Pokalbis su Seimo nariu, Nepriklausomybės Akto signataru Sauliumi Pečeliūnu, Sausio 13-osios įvykius išgyvenusiu Aukščiausiosios Tarybos rūmuose.
Sausio 13-osios dienomis priklausėte komisijai, kuri kuravo statutines struktūras, ir vienaip ar kitaip buvote susijęs su pasipriešinimu agresijai. Ar yra dar kas nors apie Sausio 13-osios įvykius, ko dar nežinome ir ką jau galėtume žinoti?
Be abejo, yra dalykų, kurių žmonės nežinojo ir gal nereikėjo žinoti. Tačiau yra dalykų, kuriuos šiandien turime žinoti – tai mūsų istorija. Pavyzdžiui, tai, kad, nors ir nedidelė, dalis mūsų parlamento gynėjų išsigando ir išbėgiojo. Ir nereikia to priimti kaip pikta. Buvo žmonių, kurie buvo stipresnės dvasios ir dėl Tėvynės laisvės buvo pasiryžę viskam, o kiti, pamatę tą siaubą, kuris dėjosi tą lemtingąją naktį, psichologiškai neatlaikė. Mes jų nekaltiname, gal jie vėliau vėl sugrįžo. Tokių buvo gal kelios dešimtys, gal mažiau, niekas neskaičiavo, bet tokių buvo. Kodėl jūs šiandien nerasit Seimo Nacionalinio saugumo komiteto (tuomet jis buvo pavadintas Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisija) to laiko archyvo? Mūsų komisija savo patalpas antrųjų rūmų pirmajame aukšte buvo užleidusi savanoriams, taip pat ir salytę su archyvu. Kažkurie iš tų pasitraukusių savanorių, norėdami gero Lietuvai, sudegino archyvą, kad nepatektų priešui į rankas.
Dabar kai kas niekinamai bando kalbėti apie Nepriklausomybės Akto signatarus – kuo jie taip nusipelnė? Visi jų nuopelnai – padėjo parašą. Labai klaidingas požiūris ir vertinimas. Viskas galėjo baigtis kitaip. Nevykęs lyginimas su tais vyrais ir moterimis, kurie saugojo Seimą viduje ar aplinkui Seimą, – jei būtų pralaimėta, niekas jų greičiausiai nebūtų labai ieškojęs. O signatarus būtų suradę net mėnulyje. Burokevičius buvo sudaręs sąrašus žmonių, kurie turėjo būti naikinami pirmiausia, ir pirmieji sąraše, žinoma, buvo deputatai. Tas sąrašas buvo netrumpas. Mes turėjome žvalgų, kurie žinojo, kas vyksta ir burokevičininkų stovykloje. Taigi signatarai – Aukščiausiosios Tarybos deputatai neturėjo pasirinkimo. Jie galėjo trauktis kur nori, juos vis tiek būtų suradę, kaip 1940-aisiais surado Vyriausybės narius. Sušaudė net nenuvežę iki Sibiro. Ačiū Dievui, kad Sausio 13-ąją viskas baigėsi gerai.
Iki pat okupacinės armijos išvedimo vos ne kasdien buvo įvairiausių pinklių, kai galėjome prarasti nepriklausomybę. Signatarai nepadarė nė vienos lemtingos klaidos.
O žmonių visokių buvo ir šiais, ir anais – pirmosios Nepriklausomybės atgavimo metais, – su privalumais ir silpnybėmis. Juk visko buvo lito įvedimo istorijoje – ir šios, ir anos Nepriklausomybės laikais. Negalima sakyti, kad kai kurie yra šventi. Tam pačiam žmogui galima duoti medalį už vienus dalykus, o už kitus gal į kalėjimą sodinti. Žmonės yra žmonės. Negalima niekinti ir tų žmonių, kurie gynė Seimą Sausio 13-ąją. Pasigirsta kalbų: ką jie čia darė – pastovėjo su pagaliais ir tuo viskas pasibaigė. Todėl ir nepuolė, nes stovėjo minia. Ir ačiū Dievui, kad nepuolė. Taip susiklostė, kad vykdant puolimo planus, po televizijos šturmo įvyko pauzė. Turim dėkoti žurnalistams iš užsienio, kurių dėka žinia apie įvykius Vilniuje akimirksniu pasiekė visą pasaulį. Tai sovietų armiją privertė stabtelti. Kai stabtelėjo, tai ir pralošė. Prisiminkim, Maskvoje atsitiko tas pats. Įvyko pauzė, po kurios pučas visiškai pralošė: praradus tempą buvo prarastas net ir galimų sąjungininkų palaikymas.Neįvyko taip, kaip buvo planuota. Buvo planuota išvaikyti ir tuo viskas turėjo baigtis. O žmonės gynė savo valdžią nepriklausomai nuo to, ar ji jiems patiko, ar nepatiko. Žmonės nesivadovavo meile ar nemeile. Vadovavosi aukštesniu supratimu – kad jie gina savo valstybę.
