Sužlugęs kino teatruose naujas prancūzų filmas “Seksas yra komedija” (negi lietuviai taip rimtai baidytųsi sekso?) pasirodė licencijuota vaizdajuoste. Gal namie nebebus tų kompleksų?
“Natūralai” ir gėjai
Prancūzų režisierė Catherine Breillat buvo labai puldinėjama už ankstesnius savo erotiškus filmus, ypač už ir Lietuvoje rodytą, atstumiančių fiziologinių detalių kupiną “Romaną”. Matyt, tam, kad ateityje galėtų filmuoti viską, kas ateis į jos galvą, didele dalimi užpildytą erotinių fantazijų, menininkė lyg indulgencijai ir sukūrė šį naują filmą.
“Seksas yra komedija”. Filmas irgi, kartais netgi šiek tiek juokingas. Mat jis - kone autobiografinis, režisierę čia kuria nebloga aktorė Annie Parrilaud (lyg Breillat “alter ego”), o toji stato, aišku, erotinę juostą. Vargšė, kaip jai sunku! Kadre turi dulkintis vaikinas ir mergina, ši kaprizinga, bet dar būtų nieko, bet jau bernelis - tyliai užsispyręs kaip asilas, primenantis gražiausius lietuvių literatūros klasikų personažus. Nenori grimuotis, nenori erotinėje scenoje nusimaukšlinti kojinaičių, pliaže jam šalta. O pabandyk tu būti geros nuotaikos, kai prie visos filmavimo grupės tenka matuotis dirbtinį penį!
Atskleidusi savo metodiką C. Breillat, aišku, nebebijos kritikos ir dabar tai jau atsiskleis! Bet ar visi tie žaidimai verti mūsų laiko ir dėmesio?
Kabelinės televizijos nenustoja girtis, kad masturbatorių džiaugsmeliui jos atkodavusios kanalą “TV1000”, po 23 val. demonstruojantį “soft porno”. Ten bent panelių šauksmai riksmai natūralesni. Be to, nėra varginančių siužetų, kaip klasikinėje erotinėje melodramoje su dar ne tokiu senu Mickey Rourke ir Kim Basinger -- “9 ½ savaitės” (1 Baltijos kanalas, trečiadienį, balandžio 9 d., 3.10 val.). Be to, pasitaiko ir lesbietiškų porelių - vis šiokia tokia įvairovė. Tik vieną sykį netyčia įsijungiau, o kiek naudingo sužinojau.
Nors atvirų fizinių judesių ekrane ir nepamatysi, iš Jameso Ivory sąmojingo filmo “Išlikti su Pikaso” (LNK, ketvirtadienį, balandžio 10 d., 22.35 val.) tiesiog sunkiasi tikrasis erotizmas. Geriau jau seras Anthony Hopkinsas būtų amoralus, kaip ir didysis dailininkas, su dailiąja lytimi, negu skanautų žmogaus smegenis, kaip vaidindamas lietuvį kanibalą...
Tebėra madingi gėjai. Prancūzų gana smagi komedija “Chameleonas”, pastaruoju metu masiškai rodoma visų kanalų (šį kartą - per TVS, antradienį, balandžio 8 d., 12.20 val.) ir mano šiuose puslapiuose jau aprašinėta, - tiesą pasakius, ne apie pačius gėjus, kiek apie veidmainišką visuomenės požiūrį į juos, skatinamą tos prakeiktosios “politkorektiškumo” teorijos. Bet geriau jau toks negu lietuviškas - kraugeriškas.
Rečiau pasitaikanti ispanų “Antroji oda” (TVS, šeštadienį, balandžio 5 d., 23.15 val.) rodo tokius dailius “mačo” (vienas jų - garsusis Javieras Bardemas), kad merginoms širdys kraujais apsilies, matant, kaip jie ten glėbesčiuojasi. Taip, užjaučiantis filmas, taip, pagrindinė, jei taip galima ją vadinti, mintis - “jie irgi žmonės”, taip, šaukiasi supratimo. Bet jeigu vieną pagrindinių personažų pakeisi moterimi, nuo to absoliučiai niekas nepasikeis - liks gana kultūringa, bet eilinė melodrama. Iki J. Cocteau, J. Jenet, S. Brakhadge’o bei kitų, kalbėjusių apie šiuos dalykus, kai dar net negalima buvo, - toli kaip iki žvaigždžių...
Visada juokinga regėti gėjų, vaidinantį “natūralą”. Neslepiantis orientacijos, dėl jos greičiau tik išpopuliarėjęs Rupertas Everettas yra “Idealus vyras” (“RenTV”, penktadienį, balandžio 11 d., 23.40 val.). Bet šis aktorius, net vaidindamas tikriausią gėjų filme “Geriausias draugas”, sugebėjo, glaudžių nenusimaudamas, geriausiai draugei Madonnai išgėręs padaryti vaiką. Tai vis tokios nelogiškos linksmybės, greičiausiai nė neplanuotos.
