Irena ZUBRICKIENĖ
Mūsų kasdienybėje žinomas ne vienas atvejis, kai žmogus, gindamas savo turtą ar gyvybę, panaudoja savigynai legaliai turimą ginklą. Deja, ne visada toks apsigynęs pilietis po to liaupsinamas dėl drąsos ir kviečiama sekti jo pavyzdžiu. Teigiama, kad pavojaus gyvybei ar turtui akivaizdoje gindamasis žmogus privalo įvertinti ne vieną aplinkybę. Svarbiausia - paisyti būtinosios ginties principo. Dažnai tam pritrūksta ir laiko, ir blaivaus proto. Turbūt ne be reikalo liaudies išmintis sako, kad kartą per metus iššauna net ir neužtaisytas šautuvas...
Šiaulietį slegia net du įvykiai
2002-ųjų vasario 7-osios naktį P. Šmočiukas-Petrauskas, buvęs pedagogas, gyvenantis mokyklos pastate, išgirdo įtartiną triukšmą mokyklos valgykloje. Atsikėlęs ir pasiėmęs savigynai legaliai turimą pistoletą "ČZ Vzor-50" (jį įsigijo, kai kartą buvo žiauriai sumuštas chuliganų ir net apkurto viena ausimi), pensininkas išėjo į lauką apsidairyti. Nekreipti dėmesio vyras negalėjo, nes nuo galingų trenksmų net įskilo jo kambario lubos.
Puolęs ieškoti pagalbos bendrabutyje, Povilas pastebėjo iš mokyklos ketinančius sprukti du asmenis, su nešuliu pasileidusius lango link. Pensininkas akimirksniu nutarė vagims sutrukdyti: užtaisęs pistoletą, bėgliams sukomandavo stoti, du kartus iššovė į orą, o trečią, netyčia suklupęs, - žemiau. Vagys pradingo tamsoje.
Paaiškėjo, kad vagys naktį buvo pasiruošę išnešti visus metalinius valgyklos indus ir pramoninę mėsmalę, sveriančią per 50 kilogramų, tačiau buvusio pedagogo dėka mokyklos turtas liko nepagrobtas. Paaiškėjo ir tai, kad dar tą pačią naktį Šiaulių medikų pagalbos prireikė šiauliečiui Augimantui B. (41 m.), vienam iš mokyklos vagių, kurį Povilas, pasirodo, pašovė tiesiai į sėdynę.
Sužalojimo būta sunkaus: Augimantui teko ilgai gydytis. Vyras, aiškindamas apie patirtos nelaimės aplinkybes, tvirtino, jog prie mokyklos buvo pašautas visai nekaltai - kai jis, bedarbis, naktį esą rankiojo tuščius butelius iš šiukšlių konteinerių.
Šaulių sąjungos narys Povilas, po 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykių apdovanotas medaliu ir niekada neteistas ir nebaustas, buvo apkaltintas šūviu sunkiai sužalojęs Augimantą B. Pareigūnams nepavyko rasti įkalčių, liudijusių, kad būtent Augimantas minėtąją naktį kėsinosi apvogti mokyklos valgyklą. Be to, baudžiamieji įstatymai leidžia, sulaikant vagį, jį sužaloti tik lengvai. Štai kodėl svetimą turtą gynęs pensininkas atsidūrė teisiamųjų suole.
Kelerius metus trukęs įvykio tyrimas ir teismai baigėsi tuo, kad Aukščiausiasis Teismas pensininką išteisino be jokių išlygų.
Išteisintas P. Šmočiukas-Petrauskas, atgavęs ginklą savigynai, ramiai gyveno tik iki šių metų kovo, kol likimas jam pamėtėjo dar vieną panašią žiaurios kasdienybės situaciją - gatvėje kilusį konfliktą su keliais girtais chuliganais. Baigėsi tuo, kad pensininkas vėl išsitraukė savo ginklą ir, perspėjęs apie būsimą šūvį bei tuoj pat pajutęs stiprų nepažįstamojo spyrį į galvą bei nugriuvęs, paleido jį. Anot šaulio, šūvis tiesiog išsprūdęs. Viso to rezultatas - sužalotas šiauliečio Artūro G. plautis. Vaikinas ilgai gydėsi ir pasveiko, tačiau teismo dienos, išgarsintam šauliui iškėlus antrąją bylą dėl sunkaus kūno sužalojimo, nebesulaukė - jis šių metų vasarą tapo avarijos auka.
Teismo verdiktas taikliais šūviais pagarsėjusiam garbaus amžiaus šiauliečiui, turbūt vyriausiam Lietuvoje ginklo savigynai šeimininkui, dar nepaskelbtas.
