuri Rusiją degina iki šiol.
Tačiau nukentėjo ne vien čečėnai. Taip pat buvo deportuoti Krymo totoriai, ingušai, Pavolgio vokiečiai. Daugumai jų buvo leista sugrįžti, tačiau Gruzijai priklausančios Meschetijos turkai vis dar negali to padaryti.
"Jis visą laiką žaidė su tautomis. Kilnojo žmones iš vienos vietos į kitą, kad jie prarastų bet kokią tautinę savimonę, - sakė E. Radzinskis. - Jis laikėsi vienos taisyklės: diena be represijų - veltui praleista diena".
"Reuters"-BNS
