Kai tarp naujų vaizdajuosčių ir televizijų programų išvysti beveik vienas komedijas, net sutrinki. Ar tai optimistinė sąsaja su mūsų labai jau smagiu gyvenimu? Ar kaip tik nebeliko nieko kito, kaip tik juoktis? Ar tiesiog terapija? Bet juoko spalvos irgi įvairios.
Vienam linksma, kitam ne
Štai iš vaizdajuosčių išsirinkau gana tipišką pernykštę amerikiečių juostą, apibūdinamą kaip “jaunimo romantinė komedija”. Tokių dabar apstu - ir kino ekranuose, ir televizijoje, ir kasetėmis. Vadinasi “Liusė renkasi”.
Jauna niujorkietė (Monica Potter) užimta nepaprastai reikšmingais dalykais - gavusi skaudų ir dar viešą sprigtą nuo savo partnerio, ji nutaria išsirinkti tikrą gyvenimo draugą. Ir būtinai tobulą. Tobulam vyrui rasti, panašu, reikėtų susipažinti su kokiais 50 000 objektų, bet tada reikėtų viso serialo, per kurį herojė taip ir susentų neišsirinkusi, o filme ji turi “tik” penkis ištikimus dūsautojus (ekrane jie labai dalykiškai apibūdinami: “Nr. 1”, “Nr. 2” ir t.t.). Žinoma, žiūrovėms, dar neįsigijusioms nė vieno, ir tai pasirodys baisi, pavydėtina prabanga.
Tokios jaunimo komedijos paprastai yra masiškai žiūrimos. Bet ko čia stebėtis, kai pagrindinis žiūrėtojų kontingentas - jaunas, jis tokios pat kaip Liusė gyvenimiškos patirties, vadinasi, kai kurias herojės naivokų paieškų situacijas galbūt atpažins ir lietuvių mergužėlė lelijėlė. O tai smagu, galima net tapatintis. Smagu ir tai, kad “stiprioji lytis” kartais visai išradingai pašiepiama. Tačiau vyresniems žiūrovams, kurie jau nuo pirmųjų kadrų patyrusia akimi nesunkiai nuspėja būsimąjį pasirinkimą, belieka ganyti akis į sveiką, raudonskruostę Monicą Potter ir spėlioti, ar ji kada pasieks panašaus įvaizdžio Julios Roberts aukštumas.
Panašaus pobūdžio “nekenksmingų” komedijų - aišku, daugiausia. Čia ir “Pašėlusios kojotės” (TV3, sekmadienį, rugpjūčio 31 d., 20.15 val.), kur merginų svajones apie karjerą dar pagyvina autorių skatinamas pinigų troškimas. Ir “Trys karaliai” (LNK, penktadienį, rugsėjo 5 d., 20.40 val.) - tiesa, jis vadinamas “koviniu filmu”, tačiau pirmojo karo Irake pavaizdavimas linksmu pasivaikščiojimu su George’u Clooney priešakyje ir vėlgi vyraujantis aukso, tik aukso motyvas, šiandien verčia tik gana piktdžiugiškai pasilinksminti. “Maverikas” (LNK, sekmadienį, rugpjūčio 31 d., 22.00 val.) specifiškai juokina nuoširdaus, demokratiško Laukinių Vakarų sukčiaus - Melo Gibsono žavesio visišku neatitikimu asmeniniams aktoriaus nusistatymams: vakar viešai aplojo dar tik lietuvius, šiandien jis - jau ir antisemitas... Kvailiausias iš panašių pakikenimų - tiesa, šį kartą formaliai skirtas jau nebe jaunimui, bet suaugusiems, nors kas Lietuvoje tų nuorodų paiso, - tai “Geriausias draugas” (“RenTV”, ketvirtadienį, rugsėjo 4 d., 21.05 val.), kur gėjus - ir tikrovėje! - Rupertas Everettas padaro vaiką savo bičiulei Madonnai net glaudžių nenusimovęs. Cha cha cha...