Pats Povilas kiek sutrikęs, nes jam dabar jau neaišku, kada žmogus, patekęs į grėsmingą situaciją, turi teisę gintis - gal tik sulaukęs smūgio į galvą ir jau nukritęs be sąmonės?..
"Svainija" nepamirštama jau dešimtmetį
Šiauliečio istorija negali nepriminti prieš 10 metų Lietuvą sudrebinusios "Svainijos" istorijos - 1996-ųjų Kūčių vakarą Panevėžyje kruvinais įvykiais baigėsi parduotuvės "Svainija" savininkų reketavimas. Savo pastogėje su nusikaltėliais susitikęs pusamžis parduotuvės savininkas Rimantas Okuličius, spaustas sumokėti 10 tūkstančių JAV dolerių, iš savigynai skirto pistoleto "Beretta" vietoje nušovė keturis Panevėžio gyventojus, teisėsaugininkų vėliau įvardintus nusikaltėliais. Dar keturi nušautųjų bendrai buvo sužaloti.
Šis įvykis Lietuvoje sukėlė didžiulį atgarsį. Vieni atvirai plojo verslininkui R. Okuličiui, drąsiai stojusiam ginti savo turto, kiti smerkė jį, neva negarbingai paspendusį pažįstamiems panevėžiečiams mirtinus spąstus. Netrukus po įvykio nusišovė taip pat nukentėjusiuoju šioje byloje buvęs R. Okuličiaus svainis Arūnas Stumbris, neatlaikęs psichologinės įtampos.
Kol buvo einama iki apsigynusio verslininko tiesos, kol buvo surasti ir sulaikyti iškart sprukę iš Lietuvos įtariamieji ir kol toji tiesa buvo įrodyta, praėjo daugiau nei 5 metai. Tas laikas, laukiant atomazgos, ne be pėdsakų drumstė istorijos dalyvių ir jų artimųjų ramybę, alino sveikatą. Paskutinysis "Svainijos" įvykių dalyvis dar teisiamas.
Panaudojus ginklą, prireikia... mišių
Pasklaidžius šalies policijoje per kelerius pastaruosius metus įregistruotų įvykių suvestines, vien tik šaunamuoju ginklu savo turtą ir gyvybę gynusių asmenų, kai tokie incidentai baigėsi tragiškai, sąrašas siektų kelias dešimtis.
2004-ųjų spalio 1-osios rytą Šiurmonių kaimo (Vilniaus r.) gyventojas Jonas Čepukas (72 m.), prieš tai išvargintas vagių dėmesio jo gyvuliams, išgirdęs, kad du plėšikai iš jo tvarto bando išsivesti pririštą veršį, ir sulaukęs vieno vagies puolimo, paleido į nusikaltėlį šūvį - pasinaudojo legaliai laikomu medžiokliniu šautuvu. Vagišius Zbignevas J. (43 m.), kadaise teistas už savo sesers nužudymą, patyrė mirtiną sužalojimą.
Jau 2 metai praėjo ir nuo tragiško įvykio Skliausčių kaime (Jurbarko r.). Šio kaimo gyventojas Jonas Augaitis (73 m.) medžiokliniu šautuvu nušovė Leonidą Ž., su sėbru įsibrovusį į jo sodybą. Pareigūnai nustatė, kad grėsmę pajutęs pensininkas elgėsi protingai - pirmiausia vieną įspėjamąjį šūvį paleido į orą.
Prieš kurį laiką panašus likimas ištiko ir vieną Šakių rajono gyventoją, pasikėsinusį pavogti medienos gaminių iš netoli Kidulių miestelio esančios lentpjūvės. Šios įmonės savininkas Vladas Grubliauskas, įtardamas savo turto vagystes, vieną vakarą pats atvyko pabudėti. Verslininko akistata su vagišiais buvo lemtinga - vienas buvo sunkiai sužalotas iš savigynai turimo šautuvo. Šakių rajono apylinkės prokuroras Raimundas Vasiliauskas "Akistatai" pripažino, kad po įvykio lentpjūvės savininkas "tikrai neramiai gyveno ir buvo tampomas, kol buvo įrodyta ir apginta jo tiesa".
