Kadangi Lietuvos vaizdajuosčių rinkoje vėl pasirodė kelios dėželės, kuriose įrašyti filmai nekelia riaugulio ir yra daugiau ar mažiau žinomi pasaulyje, su tam tikra viltimi nuo jų ir pradėsime.
Kur ta riba?
Dar visai ne taip seniai tokius filmus būtume atlaidžiai vadinę vaikiškais. O šiandien? Prieš porą metų animaciniai japonų “Stebuklingi Šihiru nuotykiai vaiduoklių šalyje” pelnė “Auksinį lokį” Berlyno kino festivalyje (pabrėšime, pagrindiniame konkurse, nes ten egzistuoja specialus vaikų ir jaunimo filmų konkursas). Daug kalbama apie irgi kažkur premijuotą pernykštį “Milžiną Halką”, o didžiausią jo žiūrovų dalį pasaulyje sudaro būtent suaugusieji.
Populiaraus japonų meistro Hayao Miyazaki juosta savaip asocijuojasi su Lewiso Carrollo “Alisa stebuklų šalyje”, irgi anaiptol nebuvusia vien vaikiška lektūra. 10-metė Šihiru, pralėkusi kažkokį tunelį, patenka į keistą šalį, neskirtą gyviesiems personažams. Nebaisiai pabaisiški personažai, išmoningų nuotykių srautas, herojės užsispyręs noras nepamiršti esant pirmiausia žmogumi, savita Rytų ir Vakarų mitologijų samplaika - visa tai imponuoja.
Puikus kinų režisierius Angas Lee, nuo papročių satyros (“Vestuvių pusryčiai”) vėliau perėjęs prie žavingos legendos (“Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas”) šį kartą irgi “progresuoja” atviro komikso, “baisios” pasakos kryptimi. “Milžinas Halkas” sukurtas su tikrais aktoriais, bet kompiuterinė animacija leidžia vaizdine prasme įtikinamai parodyti jaunojo Briuso (Ericas Bana) virtimą - dėl genetinio eksperimento klaidos - agresyviu milžinu, kurį aptramdyti gali nebent žavioji jo draugė Betė (Jennifer Connelly). Nesu geras komiksų žanro žinovas, bet jo specialistai teigia, kad sutikti proto viršenybę prieš brutalią jėgą teigiantį kūrinį tarp komiksų reta.
Ir vėl tas pats klausimas: vaikams? Suaugusiems? O gal neapsimoka būti tokiu pedantu. Jeigu žymūs menininkai kuria, o vyresnio amžiaus žiūrovai noriai žiūri tokio pobūdžio juostas, gal tai nebūtinai reiškia, jog amžius suinfantilėjo. Gal tai tiesiog eskapistinės nuotaikos, psichologinė užuolanka nuo jo ne pieštų ir ne kompiuterizuotų, o realių baisumų?
Savaitgalio žanrai
Jų apstu.
Yra katastrofų filmas “Liūtis” (TV3, šeštadienį, sausio 31 d., 21.30 val.), kad nebūtų nuobodu nuo pliaupiančio vandens, dar sukryžmintas su kriminalu (pagrobti milijonai dolerių) ir su lyrine tema, į kurią apeliuoja Christiano Slaterio bei Minnie Driver pavardės.
Žinoma, apstu komedijų, iš kurių suminėsiu bent jau ne visai televizijų nuvalkiotas.
Tokia man atrodo Fredo Schepisi “Šeši tarpiniai žingsniai” (LTV, šeštadienį, 23.55 val.), kurioje sąmojingai įvairuojamas jaunučio apsišaukėlio motyvas, sodriai tapoma menininkų ir pseudomenininkų aplinka, o Willas Smithas pasirodo ne “leitenanto Šmito”, o realaus juodaodžio aktoriaus Sidney Poitier neva sūnumi. “Dek, Holivude, dek” (“Tango TV”, šeštadienį, 22.00 val.), dar kartą braviruojantis kino užkulisių anekdotais, tiesa, niekuo ypatingu nepasižymi, bet leidžia bent jau “vienoje krūvoje” išvysti Ryaną O’Neillą ir Sylvesterį Stallone, Naomi Campbel ir Woopie Goldberg, net Jackie Chaną.
Originaliausia komedija pasirodė čekų “Gyveno kartą faras II” (TV4, šeštadienį, 14.35 val., ir trečiadienį, vasario 4 d., 14.40 val.); nesibauginkite skaičiaus “2”, nes tai visiškai savarankiškas filmas, linksmai ir įžūliai, šiuolaikine ir mums artimų realijų prismaigstyta kalba formuojantis čekišką “Policijos akademiją” su jos “trenktais” dėstytojais bei studentais. Vėl vaidenasi J. Hašekas, B. Hrabalas, net “Prahos pavasario” filmų humoras, tiesa, anuomet buvęs lyriškesnis.