Kartais gabūs ir protingi aktoriai kone atvirai šaiposi ekrane iš scenarijaus paikybių ir tai kelia gardesnį juoką negu pačios situacijos. Ralphas Fiennesas, Uma Turmann, Seanas Connery solidariai ironizuoja iš pusiau fantastinio TV serialo apie klimato grobėją šiaip taip suklijuotą filmą “Keršytojai” (LNK, šeštadienį, rugpjūčio 30 d., 17.00 val.). Kur kas geresnė, tiesa, jau žiūrėta nužiūrėta fantastinė komedija “Mano pamotė - ateivė” (“RenTV”, šeštadienį, rugpjūčio 30 d., 21.00 val., ir kitądien, 18.05 val.) su žavia Kim Basinger, kuriai, nepaisant nežemiškos kilmės, niekas žemiška nesvetima. Ironizuoti kriminalinę komediją su lavonais “Tą vakarą tamsų” (kabelinės televizijos, šeštadienį, rugpjūčio 30 d., 21.00 val.) kaip “Keršytojuose” bando ir Liv Tyler, Michaelas Douglas, Mattas Dillonas, bet jų humoro jausmas silpnesnis ir mus pralinksminti pavyksta gal tik storutėlį policininką vaidinančiam mielajam Johnui Goodmanui.
Ši televizinė savaitė teikia gana retą progą nors minimaliai pamatyti kai kurių žinomų komediografų raidą. Woody Allenas ir naujesniame “sudainuotame” filme “Visi sako, kad aš tave myliu” (“TV1000”, sekmadienį, rugpjūčio 31 d., 19.00 val.), ir kiek ankstesnėse “Įžymybėse” (LNK, ketvirtadienį, rugsėjo 4 d., 22.35 val.) neišnyra iš charakteringų tauškalių intelektualų rato. Kadangi ir man gyvenime yra tekę su tokiais, tik lietuviškais, pataukšti, kadangi patirtis byloja apie šio sluoksnio tuščiagarbiškumą, išpūstas asmenines dramas, egoizmą, žodžiu, visus tuos bruožus, kuriems ir pats - mea culpa! - nesu visai svetimas, šių eilučių autorių labiau už “jaunimo” komedijas, suprantama, linksmina tokios. Keista, kad W. Allenas vis neišsisemia, bet toji jo žmogiškoji fauna - oi, kokia įvairi.
Gyvenimas taip susiklostė, kad teko gyventi prie sovietų, jausti anos visuomenės nuotaikų kaitą. Štai ji ir atsispindi gabaus gruzinų - bet dirbusio “Mosfilme” - režisieriaus Georgijaus Danelijos kūryboje: tą pačią dieną - ir neproblemiška, jaunatviškai miela “atšilimo” laikų komedija “Aš vaikštau po Maskvą” (“Naše kino”, penktadienį, rugsėjo 5 d., 19.55 val.), datuota 1963-aisiais, kada naiviai atrodė: gal ir socializmas kada įgys “žmogaus veidą”, ir po 16 metų Danelijos sukurta jau tragikomedija “Rudens maratonas” (“RTV International”, penktadienį, rugsėjo 5 d., 13.00 val.), kur tos nedrąsios vilties nebeliko nė kvapo, kur net pats pavadinimas signalizuoja apie nykią sovietų inteligento (Olegas Basilašvilis) lemtį.
