Tęsinys
II. Klofelinas
Gydytojas Osvaldas Rubinovas, vidutinio amžiaus stipriai išgeriantis, pradėjęs plikti vyras, sėdi tos pačios dienos vakare viename iš miesto pakraštyje esančių bjaurių, be jokio skonio įrengtų barų, gurkšnoja airišką viskį ir su girtiems žmonėms būdinga aistra aiškina šalia jo prisėdusiai nepažįstamai merginai Tamarai:
– Jo kūnas, įsivaizduoji, atrodė kaip sušlapusio, o paskui išdžiovinto popierinio rankšluosčio ritinys, įsivaizduoji, toks prakeiktai pilkas, dėmėtas papjė mašė, įsivaizduoji, negyvas makulatūros maišas.
– Kaip įdomu, papasakok dar, – pritariamai linksi galva mergina, visai kaip ta jauna plaukimo instruktorė, ant kurios šaukė gulbė mokytoja baseine dėl vandenyje be priežiūros plūduriuojančių negyvų senių. Likimo ironijos dėka ši mergaitė Tamara yra anūkė to senio, apie kurio mirtį pasakoja gydytojas, dirbantis sporto klube, tačiau ji apie atsitikimą baseine dar nežino. Ji gyvena kartu su seneliu, t.y. su Jelizaru Poplavskiu, tačiau užsiima prostitucija ir dirba savo suteneriui Hasanui. Hasanas – azerbaidžaniečio ir baltarusės sūnus Pavelas Norbekovas, užaugęs Vilkpėdės landynėse, užsiima nešvariais reikalais, daugiausia vogtų daiktų perpardavimu, laisvalaikiu aptarnauja vidutinio amžiaus moteris. Mokytoja su dviem vaikais – viena iš jų.
Gydytojas gurkštelėjęs patyli keletą akimirkų, staigiu, sunkiai koordinuojamu judesiu grįžteli į tylinčią pašnekovę ir prislopintu, paslapties intonaciją įgavusiu balsu priduria:
– Baseinas – geriausia vieta pamatyti visus senatvės nusikaltimus kūnui. Jeigu žmonija kada nors sumanys rengti Niurnbergo procesą Laikui, įsivaizduoji, tai geresnės vietos nei baseinas jie neras. – Ir, žvelgdamas nieko nematančiomis akimis pašnekovei kažkur virš galvos, jau visai tyliai sušnabždėjo. – Išeisiu aš iš ten, išeisiu.
Kai Osvaldas Rubinovas nutyla, Tamara paglosto jo ranką.
– Ką gi, man jau metas, – sako Tamara ir paprašo barmeno iškviesti taksi. Ji dažniausiai naudoja tokį primityvų girtų vyrų viliojimo būdą, nes dar neturi daug patirties, tačiau ir šis būdas labai dažnai būna veiksmingas. Išgėręs ir dėl ko nors susikrimtęs vyras – labai nesunkus laimikis.
Gydytojas žiūri į Tamarą, ir sako:
– Nereikia taksi. Kokia tu graži. Aš toks vienišas. Vienas visame pasaulyje.
Osvaldas meluoja. Jis turi žmoną, kuri turėtų grįžti iš Briuselio rytojaus dieną. Be to, Tamara nėra labai graži, juolab kad kairiojoje jos nugaros pusėje, virš mentės pūpso nedidelė, bet vis tiek bjauri kuprelė ir dėl to merginai nuolat nešioja lengvą šaliką primenančią medžiagos skiautę ant pečių. Kai kurie klientai kuprele bjaurisi ir atsisako Tamaros paslaugų, o kai kuriems tai patinka.
Gydytojas sako:
– Nereikia taksi, aš gyvenu visai šalia. Baseinas, baras, butas, – viskas šalia, eik su manim, nepalik manęs vieno, įsivaizduoji, tokį baisų vakarą.
