Tęsinys. Pirma mini serialo dalis „Baseinas“ – čia (http://www.omni.lt/?i$9359_16011$z_364970), antra, „Klofelinas“ – čia (http://www.omni.lt/?i$9359_16011$z_365967), trečia, „Rykliai“ – čia (http://www.omni.lt/?i$9359_16011$z_366888), ketvirta, „Maskaradas“ – , čia (http://www.omni.lt/?i$9359_16011$z_368465), penkta, “Nerašyta sutartis” – čia (http://www.omni.lt/?i$9359_16011$z_369548).
VI. Dzeuso sūnūs
Automobiliu važiuoja apsauginiai Polas ir Ringas.
- Aš tau sakiau, kad reikia vyro, – sako Polas.
- Koks skirtumas, – burbteli Ringas. Kadangi jis vyresnis, jam visuomet tenka atsakomybė, jeigu jiedu su Polu padaro ką nors ne taip. Taip ir šį kartą: šefas Mobis D. priekaištavo kaip tik jam dėl to, kad jie pristatė klientui ne tos giminės lavoną – reikėjo vyro, o jie nuvežė moterį.
- Įsivaizduok, tu ateini į senio laidotuves, o ten guli boba. Košmaras, – sako Polas ir net nusipurto, tarsi krečiamas šalčio.
- Žemė – ne sušiktas stebuklų laukas, – sako Ringas. – Kad ir kokį gražų numirėlį į ją užkastum, naujas neišaugs.
- O tu matei „Naminių gyvūnėlių kapines? – klausia Polas. – Jėzau, aš iš baimės vos neapsišikau! Ten įkiša į žemę numirėlį, o iš ryto numirėlis jau gyvas!
Ringas nieko neatsako, tik dėbteli į jaunesnįjį kolegą atlaidžiu, kiek pavargusiu žvilgsniu.
Čia tenka trumpam nutraukti pasakojimą, nes neseniai Prodiuseris (kokia juokinga pavardė) scenarijaus autoriaus paprašė vienos paslaugos: jo nuomone, reiktų trumpai priminti skaitytojams (šiuo atveju, kadangi šnekama apie mini serialą – žiūrovams) pasakojamos istorijos siužetą, tiksliau – fabulą. Taigi scenaristas šią prodiuserio užgaidą ir pildo: mini serialas „Laiko nusikaltimai“ yra avantiūrinio romano atmaina, žinoma, nevengiant ir tam tikrų ironijos, parodijos bei kitų, šiuolaikiniam mąstymui būdingų stilistikos elementų. Pasakojimo ašis – Poplavskių šeima. Senasis Jelizaras Poplavskis vieną dieną nuskęsta baseine, panašiu metu žūva ir Jelizaro sūnaus, verslininko, turinčio ryšių su nusikalstamuoju pasauliu, viršininko Mobio D. tėvas – jam ryklys nukanda galvą. Mobis D. už skolą pasiima Genadijaus Poplavskio tėvo lavoną, nes jam gėda savo tėvą laidoti be galvos. Genadijus, nelabai vykęs verslininkas ir žmogus, turi dukterį Tamarą, kuri, keršydama tėvui dėl skyrybų (iš tikrųjų tėvas visiškai nekaltas, nes jo žmona pabėgo su kitu vyru) užsiiminėja klofelino verslu. Tokiu būdu atsiranda kita grupė veikėjų, kuriuos visų pirma pasakojimo pradžioje sieja baseinas: gydytojas Osvaldas Rubinovas dirba sporto komplekse, ten pat plaukimo instruktoriumi dirba ir Deivis, jis turi bičiulį Rytį, dirbantį barmenu, juos sieja katalikiškam kraštui nederanti meilė tos pačios lyties asmeniui, t. y. jiedu homoseksualai.
Kaip tik tame bare po Jelizaro Poplavskio mirties susipažįsta Rubinovas su Tamara, vėliau jisai tampo jos auka (operacijai vadovauja vogtų daiktų supirkėjas Hasanas, t. y. Pavelas Norbekovas), o vėliau atsitiktinumo dėka gydytojas tampa dar ir Ryčio bei Deivio auka, kadangi jiedu yra padugnės, iškrypėliai ir apskritai blogi žmonės. Baseine žiūrovas susipažįsta ir dar su viena veikėja – Mokytoja, kuri įsimylėjusi Hasaną, bet kadangi yra už jį keliolika metų vyresnė, kenčia dėl jaunuolio abejingumo jai – jis nieko, išskyrus seksą, nežada. Dar du svarbūs personažai – galvažudžiai, Mobio D. apsauginiai Ringas ir Polas. Jiedu sunkiai sužeidė Deivį, persirengusį mergina ir suklaidinusį Mobį D. (Rytis taip pat buvo persirengęs, tačiau jam pavyko pasprukti). Paskutiniojoje serialo dalyje atsirado dar vienas veikėjas, susijęs su Jelizaro praeitimi: dėdė Petras, kuris nacių okupacijos laikais su Jelizaru bjauriu būdu iš Hiršo Zimano išviliojo tris žiedus su brangakmeniais ir išdavė visą žydų šeimą lietuvių policininkams. Dabar Petras, žinoma, ieško tų žiedų, kuriuos atsitiktinai surado velionio anūkė Tamara.
