Į kitus klausimus bus atsakyta „Taip“.
Ar įmanoma karo nualintą šalį perteikti patraukliai? Ar įmanoma į išsikerojusią korupciją pažvelgti su šypsena? Juk paprastas mirtingasis staiga nesustabdys kažkuo negeru dvokiančio privatizacijos rato ir jokiu būdu per metus kitus nepavers griūvėsių nuostabiais rūmais.
Nes aplink pilna bombų – ir tikrų, ir siurrealistinių. Režisierius Benjaminas Filipovičius pabandė pereiti minų lauką savaip. Atrodo, kad bent iš dalies jam tai pavyko. O kaipgi kitaip pavaizduoti nūdienos Bosniją, jei ne juodosios tragikomedijos pavidalu? „Gerai paruošti lavonai“ dar kartą atskleidžia stipriąsias Balkanų kino ypatybes: gyvenimą perteikti tokį, koks jis iš tikrųjų ir yra. Be pagražinimų ir be patoso. Dramatišku filmu to neperteiksi, tai kodėl nepabandžius komedijos pavidalu...
„Gerai paruoštų filmų“, t.y. „lavonų“, stiprybė – įvairiausių visuomenės sluoksnių paveikslas. Kiekvienas „lavonas“ čia iš tikro kaip atskiras filmas, su savo istorija ir individualumo prieskoniu. Nuo naujo ministrės folksvageno iki supuvusio mersedeso, kurio salone ištiestas futbolo aistruolio šalikas su užrašu „Bosna i Herzegovina“. Arba tas prisikėlusio „lavono“ šalikas su tautinėmis spalvomis vienoje paskutinių filmo scenų. Akcentai, lyg tarp kitko parodantys, kad vis dėlto „lavonus“ sieja kažkas bendra. Na, ne tik lavoninė, žinoma... Lavoninė tai tik butaforija, kurioje kažkada atsiduria visi. Nes visi mirtingi: ir senukas, kurio butas „įrengtas“ niūrių daugiabučių paunksnėje, ir žmonės, dirbantys prabangiame biure. Filmą „paskanina“ riebūs veikėjų keiksmažodžiai, kurių reikšmę slaviškajame prade nesunku suprasti.
Filmo režisieriaus ir operatoriaus „trūkumas“ – pernelyg gražus Bosnijos kraštovaizdis, kurio B. Filipovičiui „nepavyko“ nuslėpti. Skurdi pokario šalis, bet tą skurdą užgožia puikus peizažas. Kita vertus, bosniai laimingi, kad šalia neigiamo poliaus yra ir teigiamas, o gamta jiems gali tapti sielos atgaiva. Ne veltui ir naujasis bosnių Ikaras bandė pakilti su savo „Ševa“. Ir pakilo, bet jam sukliudė smagiai ant Sarajevo dangoraižio klubus sukantis jaunuolis... Visi jie norėjo pakilti kažkur truputį toliau, bet jais buvo „pasirūpinę“ du sanitarai, morge rengiantys neįtikėtiną totalizatorių! Šioje vietoje darosi truputį nebejuokinga, žinant, kad tokiose „post“ statusą turinčiose šalyse realybėje egzistuoja vadinamasis „lavonų biznis“.
Aišku, filmo kūrėjai globalias temas pateikė kur kas platesniu rakursu. Pavyzdžiui, filme „Gerai paruošti lavonai“ užkabinta emigracijos tema, nesvetima ne tik karo nualintai Bosnijai. Vietos gyventojai lyg ir nori bėgti nuo visko, bet... tik ne nuo mirties. Regis, kiltų klausimas, kodėl taip drąsiai šaipomasi iš mirties fakto. Galbūt tik mums ir kyla toks klausimas.... Bosniai visai neseniai pergyveno karą ir pažino mirtį iš arti. Vienoje filmo scenoje gydytojas šnekasi su pagyvenusiu vyriškiu ir stebisi: „Štai šalia kojas užvertęs jaunikaitis visai nenorėjo gyventi, o tu, senas sukriošėlis, prašai pagelbėti...“ Na, kažkaip panašiai, bet mintis tokia pat. Ciniška filmo tematika vis dėlto labiau norima pasauliui parodyti, kuo dabar gyvena šis mažas gražus kraštas. O čia vėl neišvengiamai reikia priminti, kad gyvenime yra tokių vietų, kur vieną gražią dieną susirenkame visi. Šiuo atveju tai – morgas...
