Gyventi švariau mus kažkada ragino „Anties“ daina. Ar pavyks mums išsikuopti, kaip toje dainoje sakoma, nuo roplių, graužikų, zombių ir kitų kenkėjų? Kai per dvejus metus girdi antrą garsų „bumbt!“ iš aukštybių krintant populiariam politikui, norom nenorom pradedi mąstyti apie tam tikrą dėsningumą.
Gyventi švariau mus kažkada ragino „Anties“ daina. Ar pavyks mums išsikuopti, kaip toje dainoje sakoma, nuo roplių, graužikų, zombių ir kitų kenkėjų?
Kai per dvejus metus girdi antrą garsų „bumbt!“ iš aukštybių krintant populiariam politikui, norom nenorom pradedi mąstyti apie tam tikrą dėsningumą. 2004 m. balandžio 6 d. nuo pareigų per apkaltą nušalintas prezidentas Rolandas Paksas. Šiomis dienomis paaiškėjo, kad pernelyg nerizikuojant galima kalbėti ir apie Viktoro Uspaskicho karjeros pabaigą. Dar visai neseniai šio pasitenkinimu savimi švytinčio politiko karjera klostėsi stulbinamai sėkmingai, tačiau vieną dieną jis neteko ministro posto ir Seimo nario vietos, vėliau – dalies savo partijos, o dabar įstrigo gimtojoje Rusijoje – ir, atrodo, ilgam. Tačiau šiuos du atvejus sieja kai kas daugiau negu vien neįtikėtinai staigus iškilimas į politikos padanges ir kiek vėliau triukšmingas smigimas iš aukštybių. Abiems politikams kažkoks stebuklingas malūnėlis primalė didžiules sumas pinigų rinkimams, abu jie be skrupulų naudojosi išmoningomis smegenų plovimo technologijomis, ir – bene svarbiausia – abu buvo ar yra įtarinėjami dėl ryšių su užsienio valstybe.
Abu šiuos politikus Lietuvos valstybės sistema atmetė, nors vis dėlto nesugebėjo susidoroti su kai kuriais iki ausų įklimpusiais dangoraižių statytojais, lygiai kaip ir su daugeliu kitų blogybių. Peršasi išvada, kad nors ir kaip mes šnekėtume, kai kurie taisyklių pažeidimai Lietuvoje vertinami rimtai ir kol kas turime jėgų apsiginti, o prieš kai kurias kitas negeroves esame bejėgiai. Nebaudžiamumo ribos Lietuvoje neleistinai išplėstos, tačiau kol kas kovojame su tuo, kas tiesiogiai kėsinasi į pačią mūsų tapatybę.
Čia verta aptarti vieną įdomų reiškinį: Lietuva tarsi ir neturi akivaizdžių savo populistų arba, tiksliau kalbant, mūsų populistai stengiasi atrodyti ir kalbėti taip, kaip tradiciniai politikai. Lietuvoje nėra savo Andrzejaus Lepperio, nei Vladimiro Žirinovskio ar Jorgo Haiderio. Ubagų vado Vytauto Šustausko ar žemdirbių tribūno Jono Ramono iškilimas turėjo savo ribas, o fašistuojančių ar komunistuojančių išsišokėlių nėra net ko minėti. Lietuvių populistai nėra nei vulgarūs, nei antieuropietiški. Įdomu kodėl? Šalyje, kurioje maždaug pusė gyventojų jaučia nostalgiją tarybinei praeičiai ir net jaunimas daugiausia klausosi rusiškų dainų, euroskeptikai politikai įtraukti į Raudonąją knygą, o atvirų prorusiškų deklaracijų, rodos, taip pat negirdėti.
Šiam reiškiniui gali būti keli paaiškinimai. Galbūt Lietuvos žemė tiesiog nesugebėjo išauginti rėksnio, kuris kartu būtų ir charizmatiškas, ir užtektinai protingas. Tačiau yra ir kitų priežasčių, nulemiančių būtent tokį, ganėtinai rafinuotą ir mimikrišką, bendrai priimtas politikos manieras greitai perimantį Lietuvos populistų tipą. Atskleisti savo tikrąjį veidą tiesiog nenaudinga ir neprotinga. Prisiminkim, kažkada KGB agentas britas Kimas Philby taip puikiai imitavo savo simpatijas fašistams, kad gavo medalį iš paties Ispanijos diktatoriaus Franco rankų. Antra, su Europa draugauti tiesiog naudinga. Čia ir struktūriniai fondai, ir daug platesnės veiklos galimybės. Rusija šiuo metu nesiekia okupuoti Lietuvos tiesiogine šio žodžio prasme. Tačiau akivaizdu, kad yra mėginimų šalį panaudoti kaip placdarmą savoms ekonominėms, o gal ir šešėlinėms struktūroms skverbiantis į Europą.
Nežinau, ar taip jau sveika į viską žvelgti tik pro juodus akinius. Bent jau minėti du politikų kritimai leidžia tikėtis, kad apsišvarinimo galimybės Lietuvoje vis dar išlieka ir nesame vien laisvai minkoma tešla. Lietuvos valstybė turi tam tikro tamprumo. Šalies gyvenimas sudėtingas ir tai nėra kelias su vienpusiu judėjimu. Korupcijos ir kitos problemos išlieka, apie jas daug kalbame. Tačiau kartu, nors ir lėtai, didėja ir mūsų specialiųjų tarnybų patirtis, profesionalumas. Valdžioje yra žmonių, kuriems rūpi šalies interesai. Be to – ir tai svarbiausia – didėja mūsų visų jautrumas, o čia mums padeda ir naujosios technologijos, kurių dėka greičiau gauname informaciją ir įgyjame galimybę išreikšti savo požiūrį.
Aišku, galima apgailestauti, jog sistema kol kas atmeta tik elementus, žaidžiančius pagal svetimas taisykles, tačiau dažnai nesugeba susidoroti su tais, kurie iškreipia ir negeram reikalui naudoja mūsų vidines taisykles.
