„...išsimaudžiau – ir likau toks pat, koks buvau prieš išsimaudydamas: neišgaravo iš mano širdies liūdesio kartybės“.Aurelijus Augustinas, „Išpažinimai“
Labai seniai, kai dar nebuvo demokratijos ir homoseksualizmo, spaudos laisvės ir TV pokalbių šou, Viešpats ėmė gailėtis sukūręs žmogų žemėje ir jam gėlė širdį. Ir tada Viešpats tarė: „Nušluosiu nuo žemės veido žmones, kuriuos sukūriau, – žmones drauge su gyvuliais, ropliais ir padangių paukščiais, – nes gailiuosi juos padaręs“.
Ir štai vieną apniūkusią žiemos dieną mūsų laiptinėje ėmė kliokti vanduo. Pirmoji iš namų kaukdama išlėkė Akvilina, senutė, gyvenanti ketvirtajame aukšte. Atrodė ji siaubingai, ponas Tatarė tuo metu kaip tik rūkė laiptų aikštelėje, o kadangi dar buvo ir neblaivus, tai kokiam pusvalandžiui neteko žado. Vėliau jis dievagojosi manęs, kad tai jo uošvienė prisikėlė iš mirusiųjų ir, iš po žemių braudamasi pro gipso antkapį, išsibalino. Ponas Tatarė pagailėjo pinigų marmurui ir dabar jautė sąžinės priekaištų. Akvilinos galva buvo visiškai balta, kai kur kuokštais pasišiaušę plaukai suragėjo nuo kalkių, o veidą vagojo baltos stambios nuotekos, aptaškiusios visą krūtinę, pečius ir rankas.
– Aš tiktai rudenį remontą pasidariau! – šaukė per visą laiptinę ponia Akvilina, mostaguodama šlapiu skuduru, kurio kraštas tekštelėjo per veidą pro šalį ėjusiam ponui Henrikui; niekas nežino, kokia jo pavardė, nežinia kuo dirba, bet vaikšto apsirengęs pilku tarybinių laikų alkoholiko kostiumu, veidas mėlynas, o intelektas – budrus.
– Na, Milo Venera, ko rėki? – paklausė taikiai šypsodamasis ponas Henrikas ir taip žagtelėjo, kad aidas suvirpino laukujes namo duris.
Ponia Akvilina akimirką mąstė, ką galėtų reikšti žodis „Venera“ (apie Milą ji nieko nebuvo girdėjusi), paskui nusprendė, kad tai nepadorus žodis ir dar sykį tekštelėjo ponui Henrikui per marmūzę.
Pono Henriko reakcija buvo džentelmeniška. Jis apsižvalgė, susirado kišenėje neaiškios spalvos nosinaitę, brūkštelėjo ja sau per skruostą, pauostė ir kreipdamasis į aukštybes sušuko:
– Kas šitą vargšę senutę myžalais apliejo?
Kai vanduo ėmė sunktis ir į kitus butus, namo gyventojų laiptinėje ėmė daugėti. Prašalaitis būtų nesunkiai galėjęs pamanyti, kad tai skęstančio laivo matrosai: visi šlapi, visi su skudurais rankose, ir visi keikia kažkokį paslaptingą asmenį: Tolimųjų Reisų Vairuotoją.
– Visuomet sakiau, kad taip bus. Seniai įtariau, kad ten kažkas ne taip, – seržanto balsu kapojo orą pono Tatarės žmona Adolfina Tatarienė. – Ar jūs kada nors matėt jį su žmona? Ne! Vienas, visą laiką vienas! Maniakas! Nesisveikina niekad, į akis nežiūri. Sukčius!
– Klasika, Madam Bovari, – atsainiai leptelėjo ponas Henrikas. – Vyras į komandiruotę, žmona ant arklio ir pas meilužį.
– Kokio arklio, durniau, – supukšėjo pagaliau atgavęs amą ponas Tatarė. – Juk čia penktas aukštas.
– Obskurantas, – purkštelėjo įsižeidęs ponas Henrikas. – Skaityti reikia, – ir, išsitraukęs iš vidinės švarko kišenės mažą buteliuką, trūktelėjo porą gurkšnių, o paskui nutaisė pagiežingą nesuprasto intelektualo veidą.
