Jūsų darbovietė, kaip ir ta, kuri parodyta lietuviškomis vaizdajuostėmis pasirodžiusioje prancūzų juostoje “Chameleonas”, net jeigu jūs to nepastebite, kiekvieną dieną kariauja su konkurentais. O pačiose darbo patalpose vyksta nenuilstanti, matomesnė kova dėl privilegijų, geresnių vietų, pagaliau dėl etatų, kuriuos viršininkams, žinia, tik ir mažinti. Tikras karas!
Karas - visais pavidalais
Kukliam prezervatyvų fabriko buhalteriui Pinjonui (Danielis Auteuilis) dėl to etatų mažinimo jau būtų tekę išlėkti į gatvę, jeigu senam kaimynui psichologui nebūtų kilusi geniali - anomis išties europietiškomis sąlygomis - idėja: apsišaukite gėjumi, tuomet jūsų nelies politkorektiškumo sumetimais.
“Chameleonas” - kukli, gerai sumanyta ir suvaidinta (antraplaniame situacijos sutrikdyto debilo vaidmenyje - pats Gerard’as Depardieu) komedija. Tik nesugalvokit joje papasakotos receptūros tiesiogiai taikyti Lietuvoje - ne tik garantuotai prarasite darbą, bet dar ir jokiu būdu naujo nesusirasite. Žodžiais pripažinti naujosios Europos principus - viena, o iš tikrųjų...
Toks vidinis darbovietės karas - dar ne iš baisiausių.
Visai nebaisūs Liudviko XV epochos “mezginiuoti karai”: taip originaliai jie vadinami ir dėl karių, ypač karininkų uniformų dizaino, ir todėl, kad kovingiausi žvilgsniai tuomet krypo, kaip tikina galantiška nemari prancūzų komedija su Gerard’u Philippe’u “Fanfanas Tulpė” (TVS, sekmadienį, vasario 23 d., 11.05 val.), ne tiek į priešus, kiek į žavingas dekoltuotas kaip jauna Gina Lollobrigida būtybes.
Pilietinis Rusijos karas šiandien irgi nebeatrodo toks baisus: ne veltui klasikinis filmas “Čiapajevas” (TVS, sekmadienį, vasario 23 d., 7.05 val.) prigimdė šitiek anekdotų ir apie patį nuo alkoholio neišdžiūvantį legendinį vadą, ir apie jo adjutantą, reto bukumo pilietį Petką, ir apie kulkosvaidininkę Anią, kaip teigia folkloras, dalijusią intymias simpatijas ir vienam, ir kitam. Bet nereikia pamiršti, kad “Čiapajevas”, kurtas dar 1934 metais, rodęs visai profesionalią brolių Vasiljevų režisūrą, ilgus metus buvo žiaurus, veiksmingas komunistinės propagandos įnagis.
Gal siaubas ekrane auga proporcionaliai žudymo technologijų tobulėjimui?
Štai tema “moteris ir karas”.
Senoje (1958 m.) amerikiečių melodramoje “Šeštosios laimės” viešbutis” (TV3, sekmadienį, vasario 23 d., 12.20 val.) Ingrida Bergman puikiai vaidina įsitikinusią krikščioniškais idealais misionierę Gledisę, per didžiausius vargus išvežančią kinų vaikus iš karo veiksmų zonos. O tos pačios dienos vakarą (LTV, 20.50 val.) filme “Eilinė Džeinė” regime visai kitą, šiuolaikinį charakterį - merginą, norinčią žudyti, ir didžiausius vargus įveikiančią tam, kad baigtų elitinius kursus, taptų jūrų pėstininke. Prisipažinsiu, man visai nemaloni skustagalvė Demi Moore, kurios karjera po šio prasto filmo visai prigeso, o “senamadiška” Gledisė - kur kas simpatiškesnė. Ugniasvaidžiai - prieš maldaknygę: netikėta priešprieša, kokią gali netyčia pasiūlyti vien tik televizijų programų sudarinėtojai.
Apie Antrąjį pasaulinį karą, draugiškumo jausmą jautriai pasakoja ukrainiečių anksti mirusio aktoriaus ir režisieriaus Leonido Bykovo juosta “Žengė, žengė kareivėliai...” (“Tvcentr”, šeštadienį, vasario 22 d., 14.35 val.). Atvirkščiai, “Mėlynajame ordine” (TV3, šeštadienį, 11.35 val.) akcentuojamas jauno vokiečių kariškio, kovojusio Pirmojo pasaulinio frontuose, individualizmas, bet labai jau amerikoniška aktoriaus George’o Peppardo išvaizda bei vaidybos maniera neprideda šiam įdomiai sumanytam filmui autentiškumo.