Štai tokia “Liusė renkasi” - aiškiausias kosmopolitinis filmas, kurio veiksmas gali rutuliotis ne islamo, aišku, šalyse, bet visur ten, kur yra dailių merginų ir jų viskam pasiryžusių gerbėjų. Minėti G. Danelijos arba W. Alleno filmai įdomesni, nes jie išdygo konkrečioje nacionalinėje bei socialinėje dirvoje. Antai komedija - retas reiškinys romantiko ir tragiko Andrzejaus Wajdos kūryboje - “Musių medžioklė” (TVP1, trečiadienį, rugsėjo 3 d., 0.20 val.) piktokai pašiepia specifiškai lenkišką feminizmą ir jo nustekentą lenkų vyriją ar bent kai kuriuos atstovus. Nuotykių komedijoje apie plėšikus “Planketas ir Makleinas” (TV3, antradienį, rugsėjo 2 d., 23.00 val.) jaučiamas nepriekaištingas angliškas stilius. Net humoristiškai traktuotose dviejose nemariųjų Alexanderio Dumas muškietininkų kino versijose, irgi rodomose tą pačią dieną, - “Pakvaišę Šarlo” (TV4, antradienį, rugsėjo 2 d., 14.00 val.), kur visus žygdarbius atlieka klounų grupės “Charlot” vaidinami nemariųjų muškietininkų tarnai, ir santūriai juokinančiuose, stilinguose bei solidžiuose “Keturiuose muškietininkuose” (“RenTV”, 0.55 val.) - girdi atitinkamai prancūzišką ir anglišką “akcentą”.
Labai prancūziška ir pikantiška mūsų žiūrovui menkai prieinamo savito menininko Bertrand’o Blier komedija “Per graži tau” (“TVcentr”, sekmadienį, rugpjūčio 31 d., 22.05 val.). Herojus (Gerard’as Depardieu), kaip jau pridera galantiškiausios tautos atstovui, turi ir žmoną, ir, natūralu, meilužę. Paradoksas tas, kad žmona (Carole Bouquet) - gražuolė, dėl kurios vyrija tiesiog seiles varvina, o meilužė, kurios mesjė niekaip negali atsisakyti, - neišvaizdi, neįdomi (Josianne Balasco). Linksmas žaidimas žadina visada aktualių minčių apie žmogiškųjų prigimčių suderinamumą.
Keistokos retenybės
Nuo į nieką nepanašaus Bertrand’o Blier natūralu pereiti prie tokių filmų, kurie dėl įvairių priežasčių pasirodo ekranuose retai, jų nerasi ir videotekose.
Kodėl taip yra - nespėliosime, nes priežasčių gali būti įvairiausių. Aišku tik dėl amerikiečių nepriklausomo filmo “Fanatikas” (“TVcentr”, trečiadienį, rugsėjo 3 d., 23.50 val.): greičiausiai televizijos, visuomet tik imituojančios narsuoles, nenori šio Sandenso ir Maskvos festivalių pagrindiniais prizais apdovanoto kūrinio dėl jo provokacinio pobūdžio. Mat herojumi čia pasirinktas jaunas fašizuojantis rėksnys, klykaujantis antisemitinius lozungus, bet širdyje - vien pagal kruopščiai slapstomą kilmę - nešiojantis Torą... Negirdėtas režisierius Henry Beanas raiškia, ekspresyvia kino kalba analizuoja retą atvejį, bet savaime paradoksas, sako, turėjęs dokumentinį pagrindą, - labai jau nemalonus.
Kadaise mūsų kraštuose buvo labai populiarus špionažinis prancūzų režisieriaus Yveso Ciampi filmas “Kas jūs, daktare Zorge?”. Kanalas “TVcentr” (antradienį, rugsėjo 2 d., 23.50 val.) atkapstė kitą retą šio autoriaus juostą “Taifūnas virš Nagasakio”, kurtą drauge su japonais. Siekta tragedijos, išėjo tik melodrama. Bet keistų senienų kolekcionieriams gal ir bus įdomu, juoba kad prancūzų inžinieriaus, įsimylėjusio dailią kimono dirbtuvėlės savininkę, vaidmenį čia vaidina dar neperėjęs į “Fantomaso” ciklą ir dar nepasenęs Jeanas Marais.
Gal laikui bėgant ir išpopuliarės ispanų “Dagonas” (1 Baltijos kanalas, pirmadienį, rugsėjo 1 d., 0.15 val.), šiandien dar naujas ir retas. Tai makabriška Ispanija, kupina prakeikimų, juodų paslapčių, o pavadinime puikuojasi jūrų ar dievybės, ar pabaisos vardas. Bet vis tiek ne “Rankraštis, rastas Saragosoje”...
