Tik užsimink, kad nori šventės, ir štai ji užlipina tau akis, ausis, net nosį identiška sacharinine mase. Viešpatie, kokia mąstymo inercija!..
Šeštadienis
Viskas prasideda jau nuo pavadinimo – lenkai Kūčių rytą atveria kino puslapį „Mažasis angeliukas“ (TVP1, 9.35 val.). O tada jau viskas lekia vis didesniu greičiu, kaip ir privalo būti visuomenėse, per pusamžį išmokytose mąstyti vienodai.
„Kalėdų karštinė“ su Švarcu (TV3, 20.05 val.), „Kalėdiniai namų džiaugsmai“ (LTV, 18.00 val.), „Profesija – Kalėdų senis“ (BTV, 20.15 val.), net siaubingo skonio (tiksliau, beskonybės) „Peliukas Stiuartas Litlis“ (LNK, 20.50 val.), nes per Kalėdas priimta kalbėti, tegul net meluoti, kaip jautriai mes mylime mažuosius savo brolius. Aptarinėti tokių proginių juostų neįmanoma, su jomis galima nebent susitaikyti, perjunginėjant kanalus ir regint vis tą patį.
Jeigu ekrane – ne tiesioginės Kalėdų emocijos, tai dažniausiai filmai, išsikovoję šeimyninių, visuomet džiugiai laukiamų reputaciją: guvi fantastinė komedija „Vyrai juodais drabužiais“ (LNK, 16.00 val.), „Kietas riešutėlis“ (TV3, 16.10 val.) – Bruce’as Willis, „Tolima šalis“ (TV3, 21.55 val.) – nuotykių epas iš tų tolimų laikų, kai Tomas Cruise’as ir Nicole Kidman tebebuvo „ideali“ ekrano ir gyvenimo pora.
Iš viso šio nepaprastai gerai pažįstamo fono šiek tiek dar išsiskiria „Melagis Jakobas“ (LNK, 22.25 val.), neautentiškomis priemonėmis rodąs vokiečių okupuotą Rytų Europą. Pažymėtina lietuviška televizinė gero britų režisieriaus Peterio Yeitso premjera: variacijos „Don Kichoto“ (BTV, 21.55 val.) temomis, kurių ėmėsi tokie puikūs aktoriai kaip Bobas Hoskinsas, Johnas Litghow, Isabella Rossellini. Ginčytina, bet įdomu.
Tikrai, realiai klasikai šiandien atstovauja lengvutis, bet mielas prancūzų režisieriaus Julieno Duvivier Holivude sukurtas filmas apie Johaną Straussą – nemarusis „Didysis valsas“ (TVC International, 8.00 val.). Epizodą, kaip visiškai atsitiktinai sukuriamas garsusis valsas „Vienos miško pasakos“, cituoja visos kino chrestomatijos.
Stebėtis verčia kai kurie periferiniai mūsų kanalai – 5-asis, kuris, matyt, už centus prisipirkęs senų rumunų ir indų filmų, jais maitina ir šiokiadieniais, ir šventėmis (per 5 kanalą – rumunų iškasena „Nuotykiai Ontarijo pakrantėse“, 13.30 val. ar indų „Vagių karalius“, 15.30 val.). Taip pat ir 11-asis kanalas, šventėmis siūlantis vien tik itališkus patiekalus, – o ši kinematografija dabar išgyvena anaiptol ne geriausius laikus...
Tiesa, pasitaiko ir išimčių. Niekaip nesuprantu, kodėl ir mūsų kino platintojai, ir televizijos apėjo prasmingą, egzotišką, labai žiūrovišką Giuseppe Tornatore kūrinį „Legenda apie pianistą“ (ukrainiečių STB, 0.30 val.).
Pasakojimas apie berniuką, gimusį laive, ten, kai paaugo, susiradusį fortepijoną ir pamažu tapusį tikru genijum – savamoksliu pianistu, beišlaistančiu po jūras mares ir niekada neatsistojantį ant tvirtos žemės, – aišku, nerealistinis, bet labai patrauklus italų filmas. Atspindėtu būdu gražiai parodyta ir visa epocha – mat vaikas gimė 1900-aisiais. Na, o apie nervingo britų aktoriaus Timo Rotho, kuriančio suaugusį herojų, meistrystę geriau nekalbėti – ją tiesiog reikia matyti.
