Žemės drebėjimas Ukrainos stepėse ir prie Kaukazo kalnų sukėlė cunamio bangą, kuri lėmė paniką Rusijoje, pagilino paranoją Baltarusijoje ir su netikėta jėga smogė Lietuvai, iššaukdama kai kuriems veikėjams isterijos priepuolį. Kai kuriuos veikėjus apima siaubas pamėginus įsivaizduoti, kad oranžinė ir rožių revoliucija gali pasikartoti Lietuvoje.
Abejones sklaido penkios tarnybos
Kokia revoliucija? Lietuvoje? Ar ji įmanoma, reikalinga - juk esame ES ir NATO nariai? Prieš mėnesį toks teiginys būtų pranokęs vaizduotės ribas, o klausimai tegalėjo būti retoriniai. Tačiau puolimas prieš gležnus Lietuvos pilietinės visuomenės daigus, nemotyvuotas įtūžis, nukreiptas prieš šias revoliucijas, barikadų statymas ir apkasų kasimas tuščioje vietoje netikėtai tapo įrodymu, kad tokios revoliucijos reikalingos ir Lietuvoje. Ne, nėra Lietuvoje žmonių, kurie gyventų tokiomis pačiomis idėjomis, kaip Sorosas, kurie savo vidaus lokatoriais gaudytų jo mintis, kurie galvotrūkčiais pultų įgyvendinti jo užuominas. Daugelio lietuvių supratimas apie G. Sorosą miglotas, net jei kai kurie iš jų, pavyzdžiui, ministras Ž. Padaiga, ir gaudavo už savo intelektualų darbą atlygį iš G. Soroso finansuojamų fondų. Tačiau nematomos virkštelės, pasirodo, vis dar driekiasi į Kremlių, ir konvulsijos ten - Rusijoje priiminėjamas įstatymas, draudžiantis nevyriausybines organizacijas finansuoti iš užsienio fondų (http://www.omni.lt/index.php?base/z_325536) - atsiliepia traukuliais Lietuvoje.
Kodėl nuo pat nepriklausomybės pradžios veikiančių G. Soroso fondų veikla susirūpinta būtent šiuo metu? Ir kodėl ši jokio konkretaus fakto, įvykio, incidento nepastūmėta kampanija taip išsiplėtė? G. Soroso fondai nėra nekritikuotini, tačiau tai jau ne kritika, o nuožmus puolimas. Įniršis visiškai neproporcingas G. Soroso veiklai Lietuvoje. Manau, G. Sorosas būtų laimingas, jei galėtų patikėti dėstomomis nuomonėmis, kad jo šalininkai valdo televiziją, radiją, diktuoja Seimui ir Vyriausybei. Brukama paprasta schema, visai pagal A. Hitlerio apibūdintą metodą: reikia įvardyti vieną priešą. Toks priešas - "sorosologai", menamas jų tinklas, slaptai koordinuojantis veiklą. "Sorosologais" dažnai įvardijami žmonės, dažnai neturintys nieko bendro su G. Soroso fondais. Tiesa, kol kas dar niekas nepaskelbė šio, atseit, kruoščiai rezgamo sąmokslo tikslų.
Praėjusią savaitę Seimo Darbo partijos frakcija išplatino pareiškimą, kad prieš kurį laiką ji kreipėsi į specialiąsias tarnybas – Valstybės saugumo departamentą (VSD), Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT), Generalinę prokuratūrą, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybą (FNTT), Valstybinę mokesčių inspekciją (VMI) - kad atlikę tyrimą patvirtintų arba paneigtų dienraščiuose viešai publikuojamą informaciją apie prieštaringai vertinamo JAV milijardieriaus G. Soroso finansuojamų struktūrų veiklą Lietuvoje. Taip pat Darbo partijos frakcija kreipėsi į JAV ambasadą Lietuvoje, kad patvirtintų ar paneigtų žiniasklaidoje paskleistą informaciją ir išsklaidytų abejones dėl G.Soroso fondo veiklos Lietuvoje. Pareiškime cituojama Darbo partijos frakcijos seniūnės pavaduotoja D. Mikutienė, pasak kurios, visų institucijų atsakymai yra paviršutiniški ir formalūs (http://sc.bns.lt/index.php?item=3396&query=darbo).