Fantastinis trileris “Astronauto žmona” (LNK, sekmadienį, vasario 1 d., 20.15 val.) leidžia išvysti mieląjį Johnny Deppą, kažko “ne to” prisigaudžiusį kosmose; bet kai net be kosmoso šiandien gali susilaukti ir SARS, ir vištų gripo (ar ne juo dabar serga bėdinas šių eilučių autorius?), fantastinis potencialas darosi ne per didelis. Gal taip realybė seka kiną?
Šio savaitgalio melodramos (“Sabrina”, sekmadienį, LTV, 21.00 val.) ar nuotykių filmai (“Liepsnojanti Amazonė”, TV4, sekmadienį, 12.25 val.) - jau rodyti išrodyti, tad gal pakaks ir tų dešimtis kartų aidėjusių pavadinimų. Užtat geriau su dramomis.
Kanalas “TV11” nelauktai atkapstė 1977-aisiais garsėjusią italų meistro Ettore Scolos “Ypatingąją dieną” (šeštadienį, 20.05 val., ir kitądien, 17.30 val.). Manau, ir šiandien bus įdomu išvysti, kaip 1938 metų pavasarį Roma isteriškai laukė Adolfo Hitlerio vizito. Bene dar įdomesni filmo personažai, kuriuos vaidinančios žvaigždės veikia tarsi prieš nusistovėjusį amplua: Sophia Loren pasirodo namų višta, svajojusia apie Dučę, bet lyg išduodančia savo svajų herojų, o Marcello Mastroianni - depresuotu homoseksualistu. Suvesti tokius personažus į prasmingą vienumą - labai nelengva, o filmas tai įstengia - ir sąmojingai, ir liūdnai.
Ko gero, dar reikšmingesnė jau visai nauja belgų brolių Dardenne’ų drama “Sūnus” (“RenTV”, sekmadienį, 23.15 val.), iš principo nesigriebianti nei žvaigždžių, nei kokių ekstraordinarinių įvykių. Medžio dirbtuvėlė, kurios pliktelėjęs vidutinio amžiaus meistras savo iniciatyva priima mokiniu naują paauglį, gyvena savo dramaturgiškai, atrodo, tokį skurdų gyvenimą, kad tik tie žiūrovai, kurie pajus pilkoje kasdienybėje pulsuojant kažkokią neišreikštą žmogiškąją dramą, neišjungs televizoriaus po kokių 15 minučių. Nedarykite to, prašau! Nes toji pilkuma - mūsų, dramos - mūsų, ir “Sūnus” pamažu išsirutulios į griebiantį už gerklės, verčiantį dėl herojų jaudintis kaip dėl artimiausių žmonių pasakojimą.
Nežinau, ar ką reikšminga kine dar parodys neefektingas Olivier Gourmet, ne suvaidinęs, o išgyvenęs Meistro gyvenimą ir jo gėlą, bet 55-asis Kanų festivalis jam tikrai pelnytai suteikė geriausio aktoriaus prizą.
Darbo dienomis
Pirmadienis mums vėl dovanoja puikią naują kino dramą. “Triušių aptvaras” (kabelinės televizijos, vasario 2 d., 21.00 val.) - tai australų meistro Philippe’o Noyce’o grįžimas po Holivudo į tėviškę, į jos visai neseną ir, deja, nelinksmą istoriją (apie 1940 metus), menininkui reiškiantis tarsi gyvybingų šaknų prisilytėjimą, talento atgaivą po visokių “Patriotų žaidimų”. Mulatų vaikų, gimusių iš aborigenų ir baltųjų “civilizacijos nešėjų”, likimas pateikiamas ekrane negailestingai, santūria ir įtaigia kino kalba. Atrodo, niekad nebepamirši tų mergyčių, jėga atplėštų nuo motinų, bet nesusitaikiusių ir bėgančių namo per negyvas Australijos dykynes, kadrų... Greta tokio autentiškos jėgos kupino kūrinio tik butaforine atrodo jauno Ernesto Hemingway ir jo slaugytojos meilės istorija, papasakota “Meilėje ir kare” (TV1, pirmadienį, 21.00 val., ir kitądien, 16.00 val.): nei meilės, nei I pasaulinio karo, nei būsimo rašytojo asmenybės nuojautos.
Vasario 3 dienos, antradienio, repertuaruose užkliūva ne pati prasčiausia Clinto Eastwoodo kriminalinė drama “Vidurnaktis gėrio ir blogio sode” (TV, 21.00 val.) su “lavonu spintoje”, ekscentriškais personažais bei nepakartojamu Kevinu Spacey. Įdomumo dėlei galima pasižiūrėti ir Larry Clarko “Vaikučius” (“TV1000”, 21.10 val.), savuoju vaikų hiperseksualumo apdainavimu sukėlusį skandalą 1995-ųjų Kanuose; bet nuoseklus pagyvenęs režisierius jau pažengė ir toliau, filme “Kenas Parkas” rodydamas paauglių erotiką kaip santykius su viskuo, kas juda.
