.
Prisiminkime 2001 m. gegužės 8 d. Seimo priimtą Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo pakeitimo įstatymą (http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=133920&Condition2=). Šiuo įstatymu buvo pasikėsinta į privačią nuosavybę, tad 2002 m. lapkritį Konstitucinis teismas pripažino jį prieštaraujančiu Konstitucijai.
Priminsime, kad šiuo įstatymu Lietuvos pensininkams, kurie po senatvės pensijos paskyrimo gavo darbo užmokestį arba ligos, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas, jeigu jie turėjo būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą ir jų draudžiamosios pajamos viršijo vieną minimalią mėnesinę algą, buvo mokama ne visa paskirta senatvės pensija.
Per ilgesnį nei pusantrų metų laikotarpį, kai galiojo minėtas įstatymas, pensininkai patyrė tūkstantines sumas siekiančių nuostolių. Todėl po minėto Konstitucinio teismo nutarimo dalis jų kreipėsi į teismus, siekdami atgauti iš valstybės neišmokėtą pensijos dalį.
Galbūt dar ne visi klausytojai žino, tačiau neseniai Lietuvoje šiame procese jau padėtas galutinis taškas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vienoje tokioje byloje priėmė nutartį ir galutinai išsprendė ginčą. Ši nutartis Lietuvoje nebegali būti apskųsta. Teismas padarė išvadą, kad Sodros pareigūnai privalėjo vykdyti įstatymą, nors ir prieštaraujantį Konstitucijai, todėl jų veiksmai negali būti pripažinti neteisėtais. Kitais žodžiais tariant, tiek Sodra, tiek atskiri jos pareigūnai neturėjo pasirinkimo laisvės vykdyti ar nevykdyti įstatymą, todėl negali atsakyti už atsiradusius nuostolius.
Tačiau kyla klausimas, ar už šiuos nuostolius neturi atsakyti kita valstybinės valdžios institucija – Seimas. Juk Seimas priėmė neteisėtą, prieštaraujantį Konstitucijai įstatymą. Vadinasi, Seimas nekokybiškai atliko savo darbą ir tuo sukėlė pensininkams nuostolių.
Civiliniame kodekse yra specialus straipsnis, skirtas valstybės atsakomybės klausimams spręsti. Šis straipsnis neužkerta kelio išsiieškoti žalą ir tais atvejais, kai ją padaro įstatymus leidžianti institucija. Administracinis teismas aptariamoje byloje apskritai net nesvarstė, ar padarytų nuostolių neturi atlyginti įstatymų leidėjas.
Pažymėtina, kad Lietuva - ne vienintelė valstybė kuri taip nenoriai leidžia atsakomybėn traukti aukščiausią valstybinės valdžios instituciją. Pavyzdžiui, Anglijoje ar Prancūzijoje įstatymų leidžiamoji valdžia už savo veiksmus neatsako. Tačiau Europos Sąjungos lygmenyje pradeda ryškėti tendencijos, ribojančios įstatymų leidėjo imunitetą nuo civilinės atsakomybės. Ne vienoje byloje Europos teisingumo teismas konstatavo, kad ES valstybės narės privalo asmenims atlyginti nuostolius, atsiradusius jų leidžiamosios, vykdomosios ar teisminės valdžios institucijoms pažeidus ES teisę.
Taigi ką daryti Lietuvos pensininkui, kuris jaučiasi nukentėjęs nuo valstybės veiksmų? Išeitys būtų dvi – laukti, kol pasikeis Lietuvos teismų praktika arba patiems paspartinti šį procesą kreipiantis dėl pažeistų savo teisių gynimo į tarptautines institucijas, pavyzdžiui, į Europos žmogaus teisių teismą.
“Laisvoji Europa”