Taip, Darbo partija įsitikinus, kad didžiausia problema Lietuvoje - pilietinės visuomenės institucijos, ir penkių jėgos struktūrų veikla turi būti nukreipta jų "demaskavimui", nors nėra įvardinti jokie jų nusižengimai. D. Mikutienė komentuodama gautus institucijų atsakymus pati susipainioja, cituodama VSD generalinio direktoriaus A. Pociaus mintį, jog eilėje šalių dėl šio fondo veiklos kritika buvo pradėta vienu metu ir "toks įvykių sutapimas turėtų kelti pagrįstą susirūpinimą". D. Mikutienė ragina VSD ištirti šiuos sutapimus, tačiau turėtų suprasti, kad ji pati yra tos kritikos, koordinuotų veiksmų dalis, tad pati ir galėtų išsitirti, kas ją inspiravo. Beje, vos pusės puslapio Darbo partijos frakcijos pareiškimo tekstas mirėte mirga absurdais - Valstybės saugumo departamentas kažkodėl vadinamas Valstybinio saugumo departamentu, abejojama, ar atsakymą pateikęs JAV ambasadorius Lietuvoje atstovauja JAV federalinei valdžiai, galų gale, ir pats principas dėl privataus fondo veiklos kreiptis į ambasadą - keistokas.
Pilietinė visuomenė - ašaka gerklėje
Naivu būtų Darbo partijos atstovų klausti, kaip jie supranta atvirą visuomenę, kaip pasiryžę skatinti pilietinės visuomenės daigus, kokį bendruomenių, nevyriausybinių organizacijų vaidmenį numatę demokratinės valstybės struktūroje. Darosi nenuostabu, kad tokio intelektualinio potencialo partijos tikslas tampa žmonių nukvailinimas. Kaip ši partija supranta spaudos laisvę, gražiai parodė "pozityvios minties" savaitraščio "Laikas" pavyzdys - savaitraštis liko be vyriausiojo redaktoriaus, užtat beveik kiekviename puslapyje puikuojasi partijos vado ir kitų partinių veikėjų portretai. Patys darbiečiai uoliai stengiasi perimti amerikiečių patirtį. Jie pirmieji atsivežė žymų JAV viešųjų ryšių specialistą, kad šis įsuktų amerikietiškai smagią rinkimų kampanijos mašiną. Tikslas - pagirdyti čiabuvių sielas amerikietiško-rusiško "piaro" velnio lašais. Kaip žinia, tokie lašai menkai veikia užsigrūdinusius žmones, tačiau aborigenai jiems atsispirti nepajėgia. Priešnuodis "smegenų plovimui" būtų tvirta pilietinė visuomenė, todėl jos kūrėjai ir sulaikė puolimo.
Kai šitaip klostosi reikalai, žmogus daraisi įtarus. Tokiame fone kitaip galima vertinti ir Darbo partijos lyderio V. Uspaskicho susirūpinimą dėl prezidento V. Adamkaus aplaidumo užsienio politikos srityje, jo apgailestavimo, kad prezidentas nedalyvavo Davoso konferencijoje ir kartu su pasaulio galingaisiais ir piniguočiais nesprendė globalių problemų (http://www.omni.lt/index.php?base/z_325483). "Prezidentas rengia mažiau svarbius vizitus Lietuvai ir visiškai neskiria dėmesio tarptautinei Lietuvos politikai", rašoma V. Uspaskicho išplatintame pareiškime. Kokie tie "mažiau svarbūs vizitai"? Ar ne šių metų gruodžio 2 d. V. Adamkaus vizitas į Kijevą, kur Ukrainos ir Gruzijos prezidentų iniciatyva buvo steigiama devynių valstybių Demokratinio pasirinkimo bendrija, sukėlusi Rusijos nepasitenkinimą (http://www.omni.lt/index.php?base/z_325136)? Savo laiku V. Adamkus daug kritikos susilaukė, nedalyvaudamas Ukrainos prezidento V. Juščenkos inauguracijoje (http://www.omni.lt/index.php?base/z_247196), tačiau V. Uspaskichas tada (savaime suprantama?!) tylėjo.
Vietoj epilogo. "Mūsų partijos tikslas — sukurti demokratinę, modernią, pilietinę visuomenę, ginti žmogaus teises ir laisves, telkti visuomenės pastangas, siekiant Lietuvą įtvirtinti kaip šiuolaikišką valstybę Europos Sąjungoje ir pasaulyje". (Darbo partijos kreipimasis jos tinklalapyje)
Ar užsieniečiai sukurs mums tautinę savigarbą?