Karas kaip diplomatų, pirmiausia sovietinių, veikimo erdvė - įtartino, bet šiandien dėl Artimųjų Rytų situacijos, prilygstančios parako statinei, vėl aktualaus sovietų gigantiško filmo “Teheranas-43” (“RTV International”, penktadienį, vasario 28 d., 23.00 val.) koncepcija. Ekrane šuoliuojama nuo 1943 metų “viršūnių” konferencijos iki mūsų dienų, be to, nelabai įtikinamai bandoma įrodinėti, kad dabarties terorizmas perėmęs fašizmo idėjas. Gyvenimas pakoregavo filmo, kuriame, be rusų aktorių, vaidina ir Alainas Delonas, Curdas Jurgensas, Claude Jade, autorių spėjimus. Dar aktualesnis, nes įtikinamai nagrinėjantis sunykusios šalelės politinius mechanizmus, neišvengiamai vedančius į karinį konfliktą, kairuolio Oliverio Stone’o “Salvadoras” (“Tango TV”, ketvirtadienį, vasario 27 d., 22.00 val.).
Apie Antrąjį karą - amerikiečių hitas “U-571” (tai tokio amerikiečių povandeninio laivo kodas, o patį filmą pirmadienį, vasario 24 d., 18.15 val., rodo rusų kanalas “Tvcentr”). Gana tradicinis, bet sukėlęs nemažą skandalą. Mat į vokiečių fašistų povandeninių šifruočių atskleidimo garbę pretendavo ir britai, ir lenkai, o čia amerikiečiai, kaip jau jiems įprasta, visus nuopelnus vienu gaistu susišlavė sau. Britai tuoj atsakė į šį filmą kontrkūriniu “Enigma”, o lenkams, matyt, pristigo pinigų...
Bet gal aktualiausias, nes prabylantis jau apie atominį ginklą, - visiškai naujas, Lietuvos kino teatruose dar tebedemonstruojamas amerikiečių filmas “K-19” (1 Baltijos kanalas, pirmadienį, vasario 24 d., 19.10 val.), atkuriantis, regis, realų atsitikimą, kai sugedo viena sovietų atominio povandeninio laivo sistemų ir Trečiasis pasaulinis galėjo prasidėti štai taip, iš nieko, tiesiog per atsitiktinumą.
Ne tik spaudoje, ne tik TV žinių laidose, bet ir vaidybiniuose savaitės filmuose siaučia įvairiausios žodžio “karas” modifikacijos. Nejauku...
Ką sapnuoja kariai
Nemanau, kad karį, dislokuotą kur nors Čėčėnijoje ar prie Irako sienos, ir sapne lanko kraujų vaizdai. Bent nelinkiu jam, kad, pavargęs nuo savo situacijos įtampos, jis sapnuotų kruvinosios japonų mafijos vaizdus, kuriuos talentingai, bet labai jau žiauriai “Paklydusių sielų mieste” (“RenTV”, šeštadienį, vasario 22 d., 23.40 val.) rodo išgarsėjęs kino chuliganas Takashi Miike. Beje, ir tai tebedemonstruojamas kino teatruose kūrinys. Lietuviškų kino centrų ir bilietų po 20-30 litų kūrėjai, smarkiai išaugus kabelinių televizijų retransliuojamųjų kanalų mobilumui, manau, pasieks tik tai, kad publika į jų labai modernius statinius nebevaikščios apskritai. Juk galima prigesinti techninio tobulumo norą, garbėtroškos apetitą pasėdėti “prezidento ložėje” (matyt, tai nukopijuota nuo V. Mussolini, kurio ložės Italijoje ir šiandien tebėra išlikusios, idėjų) ir lygiai tą patį filmą, demonstruojamą “Vingyje” (atsiprašau, “Coca Cola Plazoje”), pasižiūrėti namie už abonentinį mokestį, kurį vis tiek moki.
Bet nukrypau nuo temos.
Militaristai, aišku, parodytų kariui krūvą filmų, įrodinėjančių, kad žudymas ta ar kita forma visuomet buvo neišvengiamas. Kaip rusų tragikomedijoje “Nuodai, arba Visuotinė nuodijimų istorija” (1 Baltijos kanalas, trečiadienį, vasario 26 d., 21.40 val., ir kitądien, 11.15 val.), kur visi nuodija visus - pradedant garsiąja Medici šeimynėle ir baigiant šiuolaikiniu santechniku. Kad ir respektabiliame britų “Gosfordo parke” (“Vinita”, pirmadienį, vasario 24 d., 18.30 val.), kaip sakoma, “kiekvienoje spintoje - po skeletą”. O jau ateityje, kai valdysią robotai žudikai kaip australų filme “Laiko sargybinis” (“Tango TV”, trečiadienį, vasario 26 d., 22.00 val.), dabartis dar atrodys labai nekenksminga...