Ramiai gyventi iki šiol negali Asiūklės kaimo (Prienų r.) gyventojas Juozas Vokietaitis (76 m.), legaliai laikomu medžiokliniu šautuvu prieš keletą metų nukovęs jo namuose ketinusį "pašeimininkauti" vagišių. Buvęs Šaulių sąjungos narys jau buvo kentęs vagių skriaudą, tad būdavo budrus ir pasiruošęs. Tuokart pensininkas ne iš karto šovė į įsibrovėlį, išgirdęs triukšmelį, o tik tada, kai nepažįstamasis jau lindo per langą į Juozo, tykojusio kambaryje, namo vidų. Kaimo gyventojai žino, kad pensininkas, išvengęs baudžiamosios atsakomybės, vis dėlto kenčia nuo jį kamuojančio kaltės jausmo. Kalbama, kad jis ne kartą buvo prašęs dvasininkų laikyti mišias nušautojo atminimui ir savo ramybei. Kaip "Akistatai" patvirtino Naujosios Ūtos seniūnė Antanina Brūzgienė, sveikos nuovokos Juozas iki šiol sunkiai išgyvena minėtą įvykį - kone kiekvienam užsukusiajam pasakoja, kaip tuokart viskas įvyko, tarsi vėl ir vėl teisintųsi, lauktų paguodos.
Savigynos versija - populiarus kelias
Patyrę teisėsaugininkai neslepia, kad savigyna, arba būtinoji gintis, yra itin trapi riba tarp teisėtumo ir nusikaltimo: dažnai nutinka taip, kad asmuo, apsigynęs nuo užpuolikų, vėliau ilgai mina teismų koridorius įrodinėdamas, jog tai buvo būtinoji gintis. Net ir pareigūnai pripažįsta, kad įstatymai nėra tokie tobuli ir teisingi, kokius mes juos norėtume turėti. Todėl - ne paslaptis - po tragiškai pasibaigusio įvykio pareigūnai neretai išgirsta iš incidento dalyvio (įtariamojo), kad jam nebuvo kitos išeities - tik gintis. Tuomet įvykio aplinkybės analizuojamos ir vertinamos vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 28-uoju ir 29-uoju (dėl būtinosios ginties) straipsniais.
Minėtais straipsniais apibrėžta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Pacituosime sausa įstatytmų kalba: "Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Asmuo neatsako pagal šį BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika".
"Už" ir "prieš" - ginklo savigynai tema
"Akistata" pakalbino kelis prokurorus, teisėjus ir policijos pareigūnus, norėdama sužinoti jų nuomonę - ar verta eiliniam žmogui turėti ginklą savigynai, jeigu, jį panaudojus, užgriūna įtarimų ir, švelniai pasakius, nemalonių, varginančių procedūrų, skatinančių kaltės jausmą, lavina.
Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros vadovas Rimas Bradūnas atsakė nesvarstydamas: "Taip, verta". Jo teigimu, didžiulis nusikalstamumas ragina piliečius gintis. Prokuroras įsitikinęs, kad normalios psichikos žmogus, dėl kurio savigynos veiksmų žuvo ar buvo sunkiai sužalotas užpuolikas, visada išgyvens dėl skaudžių pasekmių, nes tai yra žmogiška. Apie tai kiekvienas turėtų žinoti ir pasvarstyti dar prieš ruošdamasis įsigyti ginklą savigynai.
Vilkaviškio rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Kęstučio Jasaičio nuomone, pilietis, net ir medikų pripažintas esąs psichiškai sveikas ir galįs apsiginkluoti, pirmiausia turėtų pats sąžiningai įvertinti savo "emocijų resursus". Jeigu ginkluotasis esą turės dideles baimės akis ir švaistysis ginklu savigynai, vos tik jam atrodys, kad yra puolamas, tokiam ginklas yra ne pagalba, o "akmuo po kaklu". K. Jasaitis teigė, kad ginkluotis gali tik toks žmogus, kuris yra tikras, jog besigindamas išvengs sunkių pasekmių priešininkui ir nepadarys žalos sau. Prokuroras linkęs patarti apskritai vengti vadinamosios padidintos rizikos situacijų - pavyzdžiui, moterims nevaikščioti vienoms tamsiu paros metu arba atokiose vietose.
Ir Šakių rajono apylinkės prokuratūros vadovas Raimundas Vasiliauskas pripažino, kad savigyną įrodinėjančios bylos yra labai "subtilios ir slidžios". Vertinant įrodymus, svarbi kiekviena detalė: ir esą centimetrais skaičiuojamas atstumas lemiamu momentu tarp priešininkais tapusių asmenų, ir kiekvienas per kilusį konfliktą ištartas žodis, ir vienokiu ar kitokiu kampu kilstelėta ranka, ir taip toliau. Prokuroro teigimu, šaunamasis ginklas - tai kraštutinė priemonė. Jis linkęs patarti piliečiams ginkluotis tik šratais ir guminėmis kulkomis užtaisomais ginklais, kuriuos panaudojus, tragiškų pasekmių bus išvengta, o garsas ir vaizdas esą sustabdys ir atbaidys užpuoliką. R. Vasiliausko žodžiais, vis dėlto svarbiausia - protingas elgesys bet kuriuo gyvenimo atveju: neprotingai elgiantis, "byla užsidirbama" ir ginantis kirviu ar peiliu.
