"Bare" barasi panelės (LNK), "Džiunglėse" (TV3) - visi, nes lietuviai nuolat lenktyniauja su latviais ir estais. Ramu tik dokumentiniame latvių režisierės L. Pakalninios filme "Autobusas" (L2), kuris kursuoja tarp Talino ir Kaliningrado.
Žmonės ir kioskeliai lyg ir tie patys, bet sienų ir muitininkų daug. Karo veteranas neskiria tarpmiestinio reiso nuo tarptautinio. Finale girdime vairuotojų diskusiją: kas yra kelio ženklai, o kas - tikras kelias, kuriuo gali dumti ir greičiau, jei niekas nemato.
"Baro" panelių ginčo esmė panaši. "Juk čia tik žaidimas!" - įtikinėja viena. "Tai negi negalim išsiverkti", - žliumbia kita. Taisykles tvarko Haroldas Mackevičius, meiliai vadinamas Hariu: gali parodyti ir verkiančias, ir maištaujančias, ir dar kai ką darančias.
Žiūrovai jau nuo "Akvariumo" užkrėsti tikrovės virusu, bet dabar jiems svarbiau, ne kas ką užguls, o kas ką išmes iš barščių. Ar ne tas pats politikoje? Kaip džiaugėsi Nijolė Steiblienė, kai vėl pateko atgal į Seimo džiungles! Ir kaip sudejavo Stanislovas Buškevičius, kai net "Džiunglės" nepadėjo įtikinti rinkėjų, kad jis - tyras gamtos kūdikis. Kokius virusus platina televizija, rašo Douglas Rushkoffas knygoje "Media virus!" ("Medijų virusas!"). Ačiū politologui Laurui Bieliniui, kuris pirmasis pastebėjo šį autorių ir atkreipė mano dėmesį, kokia ji aktuali lietuviškų medijų gyvenimo aspektams. Kol kas turime lietuvių kalba tik klasikinį M. McLuhano darbą "Kaip suprasti medijas".
D. Rushkoffas mėgina atsakyti, kodėl popsinė kultūra taip veikia mūsų sąmonę, kad viskas apsiverčia aukštyn kojomis: kas televizijoje - tai tikra, o kas gyvenime - norisi užmerkti akis. Televizija vilioja, nes "medijos mus suvienija ne tik paplepėjimams, bet ir provokuoja keistus poelgius. Tam tikru atžvilgiu kuriame medijų sekso ar net medijų sadomazochizmo kultūrą, kad žmonės galėtų patenkinti savo jutiminius poreikius niekam nekenkdami" (D. Rushkoffas). Pernelyg daug toli įžvelgiantys žaidžia su ugnimi, - įspėja autorius.
Vienas iš psichinės televizijos teoretikų Genesis Pi Orridge’as siekė rekonstruoti pirmykštę kultūrą televizijoje - ritualus, kūno modifikacijas, seksą ir transą, bet jam teko bėgti iš Londono, kai viename meno koledže skaitė paskaitą masturbuodamasis. Knygos autorius mano, kad televizijos ateitis priklauso nebijantiems rizikos, nes medijų virusai jau užkrėtė kultūrą. Tiesa, vis dar apsimetame, kad mūsų vaikai labiau domisi Vilniaus merijos darbu "5-ajame kanale" negu "Byviu ir Tešlagalviu" "Tango TV" ar "peliūkščiais" "Dviračio šou" (LNK).
Pavyzdys iš kitos zonos - kino filmas "Matrica". Vargu ar numanė aktorius Keanu Reevesas, kad jis vaidina ne eilinį supermeną, o Tomą Andersoną-Neo, dėl kurio pabėgimo iš "Matricos" pasaulio diskutuojama kelinti metai. 2003 m. JAV išėjo straipsnių rinkinys "Praryk raudoną tabletę" ("Taking the red pill"). Jame sociologai pakaitomis Neo lygina su Jėzumi Kristumi, Buda, maištininku - postmodernistu, atseka daugybę "Matricos" pėdsakų literatūroje, mitologijoje ir daro išvadą: "Matrica - tai daktaro disertacija apie žmogaus sąmonę, tik ji įvilkta į nuotykinio filmo nekaltos avelės kailį".