Labai viskas painu, susiraukė Prodiuseris, tačiau scenaristas nesutiko: serialuose visuomet viskas painu, ir dažnai svarbu ne fabula, bet veikėjai, o kai veikėjų daug, žinoma, pasidaro šiek tiek miglota. Tačiau žiūrovai turi galimybę kiekvieną sykį pakartotinai permesti akimis ankstesnes dalis. Su tokiais argumentais Prodiuseris negalėjo nesutikti, ir scenarijaus autorius galėjo tęsti savo sunkų darbą.
Laidojimo namai, Tamara nervingai, virpančiais pirštais suspaudusi cigaretę, rūko ir su neapykanta žvilgčiodama į tėvą Genadijų Poplavskį, kalba:
- Kaip tu galėjai, Viešpatie, savo tėvą, kaip tu galėjai!
- Suprask, Toma, aš nenorėjai, taip susiklostė aplinkybės, – kaltu balsu teisinasi Genadijus. – Viskas bus gerai, pamatysi, viskas susitvarkys. Svarbiausia, kad aš tave myliu.
- Susitvarkys? Kaip tai gali susitvarkyti, kaip?! – merginos akyse pasirodo ašaros. – Tu matei, kas ten guli, matei? Ir dar mali šūdą apie kažkokią meilę?!
Flashbackas
Genadijus, žinodamas, kad dukra susinervins dėl senelio, tiksliau, dėl to, kad karste nėra senelio, nusprendžia gudrauti, – jis sako, kad senelis dėl chloruoto baseino vandens atrodo labai baisiai, todėl dukrai jo geriau nematyti, tegul dangtis lieka nenuimtas, tačiau Tamara užsispiria, kone isteriškai ima reikalauti, kad dangtis būtų nuimtas, o kai pamato, kad ten guli ne senelis, o kažkokia sena moteris, nualpsta.
Pastaba režisieriui: šis intarpas yra be teksto, todėl jį gali pakeisti dramatiška muzika.
Intarpo pabaiga
Tamara spjauna tėvui po kojom, iškošia „Aš šiame farše nedalyvausiu“ ir apsisukusi išeina. (Ji norėjo pasakyti „farse“, bet susinervinusi ištarė „farše“; tiesą sakant, tai beveik tas pats).
Polas ir Ringas sustoja prie ligoninės palatos durų. Polas pažiūri į laikrodį, pasako „Dar anksti“, ir jiedu truputį pasitraukia į šalį.
Viduje prie peršauto, ištikto komos Deivio sėdi apsiašarojęs Rytis. Jis tyliai paleidęs Heandelio dainas, kurias dainuoja skaidrus paaugliškas diskantas, taip pat pusbalsiu kažką pasakoja nė velnio negirdinčiam meilužiui:
- Senovės Graikijoje gyveno du draugai, Harmodijas ir Aristogeitonas, jie labai mylėjo vienas kitą, tačiau tuo metu valdęs tironas Hiparchas ėmė geisti Harmodijaus kūno ir bičiuliai nusprendė jį užmušti. Į Panatėnajų šventę draugai atėjo su kalavijais, pridengę juos taikios mirtos šakelėmis. Nutaikę progą, puolė tironą ir užmušė jį. Tačiau tirono brolis Hipijas išsigelbėjo ir prasidėjo susidorojimas. Sąmokslininkai žuvo, tačiau atminimas apie juos liko iki šiol, nes atėniečiai miesto aikštėje pastatė jiems paminklą – pirmą paminklą ne mitiniams herojams, ne dievui, ne olimpiniam didvyriui, bet piliečiams, atlikusiems žygdarbį dėl tėvynės... O Sovietų Sąjungoj idiotė Vera Muchina padarė šių Graikijos didvyrių kopiją, vieną iš meilužių pakeitė moterimi ir pavadino „Darbininkas ir kolūkietė“... Sterva... Juk tai buvo du vyrai, vyrai! Nors iš tikrųjų, kaip pasakytų šitie sumauti homofobai (Rytis meta piktą žvilgsį į langą, nors ten nieko nematyti), tai buvo pirmasis paminklas pyderams... Pedryloms, homikams, pedalams... – Rytis susijuokia. – Tu pasveiksi, tu būtinai pasveiksi, ir mes išvažiuosim iš čia, į Graikiją, į nuošalią salą, kurioje auga meilės alijošiai ir skraido brolystės plaštakės. Toliau, toliau nuo šitų tamsių bukapročių lietuvių... Mes amžinai, amžinai būsim drauge kaip dioskūrai, kaip Dzeuso sūnūs...
Rytis priglaudžia galvą prie nejudančios Deivio rankos ir tyliai kūkčioja.
Polas ir Ringas vėl prieina prie palatos durų. Polas pažiūri į Ringą:
- Žinai, mes panašūs į banditus iš „Pulp fiction“. Reiktų ką nors pasakyt.
