Penktadienį teatro festivalis “Sirenos” pristatė dar vieną savo tarptautinės programos kūrinį – latvių režisieriaus Alvio Hermanio spektaklį “Ilgas gyvenimas”, apie kurį išvakarėse festivalio klubo lankytojai galėjo išgirsti iš pirmų lūpų.
A. Hermanis savo spektaklio pristatyme ir diskusijoje pasirodė kaip įdomiausias “Sirenų” svečias. Jis kalbėjo be jokios arogancijos ir tarytum naujai, nors apie visai senas problemas. Jis nekalbėjo, kas buvo tada ir tada, kas bus ateityje. Hermaniui svarbu tai, kas yra dabar. Šis režisierius priminė smalsų moksleivį, kuris nuolat ieško kažko naujo ir daro įspūdingus atradimus, vaiką, kuris pralenkęs savo amžininkus, tačiau šito niekas negali įvertinti, nes tam reikalinga būtent laiko distancija.
Apie spektaklį “Ilgas gyvenimas Alvis Hermanis sakė:
“Man ši kelionė į Vilnių yra labai emocionali. Šiame teatre (Nacionaliniame dramos teatre), kur vyks “Ilgas Gyvenimas”, kažkada susipažinau su savo žmona. Pamatę spektaklį, patys suprasite, kodėl jame nėra teksto. Visi pasaulio režisieriai galėtų būti padalinti į dvi kategorijas: tie, kurie stato pjeses, ir tie, kurie daro spektaklius. Veiksmas vyksta šių dienų Rygoje. “Ilgas gyvenimas” – tai tik viena spektaklio dalis, antroji – pagal Maksimą Gorkį. Tačiau abiejų dalių nebūtina žiūrėti vienu metu. Mes jas repetavom vienu metu. Tai – dvi tos pačios problemos pusės.
Spektaklis neturi aiškaus politinio ar socialinio fono. Po premjerinio spektaklio kalbėjau su dviem buvusiais politikais. Kažkuria prasme mes pardavėm savo tėvus. Jie tapo auka. Mes juos paaukojom, kad galėtume prisijungti prie labiau išsivysčiusių šalių.
Su šiuo spektakliu gastroliavome Italijoje ir Vokietijoje. Parmoje iš ryto mačiau daug senų žmonių. Tada pagalvojau, kad negalima į Vakarus vežti šito spektaklio. Tačiau spektaklis buvo priimtas, ir antrą kartą į Italiją jau buvom pakviesti ilgesniam laikui.
Sakoma, kad visuomenės senėjimas paveiks įvairias gyvenimo sferas. Senstančių žmonių smarkiai daugėja. Sakoma, kad šiandienos 30-mečiai sulauks 120-ies, nes medicinos mokslas pažengė gana toli. Jauni teatro žmonės nėra labai įdomūs, ypač tie, kurie dirba įstaigose, todėl pasirinkau būtent vyresnės kartos aktorius. Medžiagą rinkau kartu su spektaklio dailininku.
Dekoracijos suformuotos iš daiktų, priklausiusių jau mirusiems žmonėms. Vienišiems žmonėms. Apie tai informuodavo savivaldybė, jų namuose mes ir atsirinkdavom daiktus spektakliui. Pačius pagyvenusius žmones stebėjom, analizavom senelių namuose.”
Latvija daug kuo panaši į Lietuvą. Beveik nėra mentaliteto skirtumų. Nors tai, aišku, teatro esmės nekeičia. Latvių ir lietuvių teatras skyrėsi visada. Pirmiausia - kitokia aktorinė mokykla, kitoks teatrinės mąstymas, savaip išgyvenamas teatrą kuriančių, o ne statančių režisierių deficitas.
“Ilgas gyvenimas” – neseniai patirto gyvenimo tęsinio pabaiga. Paskutinis taškas – mirtis. Tai – labai pesimistinis spektaklis, nors kupinas vaikiško naivumo, blaivaus humoro, švelnios lyrikos. Regime šiandien Rygoje (ir ne tik joje) gyvenančių senų žmonių gyvenimą. Skirtingi žmonės – o gyvenimas vienas. Juos supa skirtingi daiktai, jie skirtingų įpročių, bet jų judėjimo trajektorijos vienodos. Ritmiškai kartais sutampa tų skirtybių tempas.
