Viskas, kas susiję su Rusija, nupinta iš paradoksų, kraštutinių prieštaravimų ir nepaliauja stebinti. Rusija - tai slėpinys, įvyniotas į paslaptį mįslės viduje, kažkada sakė garsusis britų politikas W. Churchillis.
Lietuvos laukuose nukritęs nepaprastai modernus naikintuvas SU-27, prie kurio NATO naikintuvai "Phantom F4" nedrįsta net prisiartinti, pasirodo, surinktas iš senų atsarginių dalių, ir net patys rusai nežino jo numerio. Pilotas, kurį jo kolegos apibūdina kaip vieną iš geriausių ir labiausiai patyrusių Rusijos pilotų, pasirodo, šiais metais (katastrofa įvyko rugsėjį) tebuvo skraidęs 15 valandų, tačiau tai nesutrukdė jam leistis į žygį virš neutralios teritorijos raketų ir šovinių prikimštu naikintuvu. Rusijos radarai, atrodo, neatskiria lėktuvų, o erdvės kontrolieriai neprofesionalūs ir nekompetentingi (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_127772$z_309803). Superslapta elektroninė atpažinimo sistema "savas - svetimas", kuri turi būti sunaikinama katastrofos metu, atrodo, jau NATO rankose.
Šalys kaimynės paprastai viena su kita varžosi ekonominiais pasiekimais, kultūros laimėjimais. Lietuvos ir Rusijos santykiai keistoki - rungiasi, kuri iš jų giliau sėdi š... - čia Rusijos žiniasklaidos frazeologija. Nežinia, kur nueisime, jei ir toliau pasiduosime jų žaidimo taisyklėms. Kita vertus, negali nematyti, kad tokiam rungtyniavimui esama materialaus pagrindo - sako, mūsų karinių oro pajėgų vadas "įkalė" džino su toniku ir nuėjo su rusais aptarinėti sistemos "savas - svetimas" klausimo.
Iš pareigų atleistas vadas neigia būtent tokią įvykių versiją, tačiau sunku įsivaizduoti, kad kariuomenės vadas ir krašto apsaugos ministras iš piršto išlaužė jam kaltinimus (http://www.omni.lt/index.php?base/z_308329). Akivaizdu, kad aukštas kariškis garbės Lietuvai nepadarė. Įdomu, kaip į tai reaguos tauta? Ko gero, turėsime dar vieną didvyrį, Marcinkaus džino ir toniko kokteilį, svogūnų nominantą ir TV žvaigždę.
Pats pulkininkas nejaučia jokios savo kaltės ir, aišku, padarė įprastą panašiais atvejais pareiškimą, kad į pareigas mėgins grįžti teismo keliu. Atrodo, kad orumas, garbė, pasitikėjimas Lietuvos pareigūnams neegzistuoja. "Kurį įstatymo straipsnį mes pažeidėme?" - choru klausia darbo pažeidimus padarę ir etikos normas pažeidę Seimo nariai, teisėjai, aukšti valstybės pareigūnai.
Jie niekada neatsistatydina net ir grūmojant pačiam premjerui, kaip tai neseniai padarė Draudimo priežiūros komisijos vadovas E. Vasilis-Vasiliauskas (http://www.omni.lt/index.php?base/z_301862), o atleisti teisiasi su pavydėtinu kovingumu. Ar jūs pasitikite kiekvieną valstybės litą turinčiu skaičiuoti valstybės kontrolieriumi, kuris jau kelintą kartą neįtikina komisijos savo teisumu dėl savų ir valstybės interesų painiojimo (http://www.omni.lt/index.php?base/z_263579)? Ar pasitikite žmogumi, pardavinėjančiu milijonų vertės mūsų visų turtą, kuris brakonieriauja - naktį pasišviesdamas prožektoriumi šaudo stirnas iš tarnybinio automobilio (http://www.omni.lt/index.php?base/z_251228)? Ar pasitikite karinių oro pajėgų vadu, kuriam, pasak ministro, neigiamą poveikį daręs alkoholis, ir kurio elgesys buvęs keistokas (http://www.omni.lt/index.php?base/z_308329)?
Man rodos, mes suklydome studijuodami jau pačią demokratijos abėcėlę, nes įtikėjome, kad demokratija yra tiesiog laisvoji rinka plius įstatymų laikymasis. Žinoma, toks tegul ir supaprastintas demokratijos supratimas buvo žingsnis į priekį, lyginant su totalitariniu sovietmečio režimu, tačiau ar ne tokio vaizdinio dėka vos per kelerius metus buvo, ko gero, negrįžtamai iššvaistytas milžiniškas mūsų visuomenės patriotiškumo ir pilietiškumo potencialas, kaip vulkanas išsiveržęs Sąjūdžio metais?
Gyvybingoje visuomenėje aklų jėgų - laisvosios rinkos, įstatymų - veikimas turi būti pripildytas vertybinio turinio, kitaip valstybės laukia išsiardymas, žūtis. Užvis mažiau man priimtinas juodojo pranašo vaidmuo, tačiau kaip kitaip vertinti praėjusią savaitę Pilietinės visuomenės instituto pristatytą "Vilmorus" visuomenės nuomonės tyrimą, kuris atskleidė, kad tik 9,6 proc. Lietuvos gyventojų protestuotų prieš visišką valdžios pasidavimą Rusijos įtakai (http://www.omni.lt/index.php?base/z_308739)? Brolyčiai, ar mums ne laikas išvis išsivaikščioti? Šitoks nusivylimas net ekonomikai augant 6 - 7 proc. per metus! Tik 24 proc. Lietuvos gyventojų yra patenkinti tuo, kaip šalyje funkcionuoja demokratinė santvarka - prasčiausias rodiklis visoje ES.
