Kaip tik dabar, kai rašomos šios eilutės, JAV armija jau įsiveržė į neutralią teritoriją tarp Irako ir Kuveito. “Niekieno žemė”... (Atsiprašau už stulbinantį vaizdajuostės leidėjų neraštingumą, tarsi Lietuva jau merdėtų po baisaus karo.). Kai “Omni Laikas” jas išleis, karas jau liepsnos.
Dėl aktualijų
Neva lokalaus karo, turinčio galimybių peraugti į didelį, aplinkybėmis siūlyti pasižiūrėti “Niekieno žemę” (aišku, ne “Niekeno”, kaip parašyta ant viršelio) - garsų, Kanuose ir “Oskaru” pernai apdovanotą filmą - šiek tiek rizikinga. Nors kuo gi lieka gintis mums, audrai artėjant, jei ne tokiu tamsiu kaip jauno bosnių režisieriaus Daniso Tanovičiaus humoru. Prisimindamas vieną nesenų Sarajevo pavietės karų, autorius įveda mus į negailestingą absurdišką situaciją, kai bejėgiai dėl mažojo žmogaus likimo pasirodo visi - ir Jungtinės Tautos, ir žiniasklaida, kaip visuomet labiau besidominti sensacingumu, ir šio pasaulio galingieji.
Net skirtingo žargono (na, kaip aukštaičiai ir žemaičiai) vyrukai kariai, atsidūrę toje prakeiktoje niekieno žemėje, patriukšmauja daugiau dėl akių, o šiaip - kokie jie ten priešai? Bėda, kad nuo pačių herojų, kaip ir nuo mūsų valios, niekas šiame pasaulyje nepriklauso. Tad išgerkim už linksmą fatalizmą - kas belieka?
Tie piliečiai, kurie nelabai tiki žaibiška amerikiečių pergale Irake, o gal ir iš viso yra nusiteikę pacifistiškai gali tarp naujesnių vaizdajuosčių dar susirasti ir gero britų kilmės režisieriaus Ridley Scotto “Juodojo vanago žūtį”, gal apskritai pirmą kartą ekrane parodančią amerikiečių karius ne patriotiškai blizgančiomis akimis, ne išsitempusius it styga po vaizdingai plevėsuojančia vėjyje nacionaline vėliava, o bėgančius, gėdingai bėgančius iš kovos lauko - ir dar kur? - kažkokiame Dievo pamirštame Afrikos kampelyje Somalyje, kur 1993 metais tikrai sužlugo “nenugalimųjų” karinė operacija.
Abu minimi filmai buvo demonstruojami Lietuvos kino teatruose, deja, neatkreipę dėmesio. Ypač gaila, kad mažai kas pamatė prasmingą ir originalią “Niekieno žemę”, senajame “Vingyje” užgožtą visokio komercinio šlamšto.
Dabar naujoje “Coca-Cola Plazoje”, gausiai supamas Spielbergo ir kur kas prastesnės komercijos, prasidėjo naujo pavidalo ir pavadinimo senasis europinis “Kino pavasaris”. Pavadinimų gausa stulbina ir pats statinys. Matyt, festivalio rengėjai nemėgsta gerti kokakolos, nes toms devynioms dienoms, per kurias bus parodyti keli geri, bet visų matyti filmai ir apsčiai nematyto niekalo, kino teatras vėl virsta kažkokiu “ForumCinemasVingis”. Gal “Coca-Cola Plaza” ant fasado bus droviai pridengta kokia drobule su, pavyzdžiui, “Alitos” arba vodkos “Finland” emblema. Pasikviestume D. Tanovičių, kad pafilmuotų lietuviškus absurdus.
Apskritai, žvelgdamas į idiotišką, nemokšišką dviejų Vilniaus kono centrų kovą, turiu pagrindo įžūliai tikėtis, kad taip nuo kino teatrų bus nuvaikytas paskutinis kino žiūrovas, o tuomet, natūralu, išaugs ir manojo “Namų kino” svoris ir honoraras.
Gerai nori, Stepokai! Verčiau pažvelk, kaip aktualią pasaulio situaciją bando atspindėti televizijos.