- Ką pasakyt? – sako Ringas.
- Ką nors įsimintino.
- Kvailystė. – Paskui šypteli, akivaizdu, kad kažką sugalvojo. – O tu žinai, kad karvė turi keturis penius? – sako Ringas.
- Kaip tai – keturis? – nustemba Polas. Jis karvę matęs tik televizoriuje ir bet kokia agrarinė atributika jam nesuprantama. – Negali būti.
- Gali. Pavyzdžiui, moteris turi dvi krūtis, o kiaulė – aštuonias. O karvė – keturis pimpalus.
Polas žiūri apstulbęs ir negali išdaužti nė žodžio. Jis nežino, ar jo porininkas tyčiojasi iš jo, ar šneka rimtai.
- Esi matęs, kaip moteris elgiasi su karvėmis? – sako Ringas.
- Jos karves... glosto? – sutrikęs atsako Polas, nors ką tai reiškia, jis nelabai supranta.
- Įsivaizduok moterį ir keturis pimpalus, – sako Ringas. – Moteris prieina prie karvės, įsitveria dviejų ir iš pradžių lėtai, o paskui vis greičiau ir greičiau, greičiau ir greičiau... O paskui paima į rankas kitus du ir vėl – greičiau ir greičiau, greičiau ir greičiau...
- Jėzusmarija, pimpalus? – Polo akys tokio dydžio, kad, regis, tuoj nuriedės ant grindų.
- Įsivaizduoji, – sako klastingai šypsodamasis Ringas. – Keturis!
- Įsivaizduoju... – sunkiai nuryja seiles Polas ir atidaro duris. Po keleto akimirkų už uždarų durų keletą sykių sausai pokšteli duslintuvų slopinami šūviai.
Tamara sėdi lauko kavinėje, atbulais dantimis mėgina gerti alų, bet jai nelenda. Pro šalį eina iš namų išvarytas gydytojas Osvaldas Rubinovas. Nors jis jau trisdešimtmetis ir laikas palikęs savo negailestingų nagų pėdsakus jo kūne – Osvaldas pradėjęs plikti, jo oda papilkėjusi nuo rūkymo, o kepenys – nuo intensyvaus alkoholio vartojimo, tačiau jis atrodo dar neblogai, jis gali būti bet kuris iš mūsų, kaip sako Prodiuseris.
Osvaldą Rubinovą ką tik iš namų išgrūdo žmona – nors po nuotykio su klofelinu, daktaro namų apšvarinimo ir jo paties pažeminimo jau praėjo keletas dienų, Osvaldas vis dar tikėjosi, kad žmona, siekianti politinės karjeros, pabijos išvaryti vyrą ir pasistengs viską užglaistyti, tačiau jo viltys nepasiteisino. Dabar politikams nusipjauti į savo moralinį veidą arba, jei šeimą laikysime užnugariu, – į savo moralinį užnugarį.
Osvaldas pamato Tamarą ir prisimena, kad kaip tik jinai yra jo visų nelaimių kaltininkė. Prieina, atsisėda priešais ir sako:
- Man atrodo, aš tave pažįstu.
- Atšok, – piktai burbteli Tamara, nes jai dabar koketavimas ir flirtas mažiausiai rūpi.
Osvaldas nė neketina pasitraukti. Jis užsisako viskio su ledu ir kai padavėjas nueina, vėl kreipiasi į Tamarą:
- Klausyk, aš nepykstu ant tavęs. Vienaip ar kitaip, mano gyvenimas buvo panašus į užsikišusį unitazą. Tu paprasčiausiai trūktelėjai rankenėlę ir nuleidai vandenį.
Tamara dėbteli į Osvaldą.
- Jei manai, kad imsiu tavęs gailėti... – sako mergina ir nebaigusi frazės užsirūko.
- Klausyk, gal žinai, kur galėčiau prisiglausti, – sako Osvaldas, taip pat prisidegdamas cigaretę.
- Benamių šunų prieglaudoj, – vypteli Tamara.
- Man tik porai naktų, – neatlyžta Osvaldas.
Tamara dar sykį nužvelgia Rubinovą.- OK, važiuojam. – Meta žvilgsnį į kuprinę prie vyro kojų. – Čia visi tavo daiktai?
- Omnia mea mecum porto, – linkteli daktaras.
- Gal galėtum be keiksmažodžių, – sako Tamara ir jiedu, numetę ant staliuko keletą litų, išeina iš kavinės.
Tamaros butas. Įeina Tamara ir Osvaldas. Jie įeina taip, kaip ir dera filmuose bei serialuose: griūte įgriūva aistringai bučiuodamiesi ir plėšydami vienas nuo kito drabužius, tačiau kai pasiekia kambarį, kuriame stovi lova, staiga abu sustingsta. Tamaros butas atrodo kaip po cunamio antpuolio – viskas apversta aukštyn kojom, daiktai išmėtyti, čiužiniai perplėšti.
Tęsinys bus.