– Nežinau, kaip ten žmona, bet štai sūnus – tikrai narkomanas. Vieną sykį net policija pas juos buvo, – greitakalbe visus informavo ponia Marytė, gyvenanti priešais Tolimųjų Reisų Vairuotoją. Jos buto neužliejo, tačiau ji labai aktyvi, nuolat dalyvauja kuriant pilietinę visuomenę. – Net dvidešimt penkias minutes.
– Neturi jis jokio sūnaus ir žmonos neturi, o štai dukterį – tikrai. Dvi dukteris. Ir abi – kekšės Varšuvoj, – ponas Tatarė taip stipriai mostelėjo ranka, kad pataikė poniai Akvilinai per kalkėtą varveklį ir šis nulėkė kaukšėdamas laiptais. Ponia senutė pradėjo stingti, skubiai reikėjo kažką daryti.
Atvažiavę komunalininkai skėsčiojo rankomis – be šeimininko leidimo jie negalį laužti durų, net ir su policija. Geriausia, ką jie gali padaryti – užsukti vandenį. Visiems. Kol grįš buto šeimininkas.
– Tegul tik jisai pasirodo, – suriaumojo ponas Tatarė, – aš jam snukį išdaužysiu!
– Snukį, – pritarė seržanto balsu jo žmona Adolfina.
– Snukį, – skystu balseliu cyptelėjo Marytė ir susidrovėjusi nuraudo.
Keturias dienas mūsų laiptinė gyveno be vandens, bet atmosferoje tvyrojo karingos nuotaikos. Visi vaikščiojo nesiprausę, koridoriuje jautėsi nemalonus išmatų ir nešvarumų kvapas, ką jau kalbėti apie butus, kuriuose greitai neliko nė lašo vandens, ir savo atmatas taikūs piliečiai turėjo nuplauti iš kiemo atsinešamu ir ant dujų viryklės tirpdomu sniegu, o kai kurie įsigudrindavo tai daryti net mineraliniu vandeniu.
Ponia Marytė buvo įpareigota vos tik pamačiusi grįžusį Tolimųjų Reisų Vairuotoją tuojau pranešti visiems nukentėjusiesiems. Ponas Tatarė paskolino jai sidabrinį švilpuką, kurį, būdamas CK narys, kadaise gavo iš vieno maskvėno, politbiuro šulo, labai mėgusio lietuvišką krepšinį ir latvišką pajūrį.
Pagaliau po keturių dienų suskambėjo švilpukas. Visi nukentėjusieji puolė į laiptinę. Ponia Akvilina nebegalėjo pati paeiti, todėl ponas Tatarė ir ponas Henrikas išnešė ją kaip statulą ir pastatė priešais Tolimųjų Reisų Vairuotojo duris – tegul išvysta svarų avarijos faktą ir gyvą jo nusikaltimo kaimynams auką.
Durų ilgai niekas neatidarė, nors ponia Marytė savo pelės balseliu tikino, kad tas nemalonus žmogus jau bene valandą namie. Ji nešvilpusi, nes norėjusi susitvarkyti makiažą.
– Madam Bovari, – gurktelėjo ponas Henrikas ir laiptų aikštelėje pasklido odekolono aromatas.
Pagaliau spynoje pasisuko raktas, durys plačiai atsivėrė ir ant slenksčio pasirodė Tolimų Reisų Vairuotojas: nesiskutęs, vienmarškinis, iš atraitotų rankovių kyšojo stambios plaukuotos rankos, o tose rankose – medžioklinis šautuvas.
– Ko norit? – suriaumojo vyras ir mostelėjo vamzdžiu suinteresuotiems piliečiams prieš nosis.
Po akimirkos priešais Tolimųjų Reisų Vairuotojo duris liko tiktai ponia Akvilina. Ir ne dėl, kad būtų drąsiausia: ji negalėjo bėgti, nes per tris dienas kalkės ją iš tiesų pavertė statula.
– Nušluosiu nuo žemės veido!!! – suriaumojo Tolimųjų Reisų Vairuotojas, o jo uždaromų durų trenksmą išgirdo visi, kas turėjo ausis. Nuo smūgio sudrebėjo ne tik namas, – kalkės, įkalinusios senutės Akvilinos kaulus, suskilinėjo ir ėmė trupėti kaip tolimų dienų prisiminimai, kai dar širdis nebuvo sklidina liūdesio kartybės.
