Ne, žinoma, patys struktūriniai fondai, solidžios Europos Sąjungos struktūros, jokių įtarimų nekelia - kalbėsime tik apie jų funkcionavimą Lietuvoje. Kauno holdingas asocijuojasi su verslo machinacijomis, piktnaudžiavimais, kurių gijos galbūt driekiasi į valdžios viršūnes.
Panašiais įtarinėjimais jau spėjo apaugti ES struktūrinės paramos skirstymas. Ne dienomis, o tiesiog valandomis vis arogantiškesniu tampančio ūkio ministro Seime blokštas atsakymas į klausimą, susijusį su kai kurių paraiškų priėmimo ES struktūrinių fondų paramai gauti sustabdymu, ar jo įmonės ir jo draugai jau spėjo pasinaudoti šia parama ("spėjo"), tokių įtarimų neišsklaidė.
Tačiau pakalbėkime ir apie keletą mažiau nušviestų aspektų, kurie ES paramą daro kiek panašią į minėtos liūdnai pagarsėjusios bendrovės veiklą. Visų pirma įtarimų kelia su šia parama susijęs ažiotažas. Nesuvaldomas paraiškų srautas iš privačių ūkio subjektų net išgąsdino Ūkio ministeriją ir ši nusprendė priverti duris. "Lietuviai imlūs, verslas klesti. Žmonės pribrendo naudotis ES struktūrinių fondų parama, kurią mes labai gerai išreklamavome", Eltai (vasario 17 d.) šią padėtį komentavo Lietuvos verslo paramos agentūros informavimo specialistė Rasa Austrotienė. Įtariu, kad dėl to, ar verslas Lietuvoje iš tikrųjų klesti, atsirastų norinčių pasiginčyti.
Dar vienas klausimas, kam žmonės yra tokie imlūs? Struktūrinės paramos reklamos, matyt, išties būta geros - verslininkai įtikėjo, kad jų tiesiog laukia lobiai, kaip Ali Babai ištarus burtažodį ir įėjus į keturiasdešimties plėšikų urvą. Iš tiesų net nereikia labai stengtis įtikinėti ir reklamuoti mūsų žmonėms pasiimti ką nors dykai - atmintin iškyla, kas atsitiko vienai bendrovei sumanius reklamos tikslais išdalyti keletą mobiliųjų telefonų. Į renginį suplūdo didžiulė minia ir jis vos nesibaigė riaušėmis, o telefonus išdalyti turėję Kalėdų Seneliai buvo priversti sprukti.
Ūkio ministro V. Uspaskicho teigimu, parengti projektą ES paramai gauti kainuoja nuo 15 tūkst. iki 150 tūkst. litų. Kai kurie verslininkai, siekdami ES struktūrinės paramos, pradeda krapštyti netgi savo paskutinius pinigus, tad paraiškų priėmimas ir sustabdytas siekiant apsaugoti verslininkus nuo tokių išlaidų, kalba ministras. Ar toks ne visai sveikas ažiotažas neprimena laikų, kai žmonės stovėjo eilėse, norėdami priduoti savo paskutines santaupas arba net už parduotus butus gautus pinigus "Sekundės" bankui, Kauno holdingui?
Tikras verslumas pagrįstas originaliomis idėjomis ir pasiryžimu rizikuoti, o ne minios instinktu žūtbūt gauti ką nors veltui. Atrodo, kad to žodžio "veltui" spindesys ir troškimas pagriebti kąsnį, ne mažesnį nei konkurentas, gali sunaikinti net verslo logiką, mėginimus įvertinti, ar projektas išties naudingas. Koks tai verslumas - stumdytis minioje prie ministerijos durų? Jau dabar pasakojama apie yrančias baidares, kurių niekas nenuomoja, įsigytas anksčiau už ES paramos pinigus. Kai kurie Lietuvos ekonomistai ir ekspertai, visų pirma Ramūnas Vilpišauskas (http://www.lrinka.lt/Leidinys/integracija.es/2002.4.fondai.phtml) ir Elena Leontjeva (http://www.lrinka.lt/Komentarai/Eurofond.phtml), jau prieš keletą metų įspėjo, kad valdžios skirstoma ES struktūrinė parama ne tik sudaro prielaidas ne visai skaidriems sprendimams, bet ir greičiausiai iškraipys verslo konkurenciją, be to, verslininkus pastūmės imtis projektų, kurie kitu atveju būtų laikomi ekonomiškai negyvybingais. Tai nėra gerai, mat įgyvendindami tokius projektus verslininkai turės išlaidų rengdami projektus, atitrauks resursus nuo kitų projektų, turės įdėti ir dalį savo ar banko skolintų lėšų, o po keleto metų, pasibaigus ES finansavimo terminui, projektas gali būti pasmerktas žlugti.