Sekmadienis
Tiesiogiai evangelinių filmų srautas prislopo, na, jeigu neskaičiuosime minėtos meilės gyvuliukams. Šįkart susitinkame su filosofuojančia papūga („Polė“; TV3, 11.05 val.; kartojama penktadienį, gruodžio 30 d., 10.00 val.). Papūga tai papūga – irgi Dievo padarėlis, juolab kad jos ekrano nuotykiai kartais būna ir sąmojingi.
Užtat tų matytų šeimyninių juostų skaičius, kaip per Kalėdas turbūt ir privalo būti, net pagausėjo. Rodomi ir koziriniai „Iksmenai“ (TV3, 12.40 val.), ir, žinoma, „Kietas riešutėlis-2“ (TV3, 16.25 val.; kartojama trečiadienį, gruodžio 28 d., 12.00 val.), ir „Briusas Visagalis“ (TV3, 20.50 val.; kartojama trečiadienį, gruodžio 28 d., 10.00 val.), kur Jimas Carrey dėl įtakų konkuruoja su pačiu ponu Dievu, ir net „Godzila“ (LNK, 23.45 val.), matyt, turinti prislopinti nevisavertiškumo kompleksą tų šeimų, kurioms drauge nueiti į monopolistų kinuose demonstruojamą naująjį „King Kongą“ – šiek tiek per brangus malonumas. Na, ir ką, Godzila – irgi monstras, ir nėra čia ko prieš jį pūstis. Tiesa, tokios supermelodramos kaip „Vėjo nublokšti“ (lenkų TVNSiedem, 16.35 val.) lietuviškuose kanaluose kažkodėl nesimato.
Tiems, kurie nori kažko originalesnio, – kinų žavinga rafinuota juosta „Bevardis“ (TV1000, 19.00 val.), kurios kiekvienas spalvingas, senovę apdainuojąs kadras – kaip savarankiškas meno kūrinys. Tiems – ir keistai traktuota rusų istorija filme „Vargšas, vargšas Pavelas“ (RTV International, 0.05 val.), parodanti carą Pavelą I visai ne kaip vadovėlinį beprotį.
Pagaliau laikas pademonstruoti neblėstantį savo patriotizmą ir pasidžiaugti, kad LTV2 primena lietuviško miuziklo (kas, kad jau po „Velnio nuotakos“) ištakas. Rodomas 1980 metų talentingojo Balio Bratkausko darbas „Dičiaus karjera“ (20.25 val.; kartojama penktadienį, gruodžio 30 d., 22.10 val.), kur jis pagrindu paėmė Teofilio Tilvyčio satyrą „Dičius“ir perkėlė ją į Rimvydo Racevičiaus muziką, dar pasitelkęs poeto Vlado Šimkaus pastangas. Nesakau, kad tai tobulybė, bet įdomu tikrai. Satyra nepikta, „nebolševikinė“, o kai kurie vaidmenys, ypač Sigito Jakubausko (Dičius) ar Kristinos Kazlauskaitės (Nina) ir šiandien stovi prieš akis, liudydami, kokių talentingų, įvairiapusių aktorių turtinga Lietuva ir kaip neūkiškai ji su jais elgiasi.
Pirmadienis
„Šeimyninių“ filmų sacharinas jau ima pabosti. Yra sacharino pasirinkimui – net su įvairiais kvapais, vanilės prieskoniu: tai, žinoma, „Vanilinis dangus“ (LTV, 20.50 val.), kur tobulą Cruise’o ir Kidman porą, deja, neilgam pakeičia nemažiau „tobulesnė“ Cruise’o ir Penelopės Cruz pora. Ak, kiek skausmo, kad taip greit iširo: juk net pavardės tarėsi vienodai... Infantiliškas Chrisas Columbus šįkart skiria „Tūkstantmečio žmogų“ (LNK, 16.40 val.) daugiau savo tautiečiams infantilams: kažkaip sunku įsivaizduoti, kad ir labiausiai prisivogę lietuviai įstengtų įsigyti robotą namų ruošai. Nors – tikėkime Tėvyne! – toks pasiekimas tikriausiai jau nebe už kalnų.
