Lietuvoje pastaruoju metu tapo itin populiarus Kubos revoliucionieriaus Ernesto Che Guevaros įvaizdis, tačiau neretas, paklaustas, ką žino apie žmogų, kurio atvaizdas puošia marškinėlius ar kuprinę, nežino, ką atsakyti, nežino, kodėl išsirinko marškinėlius būtent su šio žmogaus nuotrauka. Kas tai - mada?
Ernesto Guevaros - argentiniečio gydytojo - virtimas revoliucionieriumi “Che” (“che” reiškia draugužį) prasidėjo, kai jis prisijungė prie Fidelio Castro ir jo sukilėlių 1955 m. Meksikoje, kurioje jie ruošėsi kovai su Kubos diktatoriumi. Už drąsą, parodytą mūšiuose, Che Guevara pavadintas El Commandore. 1959 m., kai revoliucija Kuboje jau buvo įvykdyta, Che Guevara tapo antru žmogumi valstybėje, tačiau būdamas karšto, revoliucingo būdo, nusivylė Castro vykdoma politika ir išvyko iš Kubos į šalis, kurios dar laukė revoliucijų.
Pietų Amerikoje Ernesto Che Guevara buvo legenda jau tuomet, kai plačioji pasaulio visuomenė apie šį revoliucionierių dar nebuvo girdėjusi. Pasauliniu politiniu mitu šis žmogus tapo 1960-aisiais, kai jo nuotrauka pirmą kartą buvo nešama demonstracijoje Milane. Šią demonstraciją surengę studentai norėjo pademonstruoti, kad jie yra už senos tvarkos nuvertimą, už revoliuciją. Niekas geriau nesimbolizavo revoliucijos ir laisvės, kaip garsaus Pietų Amerikos revoliucionieriaus nuotrauka. Nuo to momento ši nuotrauka, o su ja ir pats Che, tapo legenda.
Tačiau kyla klausimas, kodėl būtent šis žmogus tapo legenda? Kodėl Che Guevara, o ne Fidelis Castro ar Vladimiras Leninas simbolizuoja laisvę ir revoliucinę mintį? Kodėl būtent jo nuotraukomis savo kambarį apkabinėja protestuojantys paaugliai, kairiųjų pažiūrų studentai? Pastaraisiais dešimtmečiais Ernesto Che Guevaros revoliucinis įvaizdis, kuris maištingąjį septintąjį dešimtmetį simbolizavo laisvę, imtas naudoti grynai komerciniais tikslias. Ar ne ironiška, kad revoliucionierius, visą gyvenimą kovojęs su kapitalizmo idėjomis, tapo kapitalizmo, vartotojiškumo simboliu? Kaip teigia istorikas Davidas Kunzle, nėra kitos tokios figūros XX a. istorijoje, kuri būtų tokia prieštaringa, kuria būtų taip žavimasi ir kuri būtų taip išnaudojama.
Šio revoliucionieriaus portretais savo kompaktines plokšteles puošia roko grupės (“Rage against the machine”), dizaineriai kuria drabužius, alaus skardines, laikrodžius, kuprines su Pietų Amerikos revoliucionieriaus veidu. Istorikai teigia, kad Ernesto Che Guevaros revoliucinės idėjos, nuveikti darbai nustumti į šalį, šiuo metu svarbi tik jo kaip prekės ar populiaraus politinio mito galia, perkamoji galia. Žinios apie Che Guevaros politinę karjerą nėra įtrauktos į jo kaip popžvaigždės statusą. Žavėtis Che - madinga. Naujausias prancūzų nacionalinis stabas yra komunistinis herojus Che Guevara.
Praėjus daugybei metų po jo mirties, atminimas apie jį vis dar gyvas, tik galbūt ne toks, kokio tikisi daugelis žmonių ar tikėtųsi pats Che. Daugelis tų, kurie idealizuoja partizaną su žvaigžde ant beretės, yra gimę, kai Che jau buvo miręs, ir apie jo darbus bei gyvenimą žino labai nedaug.
“Dingo tas Che, kuris pasigailėdavo sužeistų priešo kareivių, tas, kuris kovą mylėjo labiau už gyvenimą ir taip pat tas tamsusis Che, kuris liepė nužudyti visus Havanos kalėjimo kalinius” (Ariel Dorfman). Šis žinių visumos netekimas yra būdingas visiems stabams. Tačiau paradoksalu tai, kad žmonija, kuri žavisi Che, yra visiška priešingybė tai, apie kurią jis svajojo.
Che Guevaros patrauklumas aiškinamas įvairiai, galbūt kaltas atotrūkis nuo paprastų žmonių ir visuotinis žinojimas, kad jo gyvenimo neįmanoma pakartoti. Mada, kurioje Che su hipio išvaizda ir revoliucine barzdele yra postmodernus vadas iš maištingojo 7-ojo dešimtmečio. Galbūt vieną iš dviejų Lotynų Amerikos veikėjų, kurie pateko į “Times” sudaromą šimto įtakingiausių amžiaus žmonių sąrašą, bandoma paversti revoliucinės kovos simboliu tik todėl, kad jis nebepavojingas. Yra nuomonių, teigiančių, kad Che Guevaros populiarumą lėmęs jo maištingas gyvenimas, ankstyva mirtis bei charizma, kurios stokojo jo kovų bendražygis Fidelis Castro. Vis dėlto Che Guevaros mito iškilimas džiugina ne visus: Kubos išeiviai piktinasi tokiu, jų nuomone, nepagrįstu revoliucionieriaus garbinimu, kaltindami jį žmogžudystėmis ir žiaurumais per Kubos revoliuciją.
Savo revoliucinę veiklą Ernesto Che Guevara baigė 1967 m. Bolivijos džiunglėse. Che mirtis buvo ideologiškai susieta su Kuba ir kai 1997 m. Che palaikai grižo į Kubą, jis jau buvo popžvaigždė. Trisdešimtosios Che mirties metinės buvo propagandos triumfas, pasipylė straipsniai, biografijos, plakatai, marškinėliai ir specialios TV laidos. Tai buvo labai sėkmingas Che Guevaros (ir komunizmo) ištraukimas iš specifinio istorinio vaidmens. Che įvaizdis tapo žiniasklaidos spektakliu (beje, labai sėkmingu finansiškai). Kažkada jis buvo garsus revoliucionierius, kuris lindėjo džiunglėse, dabar jis popkultūros politinė žvaigždė, žvelgianti į mus iš plakatų, kabančių visame pasaulyje. Žmogus tapo mitu.
www.skrynia.lt