Tiesa, tiesioginė parama privačiam verslui sudaro palyginti nedidelę ES struktūrinės paramos dalį. Šiame straipsnyje neliesime tiesioginių išmokų žemdirbiams. Kalbant apie struktūrinę paramą, Lietuva tikisi jos sulaukti valstybiniams ir savivaldybių infrastruktūros projektams, žmogiškųjų išteklių plėtrai, o į ją pretenduoti gali ne tik verslo įmonės, bet ir savivaldybių įstaigos, visuomeninės organizacijos, žemdirbiai. Kituose frontuose, išskyrus verslą, tokio ažiotažo, paraiškų antplūdžio nėra. Puiku, kad struktūriniais fondais pasinaudos įmonės, kurios ir taip šiuo metu yra atradusios savo vietą po saule, tačiau tikroji šios paramos prasmė turėjo būti kita - padėti pamatus Lietuvos ateities ekonomikos konkurenciniam pajėgumui, paspartinti vadinamosios žinių ekonomikos raidą, paremti ne tik tuos, kurie ir dabar jau valgo su sviestu, tačiau, svarbiausia, sumažinti vis didėjančius skirtumus tarp "dviejų Lietuvų", paspartinti Lietuvos regionų plėtrą. Jau ne kartą atkreiptas dėmesys, kad Lietuvos bendrasis programavimo dokumentas, pagal kurį skirstoma parama, nesudaro prielaidų, kad šie tikslai būtų pasiekti. Beveik pusė ES paramos lėšų 2004-2006 m. nukreipiama infrastruktūros projektams, o liūto dalis čia teks kelių rekonstravimui ar tiesimui. Viliamasi, kad rekonstravus senus ir nutiesus naujus kelius gerokai išaugs krovinių srautas, tačiau ar iš tiesų esama tokios tiesioginės priklausomybės? Tačiau reikia įvertinti tai, kad gaudama ES paramą Lietuva turės įdėti nemažai ir savų lėšų. Vien tam, kad 2004-2006 m. Lietuva galėtų įsisavinti apie 3 mlrd.litų ES struktūrinių fondų paramos, turės skirti apie 1 mlrd. litų iš savo biudžeto. Taip pat bendras finansavimas būtinas ir įsisavinant 1 mlrd. litų Sanglaudos fondo paramos. Iš biudžeto panaudojus šias lėšas Lietuva netenka galimybės vykdyti savos investicijų programos ir regioninės politikos.
Žinoma, kad ir kaip ten būtų, Lietuvai būtų neprotinga atsisakyti ES paramos, kuri sieks iki 4 proc. BVP, tačiau ją derėtų vertinti blaiviai, matyti ne tik jos privalumus ir teikiamas galimybes, bet ir kai kuriuos trūkumus, nors juos mūsų protuose šiuo metu, matyt, vis dar yra nustelbęs reklaminis vaizdo klipas, transliuotas prieš 2003 m. referendumą dėl Lietuvos narystės ES, kuriame pilietis tiesiog gaudo banknotus iš, kaip galima suprasti, ES paramos debesies.
Daugelis Lietuvos piliečių, politikų ir analitikų yra šventai įsitikinę, kad būtent ES teikiama struktūrinė parama vertinant ekonominiu požiūriu ir yra tas svarbiausias dalykas, dėl kurio vertėjo stoti į ES. Kasdien, ir ne po vieną kartą, girdim kartojant, kad šiuo metu tinkamai panaudoti ES paramą yra svarbiausias Lietuvos valdžios uždavinys, o sėkmingai tai atlikusi Lietuva gali padaryti Baltijos tigro šuolį, tapti klestinčia šalimi, pasiekusia ES senbuvių ekonomikos lygį. Deja, šios viltys neturi realaus pagrindo - ir ne vien dėl to, kad Lietuvoje, bent jau iki 2007 m., parama bus panaudojama ne pačiu tinkamiausiu būdu ar dėl realios galimybės, kad nukeliaus "pro šalį". Iliuzijas visų pirma išsklaido ES senbuvių, taip pat ir Airijos pavyzdys. Kaip žinia, per pastaruosius keliolika metų Airija, buvusi ES "atsilikėlė", tapo pagal BVP vienam gyventojui pirmaujančia šalimi. Ši sėkmė neretai siejama su ES parama, tačiau įdėmesnis žvilgsnis tokią nuomonę paneigia. Žinoma, Airija yra ir sėkmingo ES paramos panaudojimo pavyzdys, struktūriniai fondai prisidėjo prie šalies klestėjimo, tačiau ekonomistai sako, kad ES parama paspartino Airijos ūkio augimą viso labo 0,5 procentinių punktų kasmet. Turint omeny, kad pastaraisiais metais Airijos ūkis augo vidutiniškai 7 proc., akivaizdu, kad struktūrinės paramos indėlis palyginti nežymus. Airijos "keltų tigro" šuolį lėmė daugelis priežasčių - ne tik ES struktūrinės paramos tinkamas panaudojimas, bet ir investicijos į švietimą, mokslo ir technologijų plėtrą, griežta finansų politika, itin liberali ir išties išmintinga politika pritraukiant tiesiogines užsienio investicijas, gerai veikianti rinkos ekonomika ir gerai funkcionuojančios šalies institucijos.
Labdaringi pietūs gali padėti išgyventi, tačiau turtingo nepadarys. ES struktūrinės paramos panaudojimas pateiks sėkmės pavyzdžių, tačiau vertinant valstybės mastu tai nėra panacėja ir neišlaisvina mūsų nuo rūpesčio ieškoti perspektyvaus, į ateitį orientuoto valstybės modelio.