Gydytojo bute Tamara paprašo, kad vyras nusipraustų. Tuo metu ji į jo gėrimą įpila klofelino, nueina prie buto durų, atrakina jas ir mobiliuoju telefonu skambteli suteneriui Hasanui:
– Viskas OK, klientas prisirpo.
Osvaldas grįžta nuogas ir ima bučiuoti merginą. Ji paduoda jam gėrimą, jis paima, bet negeria, mosteli ranka Tamarai kviesdamas paskui save:
– Ateik, šį tą tau parodysiu.
Morge iš šaldytuvo ištraukiamas Jelizaro Poplavskio, atsargos pulkininko, lavonas. Jį apžiūri gerai apsirengęs, savimi pasitikintis banditiškos išvaizdos vyras.
– Tinka, – sako jis ir lavonas grąžinamas atgal į šaldytuvą. – Visa kita aš sutvarkysiu, – ir įbruka tarnautojui į saują šimtinę.
Plaukimo instruktorius Deivis sėdi tame pačiame bare, kuriame neseniai susipažino Tamara ir Osvaldas. Jis gurkšnoja silpną kokteilį, laukia darbą tuoj baigsiančio bičiulio barmeno.
– Kad tu žinotum, koks jis buvo sunkus! Ir kai mėginau daryti jam dirbtinį kvėpavimą, supratau, ką reiškia posakis „mirties bučinys“ – tokios baisios, balkšvai melsvos to senio lūpos! – Deivis vis dar negali atsipeikėti nuo dieną patirto šoko baseine.
– Vargšelis, – ironiškai šypteli jo bičiulis barmenas Rytis.
Gydytojas Osvaldas Rubinovas anksčiau dirbo patologu anatomu. Iš tų laikų jis turėjo surinkęs keistą kolekciją, kaip jis pats sako – jaukią asmeninę kunstkamerą: jo darbo kabinete dailiai įrėmintos kabojo iš numirėlių ištrauktos kulkos, nulaužtos peilių geležtės, kuolų, iečių, strėlių fragmentai, viskas, kas likdavo numirėlių kūnuose ir ko neprireikdavo policijai, o jai dažniausiai nieko neprireikdavo. Buvo čia taip pat ir kaulų, žandikaulių, plaukų, tačiau gydytojo kolekcijos pasididžiavimas – džiovinta kūdikio kaukolytė, kurią netyčia aptiko vienos mirusios valkatos kūne ir niekam nesakęs pasisavino. Ją pamačiusi Tamara porą sykių žagteli ir jos kojos ima linkti.
Osvaldas sugriebia smunkančia merginą ir duoda jai išgerti gėrimo, kurį laikė rankoje. Tai viskis su klofelinu. Tamara porą gurkšnių gurkšteli ir trumpam atsipeikėja.
– Nemaniau, kad tau padarys tokį įspūdį. Kai kurios moterys žavisi, – sako jis patenkintas ir susiverčia likusią pusę stiklinės gėrimo.
Jiedu eina prie lovos, ima glamonėtis, Osvaldas nurenginėja Tamarą, bet maudamas sijoną atsijungia ir abu guli skersai lovos: Osvaldas visiškai nuogas, Tamara su liemenėle ir pusiau numautu sijonu, užkliuvusiu už pakinklių.
Plaukimo instruktorius Deivis su draugu barmenu, baigusiu pamainą, rūko hašišą, rengiasi eiti namo.
– Nesinori namo, – sako barmenas Rytis. – Klausyk, einam medžioti „sraigių“? „Sraigėmis“ jaunuoliai vadina padauginusius alkoholio vyrus, kuriuos galima nebaudžiamiems sumušti ir pasityčioti.
– Šiandien man jau nieko nesinori, – atsako Deivis.
– Liaukis, tau kaip tik reiktų iš esmės prasiblaškyti, iš esmės! – mosteli ranka Rytis, pabučiuoja Deivį į lūpas ir jiedu pakyla eiti.
