Premjeras Algirdas Brazauskas praėjusią savaitę apsilankė Valdovų rūmų statyboje ir atrado, kad rūmai statomi be projekto (http://www.omni.lt/index.php?base/z_350273). Pasirodo, renesanso statinys Katedros aikštėje lipdomas kaip papuolė, paskubomis popieriuje pakraigliojant piešinėlį, o gal ir apskritai be brėžinių. Deja, ir visos mūsų Vyriausybės veikla nepasižymi strateginėmis įžvalgomis, o kartais pristinga net paprasčiausių dalykų suvokimo.
Vyriausybės prioritetai
Ką veikia mūsų Vyriausybė? Praėjusią savaitę per radiją girdėjau ministro pirmininko patarėją Salomėją Oną Girijotienę dėstant, kad šiuo metu prioritetiniai darbai – euro įvedimas ir derybos dėl „Mažeikių naftos“. Tiesa, nieko negirdėti, ką Vyriausybė nuveikė euro įvedimo labui. Konkurencijos stiprinimo, ekonominių priemonių, kurias rekomendavo kai kurie ekonomistai, nesiimta. Politinės veiklos, lobizmo Europos Sąjungos (ES) valstybėse narėse ir Europos institucijose – taip pat. Vyriausybė sunkiai dirbo vedžiodama už nosies visuomenę ir nekilnojamojo turto perpardavinėtojus – ilgą laiką įtikinėdama, kad euras tikrai būsiąs įvestas, ir aiškindama, kad raktas nuo euro įvedimo glūdi žongliravime skaičiais. Pasirodo, neužtenka per plauką įvykdyti reikalavimus. Tokio rimto finansinio žingsnio ES vadovai nepalieka atsitiktinumo žaismei: šalis turi įrodyti stabilumą ilgalaikėje perspektyvoje ir jau seniai aišku, kad mes to padaryti nesugebėsime.
Dėl „Mažeikių naftos“ – procesas skendi miglose. Duok Dieve, kad klysčiau, tačiau sunku tikėtis sėkmės, kai nerangi ir, švelniai tariant, savo pozicijos neturinti Vyriausybė mėgina kažką veikti situacijoje, kuri keičiasi kas kelios valandos. It meška repečka gainiotųsi drugelį.
Taigi tokie Vyriausybės darbai ir žygiai, tokia jos išmintis, strategija ir prioritetai. O šalį kasmet palieka kelios dešimtys tūkstančių žmonių – lyg vyktų tikras karas. Atkūrę nepriklausomybę jau netekome pusės milijono gyventojų ir tai kelia didžiulį susirūpinimą šviesuomenei, ekonomistams, aktyvesnei visuomenės daliai. Išskyrus, žinoma, Vyriausybę.
Brandos testai
Jau nebekelia nuostabos, kai garbus socialinių mokslų atstovas, dažnai kviečiamas į radiją ir televiziją komentuoti partijų ideologijų, stebisi, kad konservatoriai imasi ginti šeimos vertybes, nes esą tokia nuostata konservatoriams turėtų būti svetima. Žinomas filosofas dalydamas interviu tesugeba skleisti nuogą nihilizmą, nepateikdamas jokių įžvalgų, idėjų, nesuvokia savęs kaip atsakingo piliečio, intelektualo. Ką padarysi, kad didžiuma Lietuvos studentų nežino, pavyzdžiui, kada buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, o vos ne pusė magistrantų labai nustemba sužinoję, kad Seimas leidžia įstatymus. Tačiau pasirodo, kad demokratinės valstybės veikimo principai yra nežinomi ir mūsų prezidentui bei premjerui. Čia turiu omenyje prezidento ir premjero raginimą dviem socialliberalų ministrams Antanui Valioniui ir Vilijai Blinkevičiūtei pasilikti Vyriausybėje Naujajai sąjungai pasitraukus iš valdančiosios koalicijos.
Būtų ganėtinai neskanu, jeigu du aukščiausi valstybės vyrai skatintų neprincipingumą, kailio išvertimą, ragintų spjauti į įsipareigojimus. Tačiau, ko gero, yra dar blogiau – atrodo, jie mano, kad Vyriausybėje galėtų dirbti asmenys, atstovaujantys tik patys sau. Ministras pirmininkas A. Brazauskas sako, kad jį didžiai suerzino Naujosios sąjungos lyderio Artūro Paulausko pasiūlymas valdančiajai koalicijai kreiptis į socialliberalus, kad šie tam tikromis sąlygomis „paskolintų“ savo ministrus. Toks susierzinimas daugiau negu keistas, nes socialliberalų pozicija šiuo atveju visiškai logiška ir atitinka daugiapartinės sistemos veikimo principus. Juo labiau kad ir Lietuvoje jau yra buvęs precedentas – 1996 m. prisiekusioje Vyriausybėje pagal tam tikrą susitarimą dirbo du Centro sąjungos ministrai, nors pati Centro sąjunga neįėjo į konservatorių ir krikščionių demokratų suformuotą valdančiąją daugumą. Centristas Algis Čaplikas aplinkos apsaugos ministru dirbo iki 1999 metų.
Ar koalicijoje dalyvaus fiziniai asmenys?
Ne kartą yra buvę, kad Vyriausybėje dirbo nepartiniai ministrai, tačiau į kabinetą jie buvo pakviesti vienos ar kitos partijos ir šios buvo atsakingos už jų veiklą. Savotiškas, gal ir ne visai standartinis ėjimas buvo Vinco Babiliaus paskyrimas ekonomikos ministru 1996 m. Buvo teigiama, kad į šias pareigas jį delegavo Lietuvos pramonininkų konfederacija. Tačiau ši konfederacija prieš rinkimus su konservatoriais buvo pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį ir vėliau niekam nekilo abejonių, kad V. Babilius, taip pat ir plačiai nuskambėjusioje „Mažeikių naftos“ pardavimo istorijoje, atstovavo konservatorių politikai.
Ministrė V. Blinkevičiūtė pademonstravo savo politinį „raštingumą“ – ji norinti likti ir partijos narė, ir už partijos nugaros atsisėsti į ministro krėslą. Galų gale prieita iki tikro paradokso, kai koalicijai ramiai posėdžiaujant, ką paskirti į ministrus, V. Blinkevičiūtė staiga atsiėmė atsistatydinimo prašymą ir paaiškėjo, kad postas lieka užimtas. Po koalicijos posėdžio Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas žurnalistams paaiškino, kad fizinių asmenų pageidavimo prisijungti prie koalicijos negauta. Šį kartą jis nejuokavo ir nesišaipė, nes taip kalbėti vertė aplinkybės, tačiau mintis gana paradoksali. Įsivaizduokime, kaip atrodytų toks pranešimas: „Vyriausybę suformavo trys partijos ir du fiziniai asmenys“. Juokas juokais, tačiau toks ministrų kabineto planas gimė prezidento ir premjero galvose.
Ką apie tokį prezidento, premjero, galų gale ministrės blaškymąsi turėtų manyti paprasti rinkėjai? Ar tai padėjo jiems geriau suprasti demokratinės valstybės veikimo principus? Ar tai prisidės mūsų šalyje plėtojant vertybėmis grindžiamą politiką?
Kaip tame Bruegelio paveiksle – aklieji veda akluosius (http://www.abcgallery.com/B/bruegel/bruegel137.html).