Gerai, kad bent šiek tiek dar rūpi savas geras - 20,6 proc. pasiryžę protestuoti prieš valdžią dėl blogėjančių asmeninio gyvenimo sąlygų. Iš tiesų, protestuoti prieš statomas kiaulides dar atvykstama ir iš provincijos (http://www.omni.lt/index.php?base/z_295318), tuo tarpu dėl numatomo "Mažeikių naftos" akcijų pirkimo - pardavimo mus, rodos, visiškai užvaldė abejingumo ir kapituliacijos nuotaikos. Prieš dešimt metų pradėjome statyti Būtingės naftos terminalą, kupini tikėjimo, kad didelės valstybinės investicijos bus svarbus žingsnis link energetinės nepriklausomybės, prieš šešerius metus, 1999 m. spalį, pasirašant sutartį su "Williams" dėl koncerno “Mažeikių nafta” akcijų pardavimo ir teisės jį valdyti atmosfera Lietuvoje buvo įsielektrinus iki kraštutinės ribos. Dabar sandoris "Mažeikių naftą" ir tą patį naftos terminalą parduodant, atrodo, Kremliui artimai bendrovei įvyks, ko gero, sklandžiai ir ramiai.
Galima sutikti, kad sunku ko nors gero tikėtis iš perdėto ekonomikos politizavimo. Tačiau ar tokios reikšmės ir masto operacijos neturi vykti maksimaliai skaidriai, pagal aiškias taisykles ir kriterijus? Pažvelkime, kaip šioje situacijoje elgiasi svarbiausi šalies veikėjai. "Jukos" ištikusios katastrofos akivaizdoje Vyriausybė ilgą laiką demonstravo visišką pasyvumą ir abejingumą, o ministras pirmininkas A. Brazauskas, klausiamas dėl "Mažeikių naftos" likimo, ilgai sau būdingu stiliumi tik traukė pečiais. Rugsėjo 15 d. jis staiga pranešė užmojais stebinantį sprendimą pirkti ir parduoti bankrutuojančios bendrovės "Jukos" valdomas "Mažeikių naftos" akcijas. Tam vyriausybė žada skolintis iki 3 milijardų litų. Sandoris didelio masto ir žada gerą pelną, tačiau esama ir rizikos, kuri užkraunama ant pečių visai valstybei. Ar mūsų specialistai turi patirtį, spekuliuodami tokiais pinigais? Yra ir daugiau ne mažiau svarbių klausimų. Kokiais kriterijais vadovaujantis bus atrinktas būsimas "Mažeikių naftos" savininkas? Kodėl vyriausybė nutarė ne tik išpirkti bendrovės "Jukos" valdomas akcijas, bet ir parduoti savus 30 proc. įmonės akcijų, pasilikdama tik 10 proc.? Ar vienose rankose sukoncentravus naftos tiekimą, perdirbimą ir mažmeninę prekybą naftos produktais rinka netaps monopolizuota? Kokie yra ministro pirmininko ir socialdemokratų partijos ryšiai su "LUKoil" žmonėmis? Ministro pirmininko žmonos viešbučio akcijų nuosavybė ir jų judėjimas neturi būti paslaptis visuomenei.
Opozicija šalia aklos kritikos ir neigimo galėtų teikti konkrečius pasiūlymus dėl galimų "Mažeikių naftos" valdymo schemų, įtraukiant ir tarptautines institucijas. Prezidento atsaji laikysena taip pat stebina - čia reikia ne vieno kito sakinėlio spaudos atstovės lūpomis, o konkretaus dalyvavimo. Ne tiek jau daug valstybėje svarbesnių reikalų, nei "Mažeikių naftos" akcijų pirkimas ir pardavimas. Ir vėlgi paradoksas - kuo labiau Prezidentas lenda į pogrindį, tuo labiau auga jo reitingai. Politika - tai intrigos, mano žmonės ir nelabai dėl to klysta, todėl laikydamasis atokiau gali likti populiarus. Tačiau ar ne Prezidento misija būtų užduoti toną konstruktyviai politinei veiklai?
Jau minėjome W. Churchillio žodžius, pasakytus apie Rusiją. Baigdami Churchillio mintį galime pratęsti. "Rusija - tai slėpinys, įvyniotas į paslaptį mįslės viduje, tačiau čia galbūt ir glūdi atsakymas. Tas atsakymas yra Rusijos nacionaliniai interesai" (http://www.chu.cam.ac.uk/archives/gallery/russia/CHAR_09_138_46.php). Mes perėmėme sistemą "savas - svetimas", tačiau, kad ja pasinaudotume, patys savo galvose turime susivokti, kas mums sava, o kas svetima. Keista, bet per 15 metų to nepavyko padaryti, o dar keisčiau, kad kuo toliau, tuo mažiau apie tai nutuokiame. Įdomu, ką apie tai pasakytų Churchillis?