Užmušti vertėjus
Jeigu yra filmai “Užmušti Šakalą”, “Užmušti strazdą giesmininką”, “Užmušti Drakoną”, kodėl gi ir vienas mano skirsnių negali turėti štai tokio žiauraus pavadinimo?
Kaip ponas Rupertas kartais neplanuoja linksmybių, taip lietuvių vertėjai greičiausiai iš ryto atsibudę neplanuoja prastai versti. Bet daro tai taip nuosekliai, kad jau panašu į patyčią.
Pamenate, aną kartą pristatinėjau Ingmaro Bergmano “Šaltinį”. Viskas tvarkoje, ponia Izolda savo atkalbėjo, bet pažvelgti bent į filmo, prasidedančio po sekundės, titrų vertimą, ji nebeturėjo laiko. O gal jai vis vien? Šiaip ar taip, išgirdęs, kad vieną pagrindinių “Šaltinio” vaidmenų atlieka “Gunnelis Lindblomas”, tuoj ir išvydau jį ekrane - moters ir dar nėščios pavidalu. O juk Lindblom - Europos, į kurią einame nenueiname, garsenybė.
Aną kartą anonsavau brazilų epinę juostą, originaliu pavadinimu “Anapus saulės”. Tokiu pavadinimu ją šią savaitę kartoja “Vinita” (pirmadienį, balandžio 7 d., 18.30 val.), bet 1 Baltijos kanalo programoje parašyta “Paskutinė saulė” (sekmadienį, balandžio 6 d., 19.45 val.). Taigi jūs galit susiplanuoti savo laiką taip, kad dėl vertėjų pamatytumėt... tą patį filmą. Vienąkart neblogai, du kartus - neverta.
“Karališkoji kova” - tai tas pats japonų kultinis filmas apie aktualų suaugusiųjų sąmokslą prieš jaunąją kartą, kurį aną savaitę visi (ir aš) tiksliau vadinome “Karališkuoju mūšiu” (dabar - per Ukrainos TV, šeštadienį, balandžio 5 d., 23.20 val.).
Bet žiauriausiai šia tema, aišku, yra nusiteikę saspenso, siaubo meistro Alfredo Hitchcocko palaikai, kurie dėl lietuvių kanalo TV3 vertėjų dabar neramiai vartaliojasi karste, šaukiasi kruvino keršto. Juk režisierius specialiai pavadino savo garsųjį kūrinį miglotai - “Psycho” (“Psichozė”), kad žiūrovas iki pat pabaigos nerimautų, spėliotų, kurį iš personažų ši populiari liga kamuoja - jauną kleptomanę sekretorę, jauną motelio savininką, jo persenusią motinėlę ar net, atleiskite, visą žmonių giminę. Dabar, kai visose programose spindi vyriškos giminės žodis “Psichopatas” (TV3, šeštadienį, balandžio 5 d., 22.25 val.), Hitchcocko šedevro galima ir nebežiūrėti. Aš visai neperdedu: jo esminė mįslė dingo, jo geležinė logika sužlugdyta. Mušk vertėjus!
Nebūtini pasižiūrėjimai
Jų visur ir visuomet buvo daugiausiai. Labai juokiausi, kai kritikas Skirmantas Valiulis, per LNK negailėjęs pagyrų festivaliui “Vilniaus pavasaris 2003”, staiga prasitarė, kad tai buvęs “vidutinių filmų renginys”. Ir tuoj susigriebė: ir tai, girdi, labai naudinga.
Nežinau, kiek naudinga. Jeigu visai neturi kur laiko dėti, gali pasižiūrėti net du “barzdotus” filmus su Jeanu Pauliu Belmondo: ar nebus tik rusų kanalas “RenTV” pradėjęs jų ciklą. Viename aktorius - linksmuolis ir juokintojas (tai - “Žaidimas keturiomis rankomis”, šeštadienį, balandžio 5 d., 17.25 val.), kitame - rūstus keršytojas (“Mano priešo lavonas”, sekmadienį, balandžio 6 d., 21.10 val.), bet abi juostos tiek senamadiškos ir nebūtinos, kad...
Šeštadieninėje klasikos valandėlėje lenkų kanalas TVN7 (balandžio 5 d., 9.35 val.) rodo “Džonį Belindą”, bet ir jis mažokai atitinka klasikos sampratą. Štai jei kam nors įdomu pamatyti prezidento Ronaldo Reagano žmoną Jane Wyman, už kurčios kaimietės vaidmenį šiame filme net nugriebusioje “Oskarą”, - ką gi, ar gaila. Jei kam norisi sadistiškai pasidžiaugti amerikiečių režisieriaus Abelio Ferraros (koks puikus kadaise buvo jo “Blogas leitenantas”!) degradavimu, težiūri nykias “Mūsų Kalėdas” (“RenTV”, šeštadienį, balandžio 5 d., 23.20 val.) apie kalėdinį narkotikų prekiautojų darbymetį. Jei kas nors liūdnai išgyveno dėl puikaus britų aktoriaus Richardo Harriso (“Toks sportinis gyvenimas”) mirties, gali pamatyti ar ne paskutinį jo vaidmenį - Liucijų Sulą, deja, vidutiniškame televiziniame “Juliuje Cezaryje” (kabelinės televizijos, penktadienį, balandžio 11 d., 21.00 val.).