Ilgas gyvenimas tampa nuobodžiu gyvenimu, nors tie visų užmiršti ir laiko bei likimo savo skurde pažeminti žmonės moka džiaugtis, moka bendrauti, nes jauna ne jų atmintis, bet ištikimybė savo tiesom. Jie, būdami skurdžiais, eidami į gimtadienį moka savo rankomis pagaminti dovanėlę, jie moka šokti lyg mokyklos šokių aikštelėje, jie moka nepiktai apgauti, nes antraip šioje žemėje vargu ar išliksi.
Žmogaus teatrinė anatomija “Ilgame gyvenime” – kaip ant delno. Žvelgiame į tą skruzdėlyną ir suvokiame, kad po padidinamuoju stiklu mūsų kartos “žaidimai” atrodo ne ką geriau.
Alvis Hermanis menine kalba pavertė gyvenimo realybę. Aišku, yra vienas “bet”. Ar mene galima naudoti mirusių žmonių daiktus? Kaip tarp tokio rekvizito gali jaustis aktoriai? Čia jau prasideda ne teatro reikalai, todėl tegu apie juos sprendžia patys latviai, bet kad režisierius iš Rytų bloko pirmas taip aštriai prabilo apie išeinančią kartą – faktas.
Šiandien dauguma režisierių afišuoja “išsisėmusios” kartos, “išsekusio” jaunimo problemas. A. Hermanis ramiai, be jokios isterijos, tęsdamas ankstesnes “savojo” teatro paieškas, prabyla gražiu baritonu apie visuomenės dalį, kuri dominuoja, bet mes jos gal net nematom. Ji ir į teatrą vargu ar gali ateiti, ją sunku gatvėj identifikuoti. Tai – suniveliuoto, nužmoginto gyvenimo apoteozė. Režisierius, atlikęs nuosekliausią egzistavimo analizę, tarytum atsiprašo “tėvų” kartos visų savo amžininkų vardu.
Teatro festivalio “Sirenos” metu ne vieną kartą nuskambėjo įvairių režisierių pasakymai, kad teatrą jie kuria ne žmonėm, bet apie žmogų. Apie žmogų prabilo būtent A. Hermanis.
Režisieriui kyla šioks toks pavojus kartotis, jo spektakliuose yra ir nuobodulio, profesinės hipnozės simptomų, bet jį gelbsti natūralus analitinis pasaulio suvokimas, kurį jis lyg matematinėje formulėje pats sprendžia ir į tą procesą pasikviečia žiūrovą.
Puiki savybė – humoras, kurio pripildytas personažų mikro gyvenimas. Režisierius tą parodo labai subtiliai. Kartais jis kartoja “gyvenimo gyventojo” įpročius. Žiūrėk, kaip vėl ir vėl viena iš penkių “aukų” atsiranda palubėje ir, jų nepasiekdamas, jas dažo, arba žaisdamas slėpynes, slepiasi ne kažkur, bet prie lubų – ant spintos. Kita vis parsineša iš prekybos centro “nuknistus” maišelius, nes tai yra jos gyvenimo tradicija.Sudūlėjusiuose maišuose laikomi kailiniai, lapių uodegos, kavos dėželėse – papuošalai. Smulkesni širdžiai malonūs daiktai būtinai padedami po pagalve.
Būtų galima be atvangos vardinti gyvenimo įpročių ir žmonių tipų panoptikumą, bet geriau pamatyti šį spektaklį pačiam. Jis veikia kaip užkratas. Ir, matyt, Rygoje susitikę du nepriklausomi žiūrovai vienas kitam tingi pasakoti, dėl ko jie švelniai juokėsi spektaklio metu. (Beje, visi žiūrovai juokiasi kiek kitose vietose, ir taip yra dėl to, kad stebi ne skirtingus žmonės skirtingose scenos taškuose, bet dėl to, kad sužadinami skirtingi asociacijų laukai.) Sužadintus jausmus geriau patirti pačiam. O kol tauta (tautos) pažiūrės šį spektaklį, praeis nemaža laiko. O kol tas laikas praeis, spektaklis tikrai įgaus turės savo ilgą gyvenimą.
