Taip jau sutapo, kad dauguma filmų, apie kuriuos šį kartą tenka kalbėti, siejasi su egzotiškais kraštais, keistomis situacijomis, savaip ypatingais žmonėmis, iš koto verčiančiomis klaidomis, nesuvokiamais pavadinimais. Banali kasdienybė lieka mums.
Po nepažįstamus kraštus
Atrodo, nieko tokio ypatinga nebūtų naujoje lietuviškai išleistoje vaizdajuostėje “Saulės ašaros”, nebent autorių noras suvesti drauge senstantį amerikiečių šaunuolį Bruce’ą Willį su italų madingąja gražuole Monica Bellucci, pasižiūrėti, koks trileris gali iš to išeiti.
Bet svarbiausia, čia, aišku, aplinka. Juodajame kontinente vyksta karai, atsidavusi Jungtinių Tautų gydytoja (aišku, Bellucci) ten gelbsti pabėgėlius. Veteraną B. Willį siunčia gelbėti nuo visokių blogiukų ir jos, ir tų jos globotinių. O džiunglės, knibždančios pavojų - ir gamtinių, ir pačių žmonių sugalvotų, ir realistiškų, ir ne visai - nepaprastai dėkingas fonas tokiam scenarijui. Afrika lieka Afrika, į ją pažvelgti visada malonu, net ir Bellucci likusi savoje Italijoje.
Iš Afrikos į Ameriką atplaukė vergų pirklių laivas “Amistadas” (“TVN siedem”, antradienį, spalio 7 d., 0.35 val., ir kitądien - jau normaliu laiku, 21.10 val.). Panašu, scenarijus sukurtas pagal realų 1839 metų atvejį, kai procesas dėl juodaodžių teisių buvo pirmasis ir be precedento. Deja, ir Stevenui Spielbergui pasitaiko suklupti. Jo neva humanistinę trijų valandų istoriją gadina oficialumas, nuobodybė, aiškūs nelogiškumai (ką tik iš Afrikos atplukdytieji cituoja, jei gerai pamenu, Bibliją). Jau geriau tada pramoginių paties Spielbergo juostų ar “Saulės ašarų” nuotykiai.
Neakivaizdiniu būdu seniai mano mylimam Australijos žemyno kinui šį kartą ypač pavyko televizijose. Suskaičiavau net keturis filmus - nuo senos 1979 metų komedijos “Žurnalistas” (TV4, šeštadienį, spalio 4 d., 14.15 val.), gražiai ironizuojančios Sidnėjaus laikraščio rašeivą, painiojantį darbo ir asmenines problemas (pastaroji, deja, liūdna - impotencijos šmėkla). Garsusis “Didvyrių kraujas”, kažkodėl, beje, pervardytas “Džagerio pasveikinimu” (TV4, antradienį, spalio 7 d., 21.20 val., ir penktadienį, spalio 10 d., 10.10 val.), žengia pasaulyje išgarsėjusio “Pamišėlio Makso” pėdsakais, rodydamas išlaukėjusią ateities visuomenę bei jos žaidimus, kuriuos nelengvai pavadintum sportiniais; ypač šiam kūriniui tinka skvarbaus šalto žvilgsnio aktorius Rutgeris Haueris - nesuprasi: sportinis lyderis ar žiaurus gladiatorius. Žinomesnio ir Holivude pasireiškusio australų režisieriaus Bruce’o Beresfordo “Juodasis apsiaustas” (TV4, trečiadienį, spalio 8 d., 21.20 val., ir kitądien, 14.00 val.) bendrai kurtas australų ir... Kanados. Nesugalvosi keistesnio aljanso. Kaip ir pačios kūrinio medžiagos: XVII amžiaus jėzuitų intrigų, atverčiant Kvebeko indėnus į “tikrąjį tikėjimą”. Greta reginio bei egzotikos filme subtiliai akcentuojama mintis apie vakariečius, visuomet jaučiančius teisę, maža to, lyg misiją piršti savą gyvenimo viziją “primityvioms”, jų manymu, tautelėms. Lotaire’o Bluteau kuriamas jėzuitas pagaliau suvokia klaidą, bet ją atitaisyti per vėlu.
Šia prasme “Juodasis apsiaustas” susisieja su dar meniškesniu, nugludintu it brangakmenis australų režisieriaus Phillipo Noyce’o nauju filmu “Tvora nuo triušių” (“RenTV”, ketvirtadienį, spalio 9 d., 23.30 val.). Lyg “nieko tokio” jame nėra: dvi maišyto kraujo (britų ir aborigenų) australų mergaičiukės, apie 1930 metus atimtos iš motinų ir uždarytos į tikrą lagerį, kuris neva priartins jas prie tikrosios civilizacijos, bėga namo. Dykumos, atšiauri gamta, alkis - bet mergaičių mulačių, pasistačiusių sau šventą tikslą, veidai tiesiog švyti netradiciniu vidiniu grožiu. Dėsninga, kad režisierius, jau beveik “prarytas” Holivudo (ten jis statė kur kas menkesnius “Patriotų žaidimus”, ką tik kino teatruose matytą “Tykųjį amerikietį” - profesionalų, bet ne daugiau), retsykiais grįžta prie gimtųjų šaknų jėgos pasisemti.