Meilė gyvuliukams šįkart išsilieja į prancūzų juostą „Didjė“ (BTV, 11.30 val.) apie ciuciuką, virstantį žmogumi (jį ir vaidina autorius Alainas Chabatas, tėvynėje apdovanotas už geriausią režisūrinį debiutą). Žinia, šunys mėgsta kamuolį, bet jeigu šunžmogis dar žaistų ne futbolą, o krepšinį – ir jam, ir filmui Lietuvoje turbūt nebūtų lygių, o mokyklos įtrauktų „Didjė“ į privalomą programą.
Kai iš to sacharininio srauto nelauktai išnyra kokios nors „Žiurkės“ (TV3, 23.35 val.), negailestingai siaubiančios Niujorką, kurių šiaip jau kitą savaitę nė pastebėjęs nebūtum, dabar su palengvėjimu atsidūsti: kaip gerai, pasirodo, mes gyvename vis dėlto ne tuščioje, bet puošnioje suvalgytų saldainių dėžutėje, senais gerais laikais nelietuviškai vadintoje „bonboniere“.
Antradienis
Nors Lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje jos ir nebuvo, kad meksikietė Frida Kahlo (1907-1954) – viena didžiausių XX amžiaus dailininkių, aš sužinojau iš Prancūzijoje mokslus baigusio meksikiečių režisieriaus Paulo Leduco 1986 metų vaidybinio filmo. Jo „Frida“, bandžiusi poetiškai susieti kūrybos savitumą su meksikietiškomis realijomis, kažkuo priminė Sergejaus Paradžanovo juostų pasaulį. Nenutylėta audringa, net juslinga dailininkės prigimtis, jos ligos, jos revoliucinės nuotaikos, bet kinematografiškai interpretuota kūryba čia buvo svarbiausia. Leduco filmas pelnė 14 tarptautinių apdovanojimų ir liko „festivaliniu“ daiktu savyje.
Na, pravedant rizikingą paralelę, labai džiugu, kad Raimondo Vabalo „Skrydį per Atlantą“ išvydo bene kas trečias lietuvis, bet pasaulis vis viena anaiptol nesužinojo, kas tie Darius ir Girėnas, tokie svarbūs mums.
Meksikietė, bet ir tarptautinė žvaigždė Salma Hayek (Leduco filme vaidino tiesiog gera vietinė aktorė) su jai būdingu temperamentu nutarė kovoti su neteisybe, ir šlovė jai už tai. Po šiandien demonstruojamos naujosios „Fridos“ (kabelinės televizijos, 21.15 val. – jeigu parodys) Kahlo kūryba – perkamiausia pasaulyje, apie ją girdėjo visi. Bet tokiam tauriam tikslui pasiekti, aišku, reikėjo patikrintos Holivudo receptūros. Režisierė Julie Taymor kuria atvirą, neapsakomai spalvingą biografinę melodramą, pirmiausia akcentuodama gausius Kahlo meilės romanus, paspekuliuodama garsiomis pavardėmis (Rivera, Siqueirosas, Trockis), dailininkės baisų invalidumą paversdama daugiau gigantiško kino spektaklio komponentu, nes juk gražuolė Hayek, Fridą ir vaidinanti, negali pasirodyti ekrane sužalota. Realusis Fridos menas ekrane figūruoja, bet aiškiai antrame plane, o kartais jo tragizmas tiesiog pjaunasi su bendru filmo ištaigingumu.
Aš tolimas nuo to, kad rūsčiai priešinčiau: taip, girdi, galima, o taip – ne. Tiesiog tenka – kad ir liūdnai – susitaikyti, kad šiandien rinkodara svarbesnė už patį objektą, ir nepaprasta naujosios „Fridos“ sėkmė įrodė, kad autoriai tai supranta. Gal apskritai geri žmonių darbai jau nebeįmanomi be reklamos?