Lietuvoje esama pilietinės visuomenės daigų, tačiau kuriama pilietinės visuomenės struktūra, jos ideologija nėra tiek veiksminga, kiek norėtųsi, galbūt todėl, kad ji ne iki galo atitinka visuomenės poreikius. Atviros visuomenės esmė - demokratinės institucijos, skaidrios procedūros, požiūrių bei idėjų įvairovė ir apykaita, multikultūriškumas. Vis dėlto reikia pripažinti, kad šias idėjas diegiant vertybinio vakuumo erdvėje, o juo labiau pokomunistinėje "proletarinio internacionalizmo" nusiaubtoje erdvėje, gaunamas ne visada nuspėjamas efektas. Idėjų įvairovė, jų lygiavertiškumas ir reliatyvumas dar labiau sustiprina globalizavimo efektą. Tokiu būdu ugdomi ne piliečiai, o kosmopolitai. Net ir "kosmopolitai" šiuo atveju - pernelyg geras žodis: tiesiog mankurtai. Jeigu žmogui, baigusiam mokyklą, žodis "Lietuva" nieko nereiškia, jei nėra tautinės savigarbos ir patriotizmo, jokie atviros visuomenės modeliai nepadės. Jei nėra poreikio kurti savo bendruomenę, savo valstybę, atvira visuomenė liks abstrakčia idėja arba - ir toliau bus tiesiog emigruojama ten, kur toji atvira visuomenė jau tapus realybe. Neverta turėti iliuzijų, o juo labiau jas palaikyti, kad kurioje nors šalyje pilietinė visuomenė sukurta ne ant patriotizmo pagrindo, nors tai šiais laikais dėl tam tikrų priežasčių linkstama nutylėti.
Atrodo, kad užsienio fondai nepadės mums šioje srityje. Niekas iš šalies nepažadins šios ugnies, kuri išlaisvintų energiją kuriant naują Lietuvą - tolerantišką, tačiau ir turinčią savo stuburą. Be abejo, ne visas importuojamas idėjas turime priimti iš karto, neįvertinę jų poveikio mūsų bendruomenėms.
Tiesa, negalime nuvertinti užsienio fondų reikšmės mūsų kultūrai. Šimtai išleistų knygų Lietuvių kalba, žymiausi pasaulio mąstytojai, prabilę lietuviškai - ar tai netapo svarbia mūsų kultūros dalimi? Be šių knygų būtume daug didesni vargšai, galbūt net negalėtume savęs vadinti kultūringa tauta. Honorarai už knygų vertimus teko ne kam kitam, o mūsų kultūrininkams, kurių pastaraisiais metais valstybė tikrai nelepino. Tokia parama tapo kompensacija, kurios dėka užlopytos bent kai kurios kultūros politikos spragos.
Fondai traukiasi
Galų gale turim pripažinti - taip, užsienio fondų parama pilietinės visuomenės plėtrai Lietuvoje jaučiama. Jei Lietuva būtų izoliuota sala, greičiausiai jau būtume sulaukę diktatūros, Baltarusijos varianto. Taip, mes mokomės iš Vakarų pasaulio - vien savo jėgomis prisikelti būtų kur kas sunkiau, gal net neįmanoma. Tačiau ar valdančiosioms partijoms iki šiol neaišku, kad pasirinkome demokratiją, Vakarų orientaciją, pilietinės visuomenės kūrimo kelią, jei atitinkama veikla kelia tiek įtarimų?
Lietuvos pilietinė visuomenė silpna, o laukti šimtmečius, kol ji susiformuos taip, kaip Vakarų šalyse, neturim laiko. Todėl jai reikia paramos - tačiau galite įsivaizduoti, kokia tų pačių veikėjų isterija kiltų, jei tokia parama būtų skirta iš valstybės biudžeto. Kelias programas pilietinei visuomenei remti Lietuvoje įgyvendino ES, veikia keletas JAV fondų, paramą giminingoms organizacijoms teikia nevyriausybinės organizacijos iš įvairių Vakarų šalių. Beje, ta parama per keletą pastarųjų metų sumažėjo daugiau nei dvigubai, matyt, nusprendus, kad pilietinė visuomenė Lietuvoje jau sukurta, kad ji gali vystytis savo jėgomis. Ar tik nebus suklysta?