Tokia ir dauguma savaitės mažojo ekrano juostų, žybsinčių nebent kokia detale: gerai perteiktu pokariniu retro stiliumi rusų melodramoje “Vagis” (TVS, pirmadienį, balandžio 7 d., 12.10 val.), britų komedijos “trenktumu” dar gana naujame “Dvynių mieste” (TV3, penktadienį, balandžio 11 d., 22.30 val.), nors Anglijoje yra “trenktesnių” ir juokingesnių.
Galbūt sava šiluma iš tokių gretos šiek tiek išsiskiria gruzinės Nanos Djordjadze komedija “1001 įsimylėjusio virėjo receptas” (TV4, trečiadienį, balandžio 9 d., 15.00 val.). Mat Kaukazo fone labai gerai atrodo pražilęs komikas Pierre’as Richard’as ir apskritai Gruzijos bei Prancūzijos kino aljansai, prisiminus vien jau tik Otarą Joselianį (Iosseliani), dažniausiai būna mieli ir natūralūs.
Palyginimai
Tie, kuriems kinas - ne tik formali pavienių pasižiūrėjimų suma, o, šiaip ar taip, meno procesas, šią savaitę turi ir gražių palyginimų galimybę.
Kinų ekranuose dar teberodomas amerikietiškas nesusipratimas, pavadinimu “Soliaris”, o rusų kanalas “Naše kino” į dienos šviesą vėl ištraukė pirmąjį tokio pavadinimo kūrinį (šeštadienį, balandžio 5 d., 18.50 val., ir kitądien, 11.50 val.). Stanislawo Lemo literatūra, Andrejaus Tarkovskio režisūra, Donato Banionio aktorystė. Ir ne tame esmė, kad senasis filmas buvo geras, o naujasis lėkštas: galima apskritai pamąstyti, kur link žengia kino menas.
Besidomintys miuziklo žanru šią savaitę gali nueiti į kino teatrą reklamuotosios “Čikagos” malonių juokelių pasižiūrėti, o kad toks atvirai teatrinis reginys skiriasi nuo tikrai kinematografinio miuziklo kaip naktis ir diena, jiems pasufleruos tragiška garsiojo Larso von Triero juosta “Šokanti tamsoje” (TVP1, sekmadienį, balandžio 6 d., 23.15 val.).
Kaip skirtingai įvairūs menininkai gali traktuoti tą patį įvykį ar žmogų, padės suvokti, jei kas matė, ispano Carloso Sauros vangus, tik dideliu biudžetu braviruojantis “Eldoradas” ir beprotiškos energijos, ekspresijos kupinas vokiečio Wernerio Herzogo kūrinys apie tuos pačius konkistadorus, tą patį jų vadą, ieškantį Peru aukso, - “Agirė, Dievo rūstybė” (lenkų kanalas TV4, pirmadienį, balandžio 7 d., 23.15 val.), tave patį negailestingai lyg padarantis žiaurių įvykių tiesioginiu dalyviu.
Ingmaro Bergmano “Lyg veidrodyje” (LTV, antradienį, balandžio 8 d., 22.15 val.) lygintinas... nebent su pačiu Bergmanu. Tie, kurie seka gerbtiną ciklą, galbūt pastebės, kad Dievo ieškojimo ir Dievo tylėjimo tema šiuo švedų Maestro kūrybos etapu lyg jau pradeda po truputį išsisemti.
Užtat man visuomet pačiu stipriausiu filmu apie žydų getus, nevalingus “mažojo žmogaus” nusikaltimus, tegul išprovokuotus totalitarizmo, bet kaltės neanuliuojančio, liks ne šiandieniniai superfilmai, jau iš anksto pasmerkti būti žmoniškumo šedevrais, - ne “Schindlerio sąrašas” ar “Pianistas”, vėliau tokiais, žinoma, ir apšaukti, o per Prahos pavasarį Čekijoje gimusi, Kanuose premijuota, paskui nustelbta ne tokių gilių, bet trankesnių juostų Jano Kadaro ir Elmaro Kloso “Parduotuvė aikštėje” (TVP1, sekmadienį, balandžio 6 d., 1.30 val.). Silpno charakterio čekų žmogelis, “paprasto fašizmo” provincialioji aplinka ir kurčia senutė žydė. Ir viskas. Ir visos sąlygos kone antikinei tragedijai. Kūrinys, vertas tų pavasarinio miego valandų.
Rašau, o Idos Kaminskos ir Jozefo Kronerio paprasti, neišsiskiriantys, tikri veidai taip ir stovi akyse.