Ne, geriau žmogus su ginklu lai pasapnuos tuos vokiečių puikaus filmo “Beldžiant į dangaus vartus” (TV4, trečiadienį, vasario 26 d., 21.45 val.) herojus mirtininkus, kurie pasitrauks kaip kiekvienas mūsų, bet prieš tai dar realizuos kokią naivią ir gražią svajonę - tarkim, pirmą ir paskutinį kartą pamatyti vandenyną.
Tegul jam pasisapnuoja ne tiesiog į jį lekianti kovinė raketa, o iš tolo plastiškai debesimis atvingiuojantis gerasis pasakų slibinas, kaip visų laikų ir visų kartų nuostabioje kino pasakoje “Begalinė istorija” (1 Baltijos kanalas, šeštadienį, vasario 22d., 17.25 val., ir antradienį, vasario 25 d., 8.15 val.), man asmeniškai toli pralenkiančioje visus harius poterius bei žiedų valdovus. Ten bent yra aiškūs gėrio ir blogio kontūrai, subtilus humoras, o slibinas šuns galva ne veltui kartais atsisuka į kamerą ir šelmiškai primerkia vieną akį.
Be karo
Šį tą ateinančią savaitę galės pamatyti ir tie, kuriems žodis “karas” kelia visai suprantamą alergiją.
Tie (pavyzdžiui, merginos, nepriimtos į aktorių fakultetą), kurie norės sadistiškai įsitikinti, kaip visai nesugebėjo vaidinti jauna Sophia Loren, galės pasižiūrėti paiką italų komediją “Gražioji malūnininkė” (“RenTV”, pirmadienį, vasario 24 d., 8.15 val.). Panaši negera satisfakcija laukia tų, kurie mano, kad Tomas Cruise’as temoka šiepti gražius baltus dantis, - tą jis beveik įrodo ankstyvoje juostoje “Kokteilis” (TV3, pirmadienį, vasario 24 d., 20.15 val.). Nuo kovo 14-osios Lietuvos ekranuose pasirodo išgirtoji nauja “Čikaga”, bet kad Holivudas mokėjo kurti kur kas originalesnius miuziklus jau kadaise, įrodo klasikinis “Amerikietis Paryžiuje” (“RenTV”, trečiadienį, vasario 26 d., 0.35 val.) su Gene’u Kelly ir Leslie Caron.
Nepateisino trankios reklamos ir visos Chaplinų giminės kišimosi ilga biografinė juosta “Čaplinas” (TV4, ketvirtadienį, vasario 27 d., 14.20 val.) - gal ir todėl, kad aktorius Robertas Downey jaunesnysis neturi nei tos išskirtinės prototipo talento jėgos, nei jo giliausio demokratizmo.
Bet nebūkime tokie bjaurūs ir priekabūs (čia aš - sau).
Miela ir žavi jaunesnio Nikitos Michalkovo I. Gončarovo “Oblomovo” ekranizacija (“RTV International”, pirmadienį, vasario 24 d., 12.30 val.), kur, regis, ekrane alsuoja pati gamta, o draugiški žmonių, kuriems nuoširdžiai rūpi artimųjų gerovė, santykiai taip neprimena dabartinių (ir dabartinio režisieriaus), kad darosi skaudu kone iki ašarų.
Vis dėlto stipriausias savaitės filmas - per Ingmaro Bergmano ciklą rodoma jo “Vasara su Monika” (LTV, antradienį, vasario 25 d., 21.45 val.). Tai jau visai susiformavusio menininko darbas su nepamirštama pora - Hariette Anderson, daug kūrusia ir kituose Bergmano filmuose, bei Larsu Ekborgu. Jaunieji personažai Monika ir Haris yra pasmerkti nykiam egzistavimui ir, tyliai protestuodami prieš tokią perspektyvą, jiedu pabėga į vieną akmenuotų Švedijos salelių. Meilė, klestinti šiame fone, yra kur kas sensualesnė negu panašioje jau parodytų “Vasaros žaidimų” situacijoje: kai kuriose šalyse “Vasara su Monika” net turėjo nesusipratimų su cenzūra. Bet, kaip ir aname kūrinyje, vasaros pabaiga reiškia ir meilės mirimą.
I. Bergmanas nebeidealizuoja kaip anksčiau melodraminį prieskonį turėdavusių moters išgyvenimų: jo Monika - ganėtinai ciniška, ji dažniausiai gyvena ta akimirka, biologiniai instinktai stelbia jos logišką mąstymą. Taip negailestingai prasideda vienas naujesnių žymaus režisieriaus, pagarsėjusio pasaulyje bene geriausiu moters sielos žinovu, kūrybos etapų.