Šiandien dar įsidėmėtina žmogiška Davido Winklerio drama „Greislando beieškant“ (BTV, 21.30 val.), kurioje Harvey Keitelis vaidina žmogų, įtikėjusį, kad jis – pats Elvis Presley. Iš dalies – trileris su Benu Afflecku „Skiriamoji juosta“ (LTV, 21.10 val.). Be jokių abejonių, gražią dovaną kino gurmanams pateikia TV3 kanalas: tai kinų tragikomedija „Linksmi laikai“ (TV3, 23.15 val.). Naujojo Kinijos kino pradininkas Zhangas Yimou, statęs ir sekmadienį rodomą „Bevardį“, šiuo atveju nebeneria į vaizdingą senovę, o rodo dabartinį nevykėlį, įvairiais, net apgaulės būdais, siekiantį meilės, tačiau dažniausiai pelnantį tik dar vieną kartėlio porciją. Saldiklių – minimumas.
Trečiadienis
Šią savaitę mūsų ekranuose itin sekasi Jimui Carrey ir Bruce’ui Willisui. Bet kol pastarasis ten šaudosi neblogoje veiksmo komedijoje „Hadsono vanagas“ (TV1, 21.00 val.), kol Leonardo DiCaprio vėl, suraukęs antakius, vaizduoja „Aviatorių“ (Baltarusijos TV – įsidėmėkite, ne „Belarus“, 22.20 val.), mes galime panirti ir į keletą retesnių ir vertų to pasinėrimo filmų.
Vieną jų – danų režisierius Thomaso Vinterbergo „Brangiąją Vendi“ (RenTV, 23.15 val.), sukurtą pagal žymiojo Larso Von Triero scenarijų, neseniai Lietuvoje rodė „Scanorama 2005“, išsamiau rašė ir „Omni .lt“. Magišką ginklo poveikį (juk net „Vendi“ – ne merginos, o revolverio vardas) jauniems žmonėms autoriai ištyrė originaliai ir įtikinamai.
Įdomiausias klasikinis dienos filmas pasirašytas prancūzų menkai žinomo režisieriaus Marcelio Camus. (Kai „Elito kiną“ pristatinėja nebe Izolda Keidošiūtė, matyt, vėl išgirsime kokį kuriozą, kokį „kamūsą“: juk neseniai net populiarioji „Adžani“ (tarimas) tapo Adjani, kaip parašyta. Kodėl į tokius kino pristatinėtojų postus sumuštinio dėsniu patenka kaip tik tie jauni žmonės, kurie ne tik nežino kino, bet ir aršiai jo nemyli?! Juk pakankamai yra ir kitokių.) Filmas vadinasi „Juodasis Orfėjas“ (LTV, 23.25 val.), yra laimėjęs Kanų 1959 metų festivalio „Auksinę palmės šakelę“, o paskui ir „Oskarą“. Amžina Orfėjo ir Euridikės istorija šįkart įkomponuota į Rio de Žaneiro karnavalo siausmą. Dokumentalus fono veiksmingumas savaip priartina „Juodąjį Orfėją“ prie tuomet besiritusios prancūzų Naujosios bangos, nors archetipiniais motyvais vis dėlto pastato įspūdingą kino kūrinį skyriumi. Gražu!
Ketvirtadienis
Daug saldumo šiandieninėje rusų komedijoje „Gruodžio trisdešimt antroji“ (BTV, 20.20 val.). Nors ji sukurta tik pernai, bet su populiariais senųjų laikų aktoriais Džigarchanianu, Miagkovu, Menšovu, Karačencovu – dar prieš nelaimę. Ir apskritai primena sovietų „raminamojo“ kino formules, nes kas gi nenori imti ir atjaunėti. Deja, vieninteliam Eldarui Riazanovui tokie „raminamieji“ filmai išties pavykdavo, o šio kūrėjas Riazanovo paslapties nežino...