Arčiau mūsų išsidėstė buvusi Jugoslavija, apie kurią irgi žinome neką daugiau kaip apie Australijos bušą. Spragą kiek pildo pagarsėjusios serbų režisieriaus Srdjano Dragojevičiaus “Žaizdos” (TV3, antradienį, spalio 7 d., 23.05 val.), skirtos “kartai, atėjusiai po Tito”. Filmas, grįžtantis į Bosnijos konflikto pradžią ir pasirenkantis herojais degraduojančius jaunuolius, būtų labai skaudus, kaip ir jo pavadinimas, jeigu pasakojimo kiek nešvelnintų Emiro Kusturicos stiliaus ironija.
Lenkiją pažįstame geriau, bet kad lenkų režisierius Jerzy Kawalerowiczius kadaise pastatė filmą “Faraonas” (TVP1, sekmadienį, spalio 5 d., 14.55 val.), kurio veiksmas rutuliojosi senovės Egipte, - jau egzotika. Be to, kūrinys buvo ne tik plastiškai įspūdingas (natūrą filmavo Karakumų dykumoje), minties apie valdžios tragizmą gilumu jis sėkmingai skyrėsi nuo kitų stambaus užmojo pseudoistorinių juostų - net nuo to paties pasenusio Kawalerowicziaus neseniai sukurto filmo “Quo vadis”.
Šią savaitę galime šuoliuoti iš Egipto išdegintos saulės plotų į atšiaurų Niufaundlandą, kuriame vyksta švedų tautybės režisieriaus Lasse Hallstromo “Uosto kronikų” (LNK, ketvirtadienį, spalio 9 d., 22.35 val.) veiksmas. Aplinka sąlygoja žmonių - nevykėlių, tampančių atspariais, kaip žymaus amerikiečių aktoriaus Kevino Spacey personažas, - charakterius bei jų kaitą. Nors juostoje yra ir baisokų detalių, jo vidinė šiluma, atlaidus pakantumas žmonėms, kad ir kokie keisti ar silpni jie būtų, turbūt negalės neatsiliepti kiekvieno žiūrovo sąmonėje.
Keistuoliai ir stiprios asmenybės
Pradėjus nuo egzotikos, negaliu nepaminėti “Namų kine” kad jau ir minėto anksčiau keisto amerikiečių filmo “Fanatikas” (kabelinės televizijos, pirmadienį, spalio 6 d., 21.00 val.), dar keistesnio jo herojaus - aršaus jauno neofašisto, antisemito, nors iš tikrųjų jis - nutylintis savo kilmę žydas. Labai diskusinė, savaip nemaloni, nors ir garsi juosta. Savaip keisti ir virtualiame pasaulyje pasiklydę prancūzų kriminalinės komedijos “Geimeris” (1 Baltijos kanalas, sekmadienį, spalio 5 d., 22.45 val., ir ketvirtadienį, spalio 9 d., 23.50 val.) patrakę personažai.
Labai retai kada rodomą Marco Ferreri garsų filmą “Paprasto pamišimo istorija” savo naujoje šeštadieninėje “Arthouse” rubrikoje siūlo “RenTV” (spalio 4 d., 23.20 val.). Beje, Charleso Bukowskio, įkvėpusio ir beprotiškus, bet žavius Davido Cronenbergo “Nuogus pietus”, romano, pagal kurį filmą kūrė italų meistras, pavadinimas - dar labiau provokuojantis: “Paprasto pamišimo, erekcijos, ejakuliacijos ir kitokių niekų istorija”. Bet negalvokit, kad tai tiesiog “nepadorus” filmas apie menininkus, kurie, anot buržua, “visi pakvaišę”. Taip, poetas Čarlis (Benas Gazzara) gyvena purve, nuolatiniame alkoholiniame kvaitulyje. Drauge jis - giliai jaučiantis ir kenčiantis žmogus, bandantis įsitverti režisieriaus jam duodamos tegul iliuzinės vilties. Ar pajėgs?
