Būti gražiam yra siaubingas dalykas, kadangi, kaip ir povas ar saulėgrąžos žiedas, esi tiesiog toks nenaudingas. Esu meistriškai įvaldęs lėtaeigio nieko neveikimo meną. Galiu jums pasakyti, mano mielieji, kad stebėti prabėgančias dienas yra daug geriau negu bandyti jas užpildyti. Kas gi su manim netvarkoj?
Galbūt aš esu sąmokslo teorijos dalis? Giliausioje, tamsiausioje Afrikoje drugelis pliaukštelėjo sparnais, taip sukeldamas katastrofišką žemės drebėjimą Meksikoje, kuris sąlygojo visišką Sebastiano asmenybės žlugimą Londone, Meard g. Nr. 7. Taip, štai kur šuo pakastas!
Ačiū Dievui, dabar žinau, kas nutiko. Esu toks laimingas. Kaltinti kokį nors reiškinį dėl savo nesėkmės beveik taip pat malonu, kaip ir kaltinti kokį nors asmenį. Todėl nematau priežasties, kodėl turėčiau prisiimti atsakomybę už tai, ką darau ar sakau. Manote priešingai? Ką gi, tuomet eikit velniop.
Nusprendžiau tapti kankiniu. Štai kur tu tampi garsus neturėdamas talento. Tai karjera, kurioje vargiai nesėkmė mane ištiks. Galų gale buvimas Sebastianu jau savaime yra nesėkmės forma. Aš jau esu homoseksualistų šventasis globėjas. Ponulis Oscaras Wilde’as Prancūzijoje pasirašinėjo Sebastiano slapyvardžiu ir eilėraštyje "The Grave of Keats" ("Džono Kytso kapas") parašė:
Jauniausias iš kankinių čia paguldytas,Kaip ir Sebastianas - gražus ir jaunas nužudytas.
Tačiau aš nenoriu, kad po visą pragarą mane vaikytųsi saulučių vainikėliais pasidabinusių skystakošių žydrūnų šutvė. Ne, nenoriu. Tegul tik dingsta. Aš įvesiu naują tvarką. Šv. Simonas Stulpininkas dvidešimt metų nuogas išsėdėjo ant 60 pėdų aukščio stulpo viršūnės. Tai, sutiksime, pernelyg didelis darbas. Iš pagarbos kankinystei mes paprasčiausiai nusižudysime. Tikrai, nušokimas strimgalviais nuo aukštos uolos bus mūsų kasdien praktikuojamo sporto šaka; mūsų kankinystės troškimas bus toks kraštutinis, kad Bažnyčia galiausiai palaimins žaviuosius nelaimėlius. Cha! "Saville Row" firmos kostiumas, skruostikauliai tarytum kadilako sparnai ir amžinasis gyvenimas. To dar nebuvo.
Pasidabinęs etaloniniu kostiumu išėjau vaikytis pramogų. Nušliaužiau rėksmingomis Soho rajono gatvėmis. Šnektelėjau su nuliūdėliais, sužlugėliais, pražuvėliais, visais, kuriuos šis didis miestas atstūmė. Turiu gyventi tokioje vietoje, kuri pritraukia visus mažiausiai pageidaujamus visuomenės narius. Esu beprotnamyje be sienų, bet aš žinau savo vietą. Esu palankus nevykėliams.
Buvau pakilios nuotaikos. Priešais mane praėjo tiek daug laidotuvių procesijų, kad mano eisena virto strakaliojimu. Savo strakaliojimą įvyniojau į šypseną, savo šypseną - į vaidinimą. Aš esu publikos ieškantis spektaklis. Ir savo paklydėlių ieškantis išganytojas.
Gerai išsipustęs, palaimingas ir nekeldamas jokio sąmyšio valso žingsneliu įtipenau į viešnamį:
Aš: "Atėjau tave išgelbėti".Ji: "A? Tuomet tai kainuos 25 svarus".Aš: "Aš trokštu sutaupyti (žodžių žaismas: angl. “save” reiškia ir “išgelbėti”, ir “sutaupyti” - vert. past.), o ne išlaidauti".Ji: "Atsiknisk".
Kiek žinau, fantazavimas apie ko nors išgelbėjimą yra labiausiai susijęs su garbinimu bei atlygiu gelbėtojui ir visiškai nieko bendra neturi su nesavanaudišku altruistiniu rūpesčiu dėl išgelbėto asmens. Labdaringumas prasidės peržengus kitas duris. Pažvelkite į mus. Aš, pasidabinęs trijų dalių kostiumu, ir ji, teikianti trijų dalių aptarnavimą. Demimondo atstovė ir įsikūnijęs demonas. Blogiausia šioje išgelbėjimo komedijoje tai, kad nėra reikalo gelbėti visuotines vertybes, kaip tavęs to prašo. Man nerūpi, kad jas kas dvidešimt minučių reklamuoja televizija - toks jau jos darbas.