Pripažintas britų režisierius Richardas Attenborrough („Gandis“ ir kt.) pastatė juostą apie jauną Ernestą Hemingway (Chrisas O’Donnelas), apie vieną jo meilės intrigėlę (su Sandros Bullock heroje) Pirmajame pasauliniame kare. „Meilėje ir kare“ (TV1, 21.00 val.) – apytikris, šiek tiek stilizuotas pagal senas fotografijas kūrinėlis. Nors kalbama apie „romantizmą“, specialiai vartoju žodį „intrigėlė“, nes filmas – iš prastesniųjų, įrodantis, kad sacharinas įmanomas, net karą – tegul nutolusį – vaizduojant.
Užtat amerikiečių režisieriaus Dougo Limano juosta „Varyk!“ (LNK, 22.00 val. – Snobo naktis), nors formaliai ir susieta su Kalėdomis, gerokai iš viso šio saldaus srauto išsiskiria. Mat mes visai nepažįstame JAV nepriklausomojo kino, pamatome titruose „Universal“ ir nesuvokiame, kad tai tik įprašytas, įmaldautas filmo platintojas, o jokiu būdu – ne gamintojas, kad nepriklausomas filmas gal užgimė kokiuose nors dviejuose asmeniniuose kambariuose, tam atvejui pabuvusiuose „kino studija“.
„Varyk!“ – irgi iš šios operos, girdisi balsų, vadinančių jį „Kriminalinio skaitalo“ gal tik ne tokiu radikaliu variantu. Kad ir kaip ten būtų, narkotikų (arba aspirino tablečių, parduodamų kaip narkotikai), pavojingų situacijų, sūrių posakių šiame filme apstu. Užtat yra ir gyvybės, nežinomi aktoriai vaidina taip, lyg turėtų paskutinį šansą. Amerikoje šis visus šokiravęs kalėdinis filmas gavo „ekstremalios komedijos“ etiketę.
Penktadienis
Kalėdines nuotaikas jau kiek apmalšino neilga (valio Europos Sąjungai!) darbo kasdienybė, iš jų išliko diskusinė juosta apie meilę gyvuliukams „Gili žydra jūra“ (LNK, 22.00 val.), o diskusinė todėl, kad ryklius ar tik ne šėtonas bus sugalvojęs?.. Na, žinoma, lieka krikščioniška iliuzija apie sąžiningus vagis (filmas taip ir vadinasi – „Sąžiningas vagis“, jį 22.40 val. rodo LTV, bet nesibijokite saldiklių – tai tik tokia režisieriaus Neilo Jordano ironija), lieka amžinieji Victoro Hugo „Vargdieniai“ (TV1, 21.00 val.), įtrauktini į labiausiai ekranizuojamos literatūros sąrašus.
Kas tik jų nestatė – nuo Richardo Boleslawskio (1935) iki Bille Augusto (1998)? Bet dažnai pakeikiamas už komercializavimą, už tikrojo meno principų išdavystę Claude’as Lelouchas vis dėlto sukūrė gal originaliausiąją ekranizaciją (1995). Mat jis stumtelėjo knygos laiką šiek tiek į priekį, pradėdamas jokia ten Prancūzų revoliucija, o XIX amžiaus pabaiga, baigdamas epocha po Antrojo pasaulinio karo. Beraštis boksininkas (Jeanas Paulis Belmondo), gelbstintis žydus, prašo jų skaityti Hugo ir randa gausybę sąsajų tarp savo ir įsiterpiančių Žano Valžano (vaidinamo, aišku, irgi Belmondo) likimo detalių. Taip Lelouchas bando filosofuoti, teigdamas gėrio ir blogio kovos amžinybę. Tas jo filosofavimas elementarus, bet labai žiūroviškas, o jau tie, kurie mėgsta „gyvenimiškas“ melodramas, nuo ekrano tiesiog negalės atsitraukti.
Ne veltui Leloucho „Vargdieniams“ amerikiečiai įteikė „Aukso gaublį“, o išlepę tėvynainiai bent „Cezariu“ pažymėjo gerai pažįstamos Annie Girardot sukurtą madam Tenardjė paveikslą.
Ką gi, lauksime Naujųjų.
