Beatričė, kai tik susinervindavo, tuojau pat bėgdavo į kirpyklą ir imdavo kirptis. Apkirpta kiek nurimdavo, tačiau grįžusi namo negalėdavo praeiti pro veidrodį, todėl paėmusi žirkles kaskart vėl iš naujo koreguodavo šukuoseną. Baigdavosi tuo, kad mums susitikus ji jau būdavo plika kaip delnas.
Mano kaimynė, kai tik ją ištikdavo nervinis priepuolis, važiuodavo pas savo ginekologą, o kartais netgi – į venerinių ligų dispanserį. Klausdavau ją, ar turėjai kokių nors nestatutinių santykių, ne, atsakydavo ji, viskas legalu, bet jeigu nepasitikrinu, negaliu susitvarkyti su nervais.
Lapkritis, depresijų karalystė. Pakeliu sūrio gabaliuką nuo žemės, prie jo prilipę keletas plaukelių – ilgesni, trumpesni, geriau įsižiūrėjus, netgi įvairių spalvų. Moterys mėgsta dažyti plaukus... Kodėl – mįslė... Atavizmas iš senųjų laikų, kai plaukų spalva ką nors reikšdavo... Tiesa, Joana buvo tikra rudė, blyškiaodė liepsninga žebenkštis, ji taip spurdėdavo po manimi, kad rytojaus dieną pamėldavo šonkauliai.... Taip... Tik štai jos vardas, jis kiek slėgdavo savo iškilmingumu, Joana... lyg gulėčiau su Jonu Krikštytoju... Arba Bronislava... Tiesa, jos dubuo galėjo rungtyniauti su elektriniu pjūklu „Husquarna“ – taip stropiai dirbdavo, kad jausdavausi pjaunamas medis... Mėgo būti viršuje ir jos smulkutėmis sruogelėmis susisukę plaukai kutendavo man veidą, o veido apskritimas primindavo neprinokusį, švelnų saulėgrąžos žiedą.
Na, ir vardus išrenka tėvai vaikams... Taip nesąžininga... Vaikas pats turėtų pasirinkti. Iki 15 metų galėtų vadintis kokiu nors sąlyginiu vardu: XXL, Mozartas, Sokratas, Coca Cola, Keatsas ar F-1 ir panašiai, o paskui – pasirinkti... Tamsiai rudas plaukas, be abejo, priklauso Airinai... Ji eksternu baigdavo penkis kartus, kol aš suspėdavau geriausiu atveju du... Ir pažiūrėjęs nepasakytum, kad begaliniai geismo sodai slypi tokiame smulkiame, lengvų kaulų kūne. Tiesa, jos krūtys buvo neproporcingai didelės, kartais atrodydavo, kad jinai tiktai jų dėka ir plūduriuoja šio pasaulio vandenuos...
Plaukai, plaukai, pilnos pastalės, palovės, kampai, kurių nepasiekia jaukaus chaoso žudikas dulkių siurblys, saulei nušvitus blyksteli netikras auksas, blondinė Jelizaveta Andrejevna, kas galėtų pagalvoti, kad viduramžiais šviesūs plaukai buvo siejami su siela, o rudi – su pačiu nelabuoju, Joana, saldžioji Abaddono princesė...
Jos ateidavo, palikdavo savo plaukų, savo kvapų ir tuštumą – kai išeidavo. Sumaištį ir tuštumą sieloje. Su kiekviena jų retėjo ir mano plaukai, tačiau, kad ir kaip gausiai juos aukojau neaiškaus plauko dievybėms, nė viena sąjunga nebuvo tvirta, nė viena priklausomybė nebuvo pageidautina ir nors kiek aktuali, o retėjant plaukams silpnėjo ir jėga, oda ir mintys raukšlėjosi, o mano lotosas tolydžio užsisklendė ir nuvyto...
– Ar ką nors sakėte, – tuščiame koridoriuje nuskamba priekaištingas moters balsas. Po keleto akimirkų pasigirsta silpnas ir tylus vyro atsakymas:
– Taip, genamas aistringo prieraišumo aš klaidžiojau sansaroj...
– Dėl Dievo meilės, pone Parulski, kaip jūs visus užknisote su savo nesąmonėm! Vėl rankiojat kažkokį mėšlą nuo grindų. Jau kantrybė baigia išsekti – susiras kokį nors šūdniekį ir kad ims kliedėti, dievaži, kaip vaikas, – jau desperatiškai bamba senelių slaugos namų slaugytoja šviesiai rudu drabužiu, apsuka invalido vežimėlį, kuriame sėdi senis kretančia galva, rankoje laikantis kažkokį plaukais ir dulkėms aplipusį niekniekį, ir nuveža jį į vaistais ir gerontologija dvokiančią palatą.