“Šaudantys” filmai
Bene labiausiai ateinančią savaitę karus eksponuoja rusų TV kanalai. Ne tokioje jau fantastinėje, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio, “Nepriklausomybės dienoje” “RenTV” net dusyk (šeštadienį, kovo 22 d., 21.10 val., ir kitądien 13.05 val.) leis pasigrožėti liepsnos liežuviuose skendinčiais, su baisiais trenksmais naikinamais žinomiausiais Amerikos pastatais. 1996 metais kurtas Rolando Emmericho filmas pasirodė savaip pranašiškas, o šiandien juo rusai, gana primityviai laviruojantys tarp Irako ir JAV, panašu, tiesiog mėgaujasi. Ekrane griūva Baltieji rūmai, keldami vieniems siaubą, o kitiems - tik kreivą šypsenėlę.
Sekmadienį tas pats kanalas (kovo 23 d., 21.10 val.) dar kvailiau, negu tai daro Holivudas, liaupsina savus bebaimius karius, kuriems “Prasiveržime” nebaisus nei Afganistanas, nei narkomafija.
Kur kas meniškesnis australų režisieriaus, vėliau nutūpusio Holivude, Peterio Weiro filmas “Pavojingo gyvenimo metai” (LNK, pirmadienį, kovo 24 d., 20.55 val.). Veiksmas rutuliojasi karinės sumaišties draskomoje Indonezijoje, prieš pat Sukarno režimo žlugimą. Melas Gibsonas, dar normalus aktorius, o ne toks liguistai agresyvus pilietis kaip dabar, pasirodo australų žurnalistu, įsipainiojusiu į visą tą kruviną košę, bet “Oskaro” laurai čia atiteko žemaūgei moterėlei Lindai Hunt, tiesiog fantastiškai suvaidinusiai vyrą, fotografą liliputą.
Karinių filmų mažuosiuose ekranuose daug, kartais jie tarsi painiojasi su “kovinių” juostų žanru, visų ir neminėsiu.
Tarsiu tik pagyrimo žodį TV4 kanalui, iš naujųjų rusų filmų pasirinkusių demonstruoti ne kokį nors šovinistinį padirbinį, o kur kas sąžiningiau nei “Karas” ar “Kvailių namai” Čečėnijos karo moralinę bei politinę prasmę analizuojantį Aleksandro Rogožkino “Blokpostą” (ketvirtadienį, kovo 27 d., 20.15 val.). Jaunų okupantų nužmogėjimo procesas piešiamas ekrane tegul su gailesčiu, bet vis dėlto blaiviai.
Keli savaitės filmai skirtingu lygiu prisimena II pasaulinį karą. Tarp jų - aną kartą vaizdajuostės pasirodymo proga mano rūgštokai paminėta dekoratyvi “Šarlotė Grei” (kabelinės televizijos, sekmadienį, kovo 23 d., 21.00 val.), taip pat dar 1943 metais kurtas klasikinis detektyvas, kurio pavadinimą, priešingai nei mano lietuvių “ekspertai”, reikia versti ne “Įtariamasis”, o kaip tik “Neįtariamieji” (“TVNsiedem”, šeštadienį, kovo 22 d., 12.35 val.). Puiki atmosfera, špionažinės veiklos įtampa, kurios taip stinga “Šarlotėje Grei”, puikūs aktoriai - mūsų menkai tepažįstama Joan Crawford ir nepamirštamasis Kaligaris (“Daktaro Kaligario kabinetas”!), specifinės išvaizdos ir vaidybos manieros Conradas Veidtas.
Įdomu, ar karas neperbrauks sinefilų švento noro miego sąskaita pamatyti tiesioginį “Oskarų” transliavimą (TVP1, sekmadienį, kovo 23 d., 3.00 val.)? Bet ką ten transliavimas, jeigu pati kasmetinė ceremonija kybo ant plauko.
Įvairių lygių egzotika
Vienas savaitės karinių filmų “Paskutinė tatuiruotė” (1 Baltijos kanalas, pirmadienį, kovo 24 d., 21.40 val.), kaip rodo ir pavadinimas, pateikia bene daugiau Pietų jūrų egzotikos negu “Pavojingi gyvenimo metai”. Per II pasaulinį karą į Naująją Zelandiją atremti galimos japonų atakos siunčiami tūkstantiniai amerikiečių karių daliniai. Keistai siejanti karą, aplinkos egzotiką ir netgi vietinę mistiką juosta imponuoja dar ir puikios aktorės, žibėjusios Naujosios Zelandijos šedevre “Angelas prie mano stalo” ir nesename anglų “Intymume”, - Kerry Fox aktoriniu darbu. Gaila, jos herojės medikės funkcija - labai jau proziška: kariai flirtuoja su čiabuvėmis, galimi veneriniai susirgimai.