Kita diena (trečiadienis, vasario 4 d.) atneša LTV “Elito kino” rubrikos absoliučiai neatitinkantį neva biografinį vokiečių filmą “Marlena” (22.00 val.), dėl kurio realioji Marlene Dietrich greičiausiai karste apsivertė: medinis ir pats kūrinys, ir žvaigždės imituotoja Katja Flint. Gal originalesnis bus australės Gillian Armstrong retas kostiuminis filmas “Oskaras ir Liusinda” (“RenTV”, 21.10 val.), atkuriantis XIX amžiaus vidurio bei lošimo namų atmosferą; o pagrindinio herojaus, jauno šventiko (įsivaizduokite, kaip romusis Ralpho Fienneso snukelis tinka klierikui!) idėja išloštus pinigus aukoti vargšams keistai primena Inokentijaus Smoktunovskio personažo veiklą Eldaro Riazanovo klasikinėje komedijoje “Saugokis automobilio”. Ekscentriška Liusinda - Kate Winslet.
Retokai rodomas ir ispanų tuomet dar nepersenusio metro Carloso Sauros 1993 metų filmas “Šauk!” (LNK, ketvirtadienį, vasario 5 d., 22.35 val.). Meninė aplinka, tikras ir dirbtinis romantizmas, jaunas Antonio Banderas.
Negausu nematytų, originalesnių filmų ir penktadienį, vasario 6 d. Nebent japonų “Tamsus vandenys” (TV4, 22.15 val.), siaubo sugestijos galia primenantys garsųjį “Skambutį”. Bet tie “Tamsūs vandenys” - ne minėta “Liūtis”, o tiesiog po truputį didėjanti drėgna dėmė kambario lubose, imanti kelti pagrįstą šeimininkės baimę dėl dukrelės likimo. Kartais minimalios išraiškos priemonės veikia stipriau už trenksmus, efektus ir mastus.
Retrospektyva
Tebesitęsia mano pastaruoju metu kiek primiršta lietuvių kino Retrospektyva (LTV-2). Atsiprašau ir tuojau pažymiu, kad vieną beveik įdomiausių lietuvių dokumentikos programų kanalas kartoja sekmadienį, vasario 1 d.,19.25 val.
Tai pluoštas geriausių Henriko Šablevičiaus juostų. Kaip pamirši tą šelmišką ir poetišką dainą-skaičiuotę: “Čiuku-čiuku, čiuku-čiuku su siauruoju traukinuku. Kur tik noriu, ten važiuoju - į Žeimelį ir Pakruojį”? Žinoma, tai nuotaikingas bei nostalgiškas atsisveikinimas su draugiškesnės nei dabar Lietuvos atributu - siauruoju geležinkeliu - “Kelionė ūkų lankomis”. O apkūniojo Nidos milicininko žaismingas kino portretas, taip paprastai ir pavadintas: “Apolinaras”? Programoje - dar “Saulės ratas”, “Maestro jaunesnysis”. Nepraleiskite!
O štai kita dokumentikos programa (antradienį, vasario 3 d., 21.00 val.) - jau visai kitas vaizdas. Tai aštuntojo dešimtmečio pradžios B. Pajėdienės, L. Lazėno, Z. Putilovo, N. Liubošico ir A. Jančoro filmukai, vaizduojantys to artėjančio “brandaus socializmo” epochos realijas gal ir profesionaliai, tačiau be didesnio įkvėpimo. Nesiimsiu spręsti, ar tai pačių autorių iniciatyva, ar tiesiog valdžios aprobuotas požiūris: kad viskas būtų “teisinga” ir jokių ten “ieškojimų”.
Iš pažiūros ir vaidybinis šios savaitės Retrospektyvos filmas lyg “aprobuotas”. “Žingsniai naktį” (1962) - komjaunuoliai pogrindininkai bėga iš Kauno IX forto - šlovė jiems. Bet viskas ne taip jau paprasta ir juosta kurta ne tik tam, “kad reikia”. Režisierius Raimondas Vabalas ir operatorius Jonas Gricius išrutulioja dramatišką pasakojimą į universaliosios mirties ir gyvenimo akistatos apmąstymą. Niekas nenori mirti, kaip vėliau atvirai pasakys Vytautas Žalakevičius, tačiau ir kuklesnis filmas “Žingsniai naktį” tą egzistencinį nervą išsaugo, nenukrypdamas į propagandą, o kai kuriomis drastiškomis plastinėmis vizijomis (kalinių šokis prie laužo) tikrai užimdamas vietą tarp lietuviškos klasikos.
Tiesa, kažkaip pamatęs Retrospektyvos televizinių filmų programoje (“Iš LTV fondų”) kelis Kazimiero Musnicko filmus, šiose pastabose sušukau: “O kurgi “Alum lijo”? Bus jums, bus ir šis mielas, nuotaikingas, alaus purslais bei senoviška šnekta žavintis kūrinys, o taip pat ir Vytauto Dabašinsko “Rūta žalioji”, jautriai pasakojąs apie lietuvių apeigines dainas, - ir visa tai ateinantį ketvirtadienį, vasario 5 dieną, 21.00 val.