Panašiai laidoje "Iliuzijos ir tikrovė" (BTV) buvo nagrinėjami sapnai. Vedėja koketavo ir markstėsi, bet Ritai Banienei, išleidusiai porą knygų apie sapnus, įlįsti į kurmio sapną - vieni niekai. Porą psichologų turėjo kitų sapnų aiškinimo teorijų, kai reikėjo Visvaldui Mažonui atsakyti, kodėl jis nuolat skraido sapnuose. Kadangi irgi skraidau, turiu ir savų paaiškinimų. Sapnuose daug užmaskuotų erotinių motyvų, bet jiems nebeliko laiko, o gal bijota, kad vaikai nesapnuotų, ko nereikia. Gaila, nes R. Banienė ir čia nepėsčia, visiems vyrams nušluosčiusi nosį erotišku "Niujorko Dekameronu". Visiems, kam rekomendavau perskaityti, sakė, kad apie vyrus - rūsti teisybė. Ką sapnuos kiti televizijos kanalai?
Sapnai mėgsta santrumpas, kaip anekdote apie varną su sūriu ("RTR Planeta", humoro vakaras iš Jarmalos): atbėgo lapė, plumt akmeniu, ir sūris - jos. Varna: "Žiūrėk, kaip šiais laikais sutrumpėjo klasika". Gyvenimas - ilgėja, ypač jeigu jis tikrai gražus (L1). Tada ir iš Raimundo Šilansko sužinai ne vien anekdotą, o ir pasakojimą, kaip 100 kartų buvo piršlys. Liepa Kiauleikytė ("Asistentas vienai dienai", L1) leidosi į kojas ir nenualpo operacinėje, kur gydytojas pasakojo, kaip atrodo šiuolaikinio gydytojo darbo diena. Ak, kad kas su kamera pasmaksotų dienelę prie ligonio!
Linas Balsys lipa ant kulnų D. Grybauskaitei Briuselyje, o ta - nepėsčia, moka pasakoti apie tai, ko nematome TV žiniose ("Arti toli", LTV). Gaila, kad Rimai Kasiliūnienei iš buvusių "Vakarinių naujienų" paliktas tik tarpelis ekrane. Norėtume žinoti apie visus, kurie jau pritapo prie Europos Sąjungos.
Fotografas Aleksandras Šiekštelė Danijoje jau ne naujokas. Gal prisimenate filmą, kaip lietuvis rašė laišką, įdėjo į butelį ir paleido į jūrą? Gimė šeima: Lietuva ir Danija. Dailininkas ir fotografas neužmiršta Lietuvos, sugrįžo su didele paroda Fotografijos meno salone. "Prospekto" galerijoje - lietuvis, fotografuojantis ir JAV, ir Lietuvą, - Edis Jurčys. Pradėjęs nuo ciklo apie AIDS, jis atkakliai eina raiškios socialinės dokumentikos keliu, Lietuvoje išleido puikų katalogą. Netrukus su nauja vizijų paroda Vilniuje pasirodys ir kitas mūsų tautietis Amerikoje - Algimantas Kezys. Kaip visada, jis apie tai maloniai pranešė laišku iš anksto. Dar tikslesnį kalendorių turi Paulius Normantas: pasakė, kad rugsėjo vidury Budapešte išeis jo knyga "Karai ir taika" ("Wars and peace"), - ir jau vartau rankose. Puikus atrinkimas ir spauda! Gailiuosi suklydęs: jis jau kelyje ne į Bangladešą, bet į Šri Lanką, buvusį Ceiloną. Ir barasi su mylimiausia savo palydove - kuprine...
“Literatūra ir menas” (http://www.culture.lt/lmenas/)
