Borisas Vianas numirė žiūrėdamas savo romano ekranizaciją. Pamatęs pagrindinio vaidmens atlikėją, kuris turėjo būti mulatas, jis esą pasakęs: šis aktorius panašus į mulatą tiek pat, kiek ir mano užpakalis. Ir numirė. Nemanau, kad jį labai sujaudino aktoriaus odos spalva. Paprasčiausiai silpna širdis.
Rasizmas - opi žmonijos problema. Visi kalba apie jį ir visi - rasistai. Mažos tautos iš baimės, didelės - dėl pasipūtimo. Amerikiečiai irgi pučiasi, nors skelbiasi esą patys demokratiškiausi ir tolerantiškiausi. Netikiu aš jais. Atimk iš amerikiečio kondicionierių ir jis pasidaro laukinis: šaudo į savo artimą arba bejėgiškai sumojuoja rankelėmis ir rėkia „emergency“.
Kartą su bičiuliu šlaistėmės Šiaurės Amerikos rytiniu pakraščiu. Maždaug nuo Filadelfijos iki Bostono ir panašiai.
Tą dieną laukėme traukinio Čikagos traukinių stotyje. Bičiulis nuėjo nusišlapinti, aš rūkiau atsirėmęs į kažkokį paminklą, o gal laikraščių automatą - ten jie nedaug skiriasi. Kartais geležinkelio stotys panašios į bažnyčias - aukštos, šviesios, visi kažko laukia - vieni traukinio, kiti - išganymo.
Stengiausi atrodyti taip, kad niekas nepamanytų, jog noriu bendrauti. Vis dėlto prie manęs prisikniso juodaodis Amerikos pilietis su laikraščių pluošteliu rankoje. Laikraščiai ploni, nepanašūs į „Chicago Tribune“ ar kitus, šimtus puslapių turinčius spaudos monstrus.
- Kupitie gazietu, tavarišč*, - sako jisai man ir mojuoja po nosim šūdlaikraščiu.
- Spasiba**, - sakau kiek įmanoma nerūpestingiau, kad nepagalvotų, jog aš niekinu juodaodį, o galvoje kažkodėl iškyla mūsų literatūros klasiko šilta eilutė „TSRS priglaudžia negrus“. Kodėl ta tsrs glaudė ir kodėl negrus, o ne afroamerikiečius - neprisimenu. Tai buvo velniai žino kokiais neatmenamais laikais, kai dar lankiau tarybinę mokyklą ir niekas nieko nežinojo apie politinį korektiškumą.
- Vazmitie gazietku, tavarišč, nidoraga***, - vėl reikalauja dėmesio draugiškas juodaodis, o mane jau ima nervai.
- Atvali, padla, - sakau pusbalsiu, norėdamas atrodyti grėsmingas ir atsainus. - Ni budu ja pakupatj tvaju sranuju gazietu, ni budu, samamu žratj niečieva****.
- Kupi, tavarišč, vsevo para dolarav*****, - niekaip neatsikabina nuo manęs uolusis gatvės pardavėjas. Mano kantrybė išseko. Visada kreivai žiūrėjau į vadinamąjį politinį korektiškumą: esą nesakyk užsieniečiui tiesos, o tik ką nors abstrakčiai, kad nieko nesuprastų ir, neduok Dieve, neįsižeistų. Juk tai šlykšti veidmainystė ir aš jį pasiunčiau.
- A ty at kuda, tavarišč******, - klausia manęs lyg niekur nieko mandagus juodaodis.
- Nemec ja, nemec iz vielikaj Germaniji, usiok, mrazj*******, - ir pamatęs, kad grįžta mano bičiulis, lengviau atsikvėpiau. Dviese mes juo kaip nors atsikratysime.
- Ak ty suka, matj tvaju, svolač nidareizanaja, nacist ch...vyj...********, - pratrūko afroamerikietis tokiais daugiaaukščiais nepadorumais, kad mudu su bičiuliu tekini nulėkėm iki savo perono, vis žvalgydamiesi, ar mūsų nesiveja.
Laukė ilga kelionė, už langų stūksojo rudens naktis, atsidarėme galoną vodkos ir po truputį patraukdami siūbavome šiaurės kryptimi.
- Ir kodėl jie taip vokiečių nemėgsta, - stebėjosi mano bičiulis.
- Tai kad niekas vokiečių nemėgsta, - atsakiau jam.
- Ir rusų niekas nemėgsta, - pritarė bičiulis, - ir ispanų, ir meksikonų, ir serbų, albanų, baltarusių, apskritai niekas nieko nemėgsta šiame pasaulyje.
- Ir lietuvių, tiesą sakant, niekas nemėgsta, - pridūriau. - Pavyzdžiui, tu, kiek lietuvių mėgsti?
- Na, dešimt penkiolika...
- Matai, ir aš dešimt penkiolika - ir viskas. Visi kiti - niekšai ir pusgalviai. O tu dar stebiesi, kad kažkas nemėgsta vokiečių.
Paskui skaičiavome, kad jeigu kiekvienas žmogus turi 10-15 mėgstamų žmonių, susidarytų nemažai, vėliau nusprendėme, kad matematika - mėšlinas mokslas. Pamažu vagono ratų gaudesys vis tolo ir tolo, kol galiausiai atrodė, kad mes ne važiuojam, o sklendžiam kažkokiame pasakiškame kalioše, o meilės šiame pasaulyje šiek tiek daugiau.
Tą naktį kažkur prie Alabamos nuo tilto nuriedėjo traukinys, žuvo krūva juodaodžių, baltaodžių, geltonodžių žmonių. Mirčiai nusispjaut į rasinius prietarus, bet kam tai rūpi.
* - Gal nupirktumėt laikraštį, drauge (rus.).** - Ačiū.*** - Pirkite, nebrangu.**** - Atstok, netikėli, nepirksiu, esu neturtingas.***** - Tik pora dolerių.****** - O tu iš kur, drauge.******* - Aš vokietis.******** - Ak tu, sūnau paklydėli, kad tave kur kelmai ir t.t.