Labai retai rodoma linksma kino painiava senųjų aviatorių temomis “Laikykis už debesų”. Ją dabar rodo “Naše kino” (sekmadienį, rugpjūčio 31 d., 23.00 val.), nors tai ne visai “naše”, o dviem trečdaliais vengrų juosta, net vengro Peterio Sasso ir statyta. O brazilų režisierius Bruno Baretto, kuriam Holivudas patikėjo kino teatruose teberodomą tuštybę “Iš viršaus vaizdas geresnis”, pasirodo, įstengė tėvynėje sukurti imponuojantį politinį filmą “Keturios rugsėjo dienos” (TV4, šeštadienį, rugpjūčio 30 d., 19.30 val., ir ketvirtadienį, rugsėjo 4 d., 11.15 val.), realistiškai piešiantį chuntos kaip reiškinio įpročius ir atvirai apsvarstantį, švelniai tariant, keistokus Pietų Amerikos ir JAV santykius.
Vieną naujausių, bet, deja, ir mažiau pavykusių filmų “Arčiausiai rojaus” demonstruoja kabelinės televizijos (ketvirtadienį, rugsėjo 4 d., 21.00 val.). Prancūzų režisierė Tonie Marshall surinko tokį šaunų ansamblį: tautiečius Catherine Deneuve, Patrice’ą Chereaut, čekę Pauliną Porizkovą, amerikietį Williamą Hurtą, o išėjo tik eilinė, pernai Venecijoje nušvilpta melodrama apie senutės (Deneuve!) atjaunėjimą, apie tai, kad “sena meilė nerūdija”. Tikrai tiktų į aną savaitę mano minėtą “Rosamunde’os Pilcher kolekciją” (http://www.omni.lt/index.php?rask$9359_69111$z_116407).
Būna linksma, kada kai kurie lietuvių leidiniai rimtu veidu pristato tokias juostas kaip “Kaimo gydytoja” (“RTV International”, trečiadienį, rugsėjo 3 d., 24.00 val., ir kitądien, 13.00 val.). Juk šis “gero ir geresnio” konfliktą tepripažįstantis, šleikščiai nusaldintas 1952 metų rusų filmas - pati tikriausia “socialistinio realizmo” šmėkla, tinkanti nebent Grūto parkui. Pabandykit pasižiūrėti, kaip ir metais ankstesnį “Belinskį” (“Naše kino”, trečiadienį, rugsėjo 3 d., 0.25 val.), kur kino biografijos herojumi pasirinktas autentiškas barzdotas “zanūda” - literatūros kritikas, panašu, dar cariniais laikais jautęs ateisiant sovietus. Iš karto labai juokins - ir kolūkinio kaimo klestėjimas pirmajame filme, gipsines statulas primenantys personažai, ir straipsnių ištraukomis pagrįstas antrojo filmo dialogas - bet kirskit su kuo nors lažybų, ar tai iš viso įmanoma žiūrėti iki galo.
Pripažinta ir naujoji klasika
Žvelgdamas į senųjų klasikinių savaitės filmų sąrašą, pastebi, kad visi jie gražiai atstovauja skirtingiems žanrams. Daug kalbėjome apie komedijas, o štai ir klasikinės komedijos pavyzdys - “Pusryčiai apie Tifanį” (TV4, pirmadienį, rugsėjo 1 d., 13.55 val.). Švelni intonacija, miela aktorės Audrey Hepburn avantiūristė (nors nesupranta tokia esanti) - visa tai pažinome dar iš Trumano Capote prozos, o ekranas sugebėjo to palankumo žmonėms nesuvulgarinti. Panašiai atsitiko ir su Johno Steinbecko romanu “Į rytus nuo rojaus”, pagal kurį, išsaugodamas filosofinę literatūros įtampą, lygiavertį dramatišką filmą (“TVNsiedem”, šeštadienį, rugpjūčio 30 d., 9.20 val.) su unikaliuoju jaunu maištininku Jamesu Deanu pagrindiniame vaidmenyje pastatė puikus meistras Elia Kazanas. Galima pastatyti puikų klipinį filmą, bet gal dar visai nenubraukime ir literatūros.