Kitas dalykas – žalos atlyginimas. Dabar nukentėjusiesiems Sausio 13-ąją atlygina mūsų valstybė. Ar pakankamai atlygina, čia jau kitas dalykas. Kyla natūralus klausimas: kodėl tik valstybė? Juk yra žinomas konkretus žalos darytojas. Prisimenu, kai atsiiminėjome po Maskvos pučo radijo mazgo pastatą Gedimino prospekte (aš pasisiūliau tai padaryti, mat jį gerai žinojau, nes jame gyveno mano tėveliai), pasikvietėme prokurorą ir privertėme ten tuomet buvusius karininkus pasirašyti perdavimo aktą ir surašėme visą padarytą žalą. Prokuratūroje yra visa medžiaga. Taigi yra konkreti žala ir netgi asmuo, kuris vadovavo tą žalą darant. Ką jau kalbėti apie aukštesnius vadus. Ar mūsų valdžia yra suskaičiavusi nuo Sausio 13-osios iki pučo padarytą žalą ir ar ji yra pajėgi pateikti sąskaitą? Tai būtų labai konkretus dalykas. Nekalbėkim apie visą žalos atlyginimą, skaidykim ją į atskirus etapus. Dėl šito galima susitarti. Tai būtų pinigai nukentėjusiems žmonėms. Žalą turi atlyginti tas, kuris ją padarė. Kad atlygina valstybė, tai ji daro gera valia, užjausdama žmones, bet kodėl ji turi rodyti gerą valią žalos darytojui? Atsiimkim bent tiek, kiek mes sumokėjom nukentėjusiems. Gal dar galėsime jiems pridėti. Šiandien, po 15 metų, Rusija mėgina vaidinti demokratiją. Tai tegu ir elgiasi padoriai. Niekas to klausimo nekelia ir nežinia kodėl. Esu dėl to Užsienio reikalų ministerijai rašęs kelis raštus. Atsakė, kad rūpinasi, nes įstatymas įpareigoja rūpintis nuolat. Bandoma kažkas daryti dėl „Vnešekonombanko“, bet iš mirties taško nepajudama. Manyčiau, kad tuos klausimus reikėtų nuolat kelti tarpvalstybiniuose susitikimuose.
Ateina Sausio 13-oji, kodėl neiškėlus šio klausimo? Tegu Rusija išdrįsta pasakyti, kad ji atsisako, kad ji čia niekuo dėta. Jungtinėse Tautose yra registruotas dokumentas, kuriuo Rusija patvirtina esanti Sovietų Sąjungos tęsėja. Tai griežčiau negu teisių perėmėja. Jeigu esi tęsėjas, prisiimi viską. O argumentų šiai bylai laimėti mes turime begalę.
Kas Sausio 13-ąją buvo visų veiksmų Seime koordinatorius? Ar viskas vyko kaip saviveikla?
Buvo visko: taip pat ir saviveiklos, bet iš esmės buvo keli koordinaciniai-informaciniai taškai. Pirmiausia Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyrius, kuris turėjo savo ryšius su policija, kariuomene, savanoriais, buvo organizavęs savo žvalgybą, – turėjo gerą ryšį su rokeriais. Daugelis galvojo, kad tai tokie vaikai palaidūnai, motociklais belakstantys ir triukšmaujantys, bet tuo metu jie buvo puikiausi žvalgai. Jie patys pasisiūlė, jie pirmi būdavo prie visų karinių dalinių, jiems jokia užtvara nebuvo kliūtis. Tada dar veikė miesto telefonai už dvi kapeikas, jie tuojau paskambindavo ir pranešdavo, – žinojo, kada kam skambinti. Visa tai sudėję mes matydavom, kas darosi sovietų kariniuose daliniuose.
Policija savo štabą buvo įkūrusi pirmųjų rūmų pačiame viršuje, iš kur matė visas rūmų prieigas, aikštes. Ten taip pat sueidavo informacija ir iš Vilniaus, ir iš Lietuvos.
Trečias taškas – Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisija, kuri buvo išsikėlusi į pirmųjų rūmų ketvirtajame aukšte buvusį Užsienio reikalų komisijos kabinetą. Ten irgi buvo savotiškas štabas. Ir buvo Vytauto Landsbergio sekretoriatas. Mūsų žmonės, nuolat rinkdami ir tikslindami informaciją, migravo tokiu trikampiu: Artūras Skučas – policija – V. Landsbergio sekretoriatas. Kas kur vyksta, nuolat buvo informuojamas ir Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas. Dar pirmųjų rūmų 308 kambaryje buvo įsikūręs Gynybos štabas – Jono Gečo komanda, kur kūrėsi mūsų savanoriai. Jiems talkino atvykęs iš JAV lietuvis, buvęs West Pointo karininkas Andrius Eiva. Jis savo profesionaliomis konsultacijomis padėjo organizuoti pačios AT įtvirtinimus: kaip įrengti minų lauką, kad mūsų žmonės neužliptų, kaip paruošti AT stogus, kad parašiutininkai nesusižaloję negalėtų nusileisti ir kt. Seime veikė televizija, ji taip pat neatsirado iš niekur, ją, aplenkiant sovietų kariuomenės užtvaras, reikėjo atsivežti iš užsienio.
Ar žmonės Seimo viduje ir Seimo išorėje savo dvasia buvo lygiaverčiai?
Tie žmonės buvo kaip darni visuma.
Ar Sausio 13-oji mus ko nors išmokė?
Lietuvis ginčijasi su kaimynu, vienas kitam pavydi, kol tankas važinėja už jų tvoros. Kai tankas pralaužia tvorą ir įvažiuoja į vidų, tais pačiais spragilais, su kuriais kūlėsi tarpusavyje, jie atsisuka į priešininką ir abu veja jį lauk. Ir kai tik jį nugali, vėl tęsia tą patį... Tokie jau mes esam. Norėtųsi, kad būtume kitokie, bet tautos charakteris nepasikeičia per mėnesį ir net per 15 metų. Tam prireikia ne vieno šimto metų, begalės įvykių ir aplinkybių. O kadangi tos aplinkybės mums visada buvo blogos, – okupacijos, karai ir pavojai, – tas charakteris suformuotas būtent toks.
Kalbėjosi Audronė V. Škiudaitė