Bandžiau savo sąmonę pajungti sugalvotam vaidmeniui. Panaudojau gerumo kozirį. Bet man nepavyko. Ką gi. Gyvenime svarbiausia parodyti gestą. Jei išspirsiu lauk savo angelus, mano velniai gali mane palikti. Tokia yra aukšta žemo gyvenimo kainą. Ir be to, nenoriu tapti pernelyg rimtas ir sužlugdyti puikią lengvabūdžio reputaciją. Juk negalime žmonėms leisti spręsti apie viršelį pagal knygą, ar ne?
Akivaizdu, kad buvau nusmurgęs pasipūtėlis. Tyrinėjau save ir savo riebią draugužę. Fiziškai žmonių visuomenė visiškai nesiskiria nuo galvijų. Aišku, kad ji padarė daug daug nuodėmių. Ir sunkiausia iš jų buvo atsiradimas šiame pasaulyje ir teisybė, kad niekas niekada nestokoja geros priežasties savižudybei, ką jau kalbėti apie ją. Bet tai bergždžia. Ji buvo aistringai, beprasmiškai atsidavusi gyvenimui.
Ką turėjau daryti? Žinojau, kad mano apetitą šventumui sumenkino jo turinys. Bet taip pat žinojau ir tai, kad šventasis yra paprasčiausiai iš naujo peržiūrėtas ir suredaguotas miręs nusidėjėlis. Aš ištratinau ją per visus galus ir išėjau nesumokėjęs.
O jei pats savimi nepasirūpinsi, niekas kitas to nepadarys! Aiškiai neturiu angelo sparnų. Mano ėduonimi dvelkiantis veidas byloja apie sulaužytus Dievo įsakymus. Bet tai ne taip jau blogai, mano mielieji. Galų gale dorybingumas yra smarkiai pervertinta savybė, kurią taip sunku demonstruoti nuolatos. O be to, įrodinėti, kad esi toks geras, koks niekada nebuvai, juk taip nuobodu. Norėjau išsivaduoti iš savo suteršto kūno įvykdant kokį didvyrišką veiksmą, bet vis dėlto žinau, kad vidiniai kryžiai yra sunkiausi ir mes juos sukuriam tam, kad galėtume pakelti to kūno naštą.
Turiu pasirinkimą: tapti nuolankiu, su žaizdose styrančiomis strėlėmis susitaikiusiu šv. Sebastianu arba mestis į niokojančią krematoriumo ugnies liepsną ir tapti jūsų tamsiuoju atpirkėjų. Jūsų kanalizacijos dievybe. Tiesa, kad mirtina nuodėmė suteikia naujų jėgų, ji palaimingai pakylėja į pilnesnę buvimo tikrovę ir tuo pačiu metu išgirdęs, kad esi nusidėjėlis, pasijunti toks niekingas. Pasitelkęs savo juodą vaizduotę ir nuolatinį rūpestį dėl po plonu veidmainystės ir civilizacijos lukštu slypinčio purvo, savo nuodėmingumą nuspalvinau kruvinu atspalviu blyksinčia skaisčiai raudona spalva. Taigi panašu, kad pragaras yra labiau viliojantis pasirinkimas. Nors tikrovėje viskas yra kažkaip kitaip. Pasaulis nėra nei priešiškas, nei draugiškas. Jis paprasčiausiai abejingas mums. Aš gyvenau taip ilgai ir taip beprasmiškai, kad ant mano kapo bus parašyta:
O, pakeleivi, kad čia Sebastianas ilsis, nepamiršk,Tad stabtelk minutėlei ir smagiai nusim...
Ką gi, manau, tai geriau nei amžinasis gyvenimas. Aš padariau daug daug nuodėmių, bet nė vienos, už kurią nusipelnyčiau reinkarnacijos bausmės.
© Sebastian Horsley
Iš anglų k. vertė Rimas Zakarevičius
Šiuo adresu [email protected] jūs galite rašyti savo komentarus autoriui. Kadangi Sebastianas dar neišmoko lietuviškai, reikėtų juos rašyti angliškai.
O jei norite daugiau sužinoti, kas yra Sebastianas Horsley, skaitykite čia http://www.omni.lt/?rask$9359_16011$z_87630.