Hasanas atvažiuoja į gydytojo butą. Jo niekas nepasitinka. Dėl viso pikto jis išsitraukia iš kišenės dujinį pistoletą, kuris veikiau psichologinis nei realus ginklas. Pamatęs miegamajame ant lovos gulinčius Tamarą ir gydytoją, nusikeikia, prieina prie lovos, paplekšnoja Tamarai per skruostus, paskui apsisuka ir eina kraustyti stalčių bei spintų.
Hasanas skuba. Įprastai šį darbą atlieka kartu su Tamara, dabar tenka suktis vienam. Paskutinį krepšį su drabužiais persimeta per petį, kita ranka stveria per pusiaują Tamarą ir išeina iš buto, palikdamas ne iki galo privertas duris. Iš krepšio laiptinėje iškrinta keletas moteriškų drabužių. Grūsdamas į automobilį Tamarą, Hasanas pamato, kad liko pėdsakai, t. y. drabužiai, bet tada išgirsta balsus, šoka prie vairo ir nuvažiuoja.
Iš tamsos išnyra Deivis ir Rytis. Pamatę besimėtančius drabužius jiedu susižvalgo, paskui pamažu eina ir rankioja išmėtytus moteriškus skudurus. Priėję prie pravertų durų, jie keletą sykių nuspaudžia durų skambutį. Bute tylu.
– Na, kaip? – klausia Rytis ir žiūri į Deivį.
– Aš pasiruošęs, – linkteli galva Deivis ir vaikinai užeina į butą. Deivis eina į virtuvę, Rytis – į miegamąjį. Patampo gulintį skersai lovos nuogą Osvaldą, tas guli nerodydamas jokių gyvybės požymių. Rytis užsirūko, renka nuo žemės išmėtytus drabužius, nuotraukas, randa keletą muzikinių kompaktinių plokštelių, vieną jų įdeda į muzikos centrą, kurio Hasanas nepaėmė, nes tai senas šlamštas. Skamba muzika, ateina Deivis.
– Klausyk, virtuvėje ištisas arsenalas alyvuogių aliejaus. Kai kurių rūšių aš nė girdėt negirdėjęs.
– Na kaip, patinka? – klausia šypsodamasis Rytis ir rodo į gulintį nuogą gydytoją.
– Jis atsijungęs ar negyvas? – suraukia kaktą Deivis.
– Atsijungęs. Ir kažkas čia gerai prasisuko, pažiūrėk, visos spintos atdaros.
– Palauk, aš tuojau, – sako Deivis grįžta į virtuvę ir paima keletą indų su alyvuogių aliejumi.
Bičiuliai ištepa aliejais visą Osvaldo Rubinovo kūną, užsega jam liemenėlę, užmauna moteriškas kelnaites, patys apsitaiso po visą butą išmėtytais gydytojo žmonos drabužiais ir ima paeiliui jį prievartauti.
Rytojaus rytą Jelizaro Poplavskio sūnus Genadijus kartu su dukra Tamara atvyksta į morgą atpažinti tėvo ir senelio kūno. Tamara nekenčia tėvo, todėl ir gyveno pas senelį. Jos motina pabėgo su verslininko Genadijaus draugu ir dabar gyvena Kanadoje. Dukra dėl to kaltino tėvą. Ji iš esmės ir prostitucija ėmė verstis tiktai norėdama atkeršyti tėvui. Pamačiusi negyvą, melsvai baltą senelio kūną, Tamara pradeda žiaukčioti. Ją pykina po vakarykščio apsinuodijimo klofelinu. Tėvas apkabina dukrą ir sako:
– Nusiramink, viskas bus gerai.
– Eik tu po velnių, – sako Tamara ir išsivaduoja iš tėvo glėbio.
Verslininkas Genadijus Poplavskis sutrikęs nusišypso morgo darbuotojui:
– Ji labai mylėjo senelį, – sako jis ir eina paskui savo dukrą lauk iš patalpos.
Miniserialo tęsinys kitą savaitę
Pirma miniserialo dalis „Baseina“ – čia. http://www.omni.lt/?i$9359_16011$z_364970