Tos Pietų kraštų egzotikos pasitaiko ir daugiau - netgi visai stipriuose meno kūriniuose. Būtent nepaprastai žavaus reginio privalumai atnešė komercinę sėkmę sudėtingam brito Rolando Joffe kūriniui “Misija” (“Tvcentr”, pirmadienį, kovo 24 d., 18.55 val.), o už savo intelektinę įtampą jis pelnė Kanų “Auksinę palmės šakelę”. Vaizduodami XVIII amžiaus Pietų Ameriką, į kurią jėga nešama Europos civilizacija ir jėzuitų krikščioniškoji misija, dėl žiaurių priemonių verčianti suabejoti, ar jos pagrindas iš tiesų krikščioniškas, autoriai neapsiribojo istoriniais eskizais. Šis 1986 metų kūrinys tebelieka polemiškas ir šiandien - daugiausiai dėl kapitono Mendozos, buvusio vergų pirklio, ėmusio atgailauti, prieštaringo paveikslo, stipriai sukurto kūrybinių jėgų žydėjime buvusio Roberto De Niro.
Jeigu niekada nematėte “Misijos”, su kurios išvadomis, aišku, galima ir nesutikti, vadinasi, jūsų kino išsimokslinime yra žymi spraga. Panašiai būtų galima pasakyti ir apie kitą garsų filmą “Maištas “Baunčio” laive” (“RenTV”, trečiadienį, kovo 26 d., 0.30 val.). Nors apie šį realų įvykį - to paties XVIII amžiaus kelionės aplink pasaulį metu laive kilusį maištą prieš tironišką jo kapitoną - yra sukurti net trys filmai su tokiomis žvaigždėmis kaip Marlonas Brando ar - o, Viešpatie! - Melas Gibsonas, mūsų laukia pirmoji ir geriausioji versija, kurioje gudrų ir bjaurų kapitoną piešia britų genijus Charlesas Laughtonas, o sukilėlių vadą - seksualusis (“Vėjo nublokšti”!) Clarkas Gable’as.
Yra ir prastesnės egzotikos - na, pavyzdžiui, “Nostradamus” (1 Baltijos kanalas, šeštadienį, kovo 22 d., 21.50 val.), kurio jau vien vardas turėtų drebinti sąmonę, bet, deja... Linksma prancūzų egzotika “Asteriksas ir Obeliksas prieš Cezarį” (1 Baltijos kanalas, sekmadienį, kovo 23 d., 22.00 val., ir kitądien 9.10 val.), dar, tiesa, tiek neerzina prastu skoniu kaip tęsinys su Kleopatra. Rusų “Piktoji Jambujo dvasia” (“Naše kino”, ketvirtadienį, kovo 27 d., 18.45 val., ir kitądien 11.40 val.) visokiais lokiais žmogėdromis tarsi norėtų atbaidyti nuo Sibiro turtų, kurių jie nei patys kaip reikiant neišeksploatuoja, nei kitiems duoda. Užtat tų pačių rusų “Jaroslavną, Prancūzijos karalienę” (“RTV International”, antradienį, kovo 25 d., 0.30 val., ir kitądien 13.00 val.), jeigu tik ją traktuosime ne kaip istorinę kroniką (kas realiai beatkurs tą XI amžių!), o būtent kaip stilingą istorinę egzotiką, visai įmanoma žiūrėti. Kur kas sunkiau - Ludwigo van Beethoveno vardu spekuliuojantį seną austrų neva biografinį filmą “Didysis maištininkas” (TV3, šeštadienį, kovo 22 d., 14.55 val., ir kitądien 12.30 val.).