Tradiciškesnis menininkas - jaunas Viljamas Šekspyras (William Shakespeare), kokį jį pamatė naujesnio filmo “Įsimylėjęs Šekspyras” (TV3, sekmadienį, spalio 5 d., 20.15 val., ir ketvirtadienį, spalio 9 d., 12.05 val.) autoriai, o pamilo milijonai įvairių kraštų žiūrovų. Tai profesionalus, skaidrinantis nuotaiką, kartais žaižaruojantis gyvais atradimais, gruboku, pagal epochą, humoru, inteligentiška Josepho Fienneso, Gwyneth Paltrow, Judi Dench (pastaroji pasirodo ir “Uosto kronikose”) vaidyba kūrinys, bet šių eilučių autoriui kažkodėl artimesnis anas nelaimingas Čarlis.
Turbūt keistokais visada įmanoma apšaukti ne vien fanatikus arba menininkus, bet ir tiesiog stiprias asmenybes, išsiskiriančias iš minios, viską darančias savaip, gyvenančias pagal savo susikurtus dėsnius. Vis dėlto triumfuojantis individualizmas dažnai gresia tragiškais padariniais kaip trečioje “Krikštatėvio” dalyje (LTV, sekmadienį, spalio 5 d., 21.00 val.; antroji garsios trilogijos apie mafiją dalis dar kartojama antradienį, spalio 7 d., 14.05 val.), kaip talentingų simpatiškų rusų vaikinų pavojingas virsmas “naujaisiais rusais” naujajame “Oligarche” (“TV1000”, ketvirtadienį, spalio 9 d., 19.00 val., ir kitądien, 11.00 val.).
Įžymiausias tarp tokių kūrinių - galbūt per visą kino istoriją - tai klasikinis Orsono Welleso 1941 metų “Pilietis Keinas” (TVP1, penktadienį, spalio 10 d., 13.45 val., jau minėtoje rubrikoje “Kinomano abėcėlė”). Miršta multimilijonierius Keinas, žurnalistai bando įminti jo mįslę, paskutinį jo ištartą žodį. Jis, vaidinamas paties O. Welleso, gyvenime turėjo viską: pinigus, dėl kurių nereikėjo bijoti, kaip “Oligarcho” vaikinams, gražiausias moteris, tuoj tenkinamus įnorius. Bet ar buvo jis laimingas? Ar užsiveriantys Keino pilies vartai, ant kurių užrašyta: “Privati nuosavybė. Įeiti draudžiama” - nereiškia, kad stiprus herojus už viską mokėjo nepaprasto vienišumo kaina?
“Pilietis Keinas”, nuolat įtraukinėjamas į geriausių bet kada sukurtų pasaulio filmų dešimtukus, - tikrai abėcėlė, bet ne primityvumo prasme. Kaip yra knygų, kurių negalima neperskaityti, taip ir O. Welleso šedevras - iš nepakartojamųjų, be kurio skelbtis pažįstančiu ir suvokiančiu kiną - tiesiog nesąžininga.
Mūsų “kultūrėjimas”
Štai ir aną sykį, ir dabar džiaugiuosi lenkų televizijų kultūrine misija, plečiant skirtingų išsilavinimo lygių kino žiūrovų akiračius. Kaip kontrastingai skamba lietuviškosios praktikos! Štai per 1 Baltijos kanalą ne kartą demonstruotas amerikiečių biografinis filmas “Vienas iš Holivudo dešimtuko”, pasakojęs apie “raganų medžioklę” Holivude ir disponuojantis realių personažų konfliktais, ponios L. Šiaulytienės vertimo dėka, vykdo tarsi kaip tik “antikultūrinę” politiką.
Subtitruose lietuvinamos herojų pavardės verčia bent kažką apie juos girdėjusius tik sutrikti. Ar čia juoktis, ar čia verkti, kai ką tik mirusi (ponia vertėja aiškiai neskaito spaudos, labai plačiai apie šį faktą rašiusios) pasaulio įžymybė, garsioji nacių režisierė Leni Riefenstahl subtitruose tampa vyru, kažkokiu Leniu Rifinštaliu. JAV kino klasikas Johnas Fordas - ForTu. Pagrindinio filmo personažo, režisieriaus Herberto Bibermano žmona įžymi aktorė Gale Sondergaard, kilusi berods iš Olandijos, - Heile (=Geile) Sondergrad: skambesys, primenąs nebent Stalingradą. Prodiuseris Howardas Hughes (=Hjūzas) - Hilu, meksikiečių aktorė Rosaura Revueltas, kurios pavardė taip ir tariama, kaip rašoma, - Revaltes. Garsusis scenaristas oskarininkas Daltonas Trumbo (=Trambo, Trambas) - netgi Kramblu.
Šio atžagaria ranka lietuvinamo rusų kanalo filmuose - bene daugiausiai panašaus pobūdžio klaidų, bet jų būna ir savuose kanaluose. Negi taip sunku pasisklaidyti žinynuose, pasiklausti žinančių? Bet tai užima laiko, pastangų, tad paprasčiau dramą versti nevalinga komedija ir tempti žiūrovą prie savojo “kultūrinio” lygio.