Melodramos klasika - filmas “Mata Hari” (“RenTV”, trečiadienį, rugsėjo 3 d., 0.50 val.); legendinės Pirmojo pasaulinio karo laikų superšnipės paveikslas šiandien, atrodo, galėtų kelti tik atlaidžią šypseną. Aplinka kelia, meilužis siaurais, lyg nupieštais ūseliais - taip pat, bet Greta Garbo, kurianti heroję, ir čia išlieka aktore asmenybe. Beje, šio filmo vaizdajuostę įmanoma įsigyti ir Lietuvoje - tik rusišką, nes lietuvių leidėjų kino klasika kol kas nedomina, finansinės potencijos jie čia irgi neįžvelgia. O gaila...
Pati tikriausia nuotykių kino klasika - aišku, vėl TV3 kanalo kartojamas “Indiana Džounsas. Dingusios skrynios beieškant” (šeštadienį, rugpjūčio 30 d., 20.15 val., ir trečiadienį, rugsėjo 3 d., 12.15 val.). Tikra užburianti dovana mokslo metų pradžiai ne tik mokinukams, bet ir visiems vyresniems. Tikėsimės, TV3 pakartos ir kitas dvi garsiosios trilogijos dalis.
Istorinės improvizacijos klasika - tai Bernardo Bertolucci “Paskutinis imperatorius” (1 Baltijos kanalas, penktadienį, rugsėjo 5 d., 20.30 val.). Sakau “improvizacija”, nes tokiomis manau esant ne tik meno kūrinius istorinėmis temomis, tačiau net ir profesionalių istorikų studijas: niekas nežino, kaip buvo iš tikrųjų... Ir italas Bertolucci, pateikdamas nepaprasto plastinio grožio viziją, į mįslingos Kinijos istoriją taip pat žvelgia pirmiausia europiečio žvilgsniu.
Tačiau yra ir daug naujesnių, tiesiog naujų filmų, apie kuriuos jau šiandien galima teigti, esą tai klasika. Tokia vadinčiau Larso von Triero “Šokančią tamsoje” (LTV, antradienį, rugsėjo 2 d., 21.30 val.). Nacionalinė televizija gal po mūsų būgštavimų atnaujino “Elito kiną”, bėda tik, kad plačiausią populiarumą išsikovojęs tragiškas danų meistro miuziklas su unikalia islandų atlikėja Bjork - absoliučiai ne elitinis, o demokratiškas savo esme. Neturtingos pusaklės emigrantės blogai besibaigiančią istoriją vienodai noriai žiūri ir snobų snobai, ir menkai raštingos namų šeimininkės.
Jau dabar klasika - ir žiaurus bosnio Emiro Kusturicos groteskas apie Balkanus, o gal ir apie visą pasaulį - “Pogrindis” (TVP1, sekmadienį, rugpjūčio 31 d., 0.15 val.), lyg teikiantis receptą, kokiu humoru šiandien begalima apsiginti nuo paties gyvenimo. Ir triumfuojantis postmodernizmas - Davido Lyncho “Malholando kelias” (kabelinės televizijos, pirmadienį, rugsėjo 1 d., 21.00 val.). Ir Jimo Jarmuscho “Šuo vaiduoklis: samurajaus kelias” (1 Baltijos kanalas, sekmadienį, rugpjūčio 31 d., 1.00 val.), gal pirmasis parodęs samdomą žudiką, patį nuoširdžiai trokštantį mirties. Šiuos visus puikius filmus tik suminiu, nes, pirma, apie juos “Namų kine” jau buvo rašyta, antra, tie pavadinimai ir tie filmai tikrai dar neišgaravo iš lietuvių žiūrovo atminties.
Bet komedija - ir kaip tik ta meninėmis vertybėmis kukliausioji - per ateinančią savaitę vis dėlto diriguos visam baliui.