Įžūlumu pribloškia rusų genijaus Nikitos Michalkovo, dabar jau vien bepolitikuojančio (juokaujama, kad jam kaip Leninui beliko Maskvoje “užimti paštą, telegrafą, stotis”), “šeimos albumėlis”, pavadintas “Ana nuo 6 iki 18” (Ukrainos TV, sekmadienį, kovo 23 d., 15.50 val.). Visi, kas turi kameras, filmuoja savo atžalų pirmuosius žingsnius. Bet kad neva filmą apie niekuo neišsiskiriančią dukrytę bandyti prastūminėti net į festivalius - čia, brolyčiai, jau tokia “egzotika”, kuriai reikėtų ilgokai ieškoti cenzūrinio apibūdinimo. Gal tai vadintina “ponų žaidimai”? Kaip ir Nikitos brolio Andrejaus Končialovskio Amerikoje statytas “Duetas solistei” (TV4, trečiadienį, kovo 26 d., 14.50 val.), ašaromis tiesiog trykštanti neįtikinama melodrama, kuriai už didžiulius pinigus buvo surinktos vien tik žvaigždės: teatrališka Julie Andrews, bet ir Alainas Batesas, ir net Maxas von Sydowas.
Kas liko menams
Jau minėjau, kad meno, o ne pramonės dirbiniai - ir “Misija”, ir “Maištas “Baunčio” laive”.
Maxas von Sydowas, “Duete solistei” sukąstais dantimis vaidinęs aukštuomenės psichiatrą, tampa vėl savimi Ingmaro Bergmano ekipoje. Šį kartą LTV ciklas demonstruoja garsųjį “Veidą” (antradienį, kovo25 d., 22.15 val.), XIX amžiaus klajojančių komediantų trupės pavyzdžiu prabildamas ir apie pačiam autoriui tuo metu aktualų meno ir priešiškai nusiteikusios visuomenės santykį. Hipnotizuotojas ir žiaurokų pokštų mėgėjas Fogleris, kurio vaidmenyje (vaidmenyse, nes jis daugiaveidis!) ir pasirodo Sydowas, kenčia pažeminimus, labai gerai pažįstamus ir nūdienos meno žmonėms. Kai nukris paskutinė Foglerio kaukė, išvysime melancholišką, talento ir minties žymimą veidą, kurio jau nebepamirši...
Meno prošvaisčių galima rasti ne tokiuose giliuose kaip “Veidas”, o vis dėlto žiūrėtinuose savaitės filmuose. Senstančios Simone Signoret ir jauno Alaino Delono duetas pernelyg buitiškoje, mano manymu,“Našlėje Kuder” (TV4, penktadienį, kovo 28 d., 15.00 val.), nuosekliai išsaugotas keistas neorealizmo ir tragikomedijos derinys filme apie anglų varguolius “Visiškai nuogi” (paikas lietuviškas pavadinimas -visai ne tai žadantys “Striptizo ereliai”), kurį parodys TV3 (ketvirtadienį, kovo 27 d., 20.15 val.) -tai vis savaiminės ir nemažos meninės vertybės.
Tiems, kurie pasibaisės katastrofiškai žemu “Kino festivalio “Vilniaus pavasaris 2003” italų filmų lygiu arba (tai išmintingiausia išeitis) tiesiog pagailės savo litų bei laiko, geriau parekomenduočiau su įspūdingu metaforišku menu tebedraugaujančią neseną (1999 m.) italų režisieriaus Giuseppe Tornatore “Legendą apie pianistą” (TVS, sekmadienį, kovo 23 d., 20.25 val., ir kitądien 11.35 val.). Didžiuliame laive gimusio ir niekada jo nepalikusio savamokslio pianisto, kurį nervingai ir įdomiai vaidina britas Timas Rothas, istorija, - aišku, nerealistinė, bet to iš jos niekas ir nereikalauja. Yra kino bei muzikos magija, yra nestandartinis likimas, ir to visai pakanka. Vadinasi, gerų filmų vis dar būna įvairiose šalyse, tik reikia pasiaukojamai jų ieškoti, o festivalio repertuaras - “sumestinis”.
Kodėl gi šį rašinį taip melodramatiškai pavadinau? Mat bus ir tokio pavadinimo - “Mirtis tavo akyse” (TV4, antradienį, kovo 25 d., 20.55 val.) - vokiečių trileris, aišku, niekingas, kaip didžioji dauguma šioje šalyje pastaruoju metu išleidžiamos produkcijos. Tad ar negalima prasidėjusio karo savaitę šitaip tiesiog pajuokauti? Juk niūrus juokas, kaip jau sakiau, - pagrindinė mums belikusi savigynos priemonė.