- Kada pradėti gintis turimu ginklu? - klausimu į klausimą atsakė vienas Kauno apygardos teismo teisėjas, pageidavęs, kad jo pavardė nebūtų skelbiama. - Pirmiausia visada būtina prisiminti, kad turimas šaunamasis ginklas yra pavojingesnis už, sakykime, priešininko turimą lazdą, tad reikia tai įvertinti. Išsitraukčiau ginklą, prieš tai perspėjęs. Manau, sverčiau kiekvieną konflikto ar, vadinkime, pavojaus akimirką. Pavyzdžiui, sėdžiu bute ir girdžiu, kad kirviu daužoma mano durų spyna. Juk negaliu šauti tų durų link, kol neįsitikinau, jog už jų - ne, tarkime, melagingą informaciją gavę ir pagalbon skubantys ugniagesiai gelbėtojai... Kiekvienas savigynos atvejis yra labai individualus. Tam ir yra teismas, kad pasvertų tas subtilybes.
Beje, kone visi kalbinti pareigūnai tvirtino turį ginklą savigynai, tik... seife. Esą kad neiššautų, kai to visai nereikia. O vienas iš kalbintųjų be užuolankų prisipažino, kad geriau ginklo rankose išvis neturėti.
Turi ginklą - žinok taisykles
Lietuvos policijos departamento statistika teigia, kad mūsų šalies piliečiai savigynai legaliai turi per 15 tūkstančių pistoletų ir revolverių. Daugiausia jų įsigiję saugos tarnybų darbuotojai.
Asmenys, norintys įsigyti B, C kategorijų ginklus ar D kategorijos ilguosius lygiavamzdžius šaunamuosius ginklus medžioklei, sportui ar savigynai, turi kreiptis į teritorinę policijos įstaigą.
Ne jaunesni kaip 25 metų amžiaus Lietuvos piliečiai savigynai gali įsigyti vieną pistoletą arba revolverį, ne didesnio kaip 9 mm kalibro. Vieną lygiavamzdį medžioklinį šautuvą savigynai gali įsigyti ir ne jaunesni kaip 18 metų amžiaus Lietuvos piliečiai, ir užsieniečiai, turintys leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Vienas asmuo savigynai gali turėti ne daugiau kaip 2 ginklus (vienas iš jų - pistoletas arba revolveris, o kitas - lygiavamzdis šautuvas).
Leidimai pistoletui arba revolveriui yra išduodami laikyti ir nešioti, o lygiavamzdis šautuvas turi būti laikomas patalpoje, specialiame seife.
Kada galima panaudoti ginklą savigynai? Anksčiau buvo skelbiama, kad, iškilus pavojui, užpultasis geriau stengtųsi pabėgti ar šauktis pagalbos. 1997 metais. Teismo senatas išaiškino ("Teismų praktika" 1997 m., Nr. 7), kad užpultasis teisę į būtinąją gintį gali realizuoti nepriklausomai, ar jis turėjo galimybę išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos. Taigi visada galima gintis nuo realaus, akivaizdaus ir pavojingo kėsinimosi. Taip pat Senato pabrėžta, jog teisė į būtinąją gintį atsiranda ne tik kai tave jau muša, bet ir susidarius realiam kėsinimosi pavojui - pavyzdžiui, užpuolikams apsupus. Taip pat pabrėžta, kad būtinoji gintis gali būti realizuota ne prieš bet kokį nusikaltimą, o tik kai užpuolikas kėsinasi į gyvybę ar sveikatą.
Šaunamąjį ginklą draudžiama naudoti prieš moteris, prieš asmenis su aiškiais invalidumo požymiais, prieš nepilnamečius, jeigu jų amžius aiškiai matomas ar iš anksto žinomas, išskyrus tuos atvejus, kai jie patys užpuola su ginklu arba grupinio užpuolimo atveju. Šaunamasis ginklas yra naudojamas tik tada, kai visos kitos priemonės buvo išbandytos ir nedavė rezultatų, arba kai dėl laiko stokos išbandyti kitas priemones nėra galimybės.
Prieš naudojant ginklą, asmuo, prieš kurį ginklas bus panaudotas, turi būti įspėjamas žodžiu ir, jeigu leidžia aplinkybės, įspėjamuoju šūviu. Be įspėjimo ginklas gali būti panaudotas, jeigu užpuolimas yra netikėtas ir dėl laiko stokos įspėti nėra galimybės, taip pat tais atvejais, jei užpuolikas naudoja šaunamąjį ginklą arba mechanines transporto priemones.
Naudojant ginklą, reikia stengtis išvengti sunkių pasekmių - šauti į gyvybiškai mažiau pavojingas kūno vietas, jei tai įmanoma.
