Savaitės naujienos: girtas 21 metų vairuotojas Vilniuje, Trakų gatvėje, nuvertė balkoną laikantį atlantą (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_16011$z_323164), A. Pugačiova ir F. Kirkorovas pranešė apie santuokos nutraukimą (http://www.omni.lt/index.php?base/z_322990), taip pat paskelbta, kad G. W. Bushas norėjęs susprogdinti arabų televiziją "Al Jazeera", nors gal tai buvęs tik pokštas (http://www.omni.lt/index.php?base/z_322727). Svarbiausia naujiena Lietuvoje - gilėja patriarcho ruduo. Jei tą patį pasakysime išvertę iš magiškojo realizmo stiliaus į mums artimesnį vidinį monologą - A. Brazausko saulelė vakarop.
Oranžinė, rožių revoliucija ir "stipri ranka"
Pasaulis mėgino suvesti demokratinių revoliucijų rezultatus. Antradienį Ukraina pažymėjo pirmąsias oranžinės revoliucijos metines (http://www.omni.lt/index.php?base/z_322685), trečiadienį trečiuosius metus pradėjo skaičiuoti Gruzijos rožių revoliucija (http://www.omni.lt/index.php?base/z_323026). Ukrainoje padėtis sudėtinga. Naujasis prezidentas Viktoras Juščenka iššvaistė turėtą žmonių pasitikėjimą, jam nepavyko pradėti reikšmingesnių pertvarkų. Vakarai, ypač JAV, ir toliau rems naująją Ukrainos vadovybę, tačiau šalies politinė orientacija į Vakarus toli gražu nėra nulemta. Šalyje vėl auga prieš metus pralaimėjusių jėgų populiarumas, Rusija taip pat nenori susitaikyti su pralaimėjimu ir nesnaudžia, tad visos Vakarų investicijos gali nueiti vėjais. Gruzijoje pažangos vektorius ryškesnis, tačiau šalis išlieka labai skurdi, o iki demokratijos standartų jai teks augti dar ilgai. Šių dviejų valstybių pavyzdžiai dar kartą kelia klausimą, kokiais būdais yra pasiekiama demokratija, kaip ją supranta pokomunistinių valstybių žmonės ir kuo demokratija, jei ji net įsitvirtina šiose šalyse, skiriasi nuo Vakarų šalių demokratijos modelio.
Lietuvos gyventojai ir toliau pageidauja "stiprios rankos" politikos ir yra vieni labiausiai linkusių į autoritarizmą visoje Europoje, rodo "Baltijos tyrimų" apklausa (http://www.omni.lt/index.php?base/z_322696). Beveik pusė respondentų pasisako už sistemą su stipriu lyderiu, kurio nevaržo nei parlamentas, nei rinkimai. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad šis tyrimas davė kitokius rezultatus nei anksčiau vykdytos panašios apklausos, kuriose išryškėjo tendencija, kad demokratiją labiau rėmė jaunesni ir didesniuose miestuose gyvenantys žmonės. 15-19 metų respondentai "stiprios rankos" pasiilgę beveik taip pat, kaip ir pensininkai, o kaimiečiai net labiau ištroškę demokratijos nei vilniečiai. Trečdalis jaunimo neturi nuomonės dėl parlamentinės demokratijos pranašumo prieš autoritarinį valdymą. Tai liudija rimtas spragas švietimo sistemoje. "Stiprios rankos" nostalgija savo ruožtu liudija nusivylimą, iniciatyvumo stoką. Žmonės nesijaučia galį veikti savarankiškai ir esą padėties šeimininkai. Didelė bėda ta, kad net ir valstybės tarnautojai (plačiąja prasme, įskaitant mokytojus, gydytojus) Lietuvoje dar pernelyg mažai apmokami, kad suformuotų viduriniąją klasę, tačiau ir lietuvių verslumas dar menkas. Vidurinioji klasė yra pilietinės visuomenės pagrindas, stabilumo ir demokratijos garantas. Baltarusijos BVP vienam gyventojui yra dvigubai mažesnis nei Lietuvos, tačiau lėšų pasiskirstymas - vienas tolygiausių pasaulyje. Tai viena iš priežasčių, kodėl baltarusiai remia savąjį diktatorių Aleksandrą Lukašenką (patinka mums ar ne, tačiau daugelis požymių liudija tokią paramą). Mūsų ekonominiai rodikliai užtušuoja šalyje siaučiančią skurdo epidemiją. Bėda, kad įsivaizduojama, jog ją įveikti - socialinės paramos sistemos užduotis, nors iš tikrųjų tai būtų visų pirma žinių ekonomikos, smulkaus ir vidutinio verslo, regionų plėtros programų sritis.
Kiniški akcentai
Šią savaitę vienoje Europos sostinėje turėjau galimybę dalyvauti konferencijoje apie demokratiją Vidurio ir Rytų Europos šalyse ir diskutuoti su vienu kinų profesoriumi. Jei kalbėtume apie tolesnę perspektyvą, galiu jus užtikrinti, kad demokratija Kinijoje įsigalės, kalbėjo profesorius. Ypač jaunimas vis labiau pasirengęs priimti tokių permainų galimybę. Tačiau žmonių lūkesčiai Kinijoje dvejopi. Viena vertus, visi nori demokratijos, kita vertus, stabilumo, todėl turime būti atsargūs. Štai kodėl mes labai domimės demokratizacijos patirtimi Europoje, ypač Rytų Europoje. Kinijos vyriausybė siunčia daugybę mokslininkų ir studentų į Vakarų šalis, kad jie studijuotų šiuolaikinius socialinius mokslus. Mūsų vadovybė dažnai kviečiasi mokslininkus ir konsultuojasi su jais dėl galimų permainų, aiškino kinų profesorius. Tiesa, jis daug kalbėjo, tačiau taip ir neatsakė į mano konkretų klausimą, kokių žingsnių kinų valdžia ėmėsi demokratizuodama šalį pastaruoju metu.
Milžiniška Kinija stebina pasaulį savo didžiuliais augimo tempais. Nors Kinijos BVP dar trečdaliu mažesnis nei JAV, ekonomika auga daugiau nei 9 proc. per metus. Kinų profesorius buvo iš Šanchajaus, kuris, kaip sakoma, ufonautiškų, futuristinių ir kitokių dangoraižių turi daugiau nei Niujorkas, o jų statymo tempas kur kas spartesnis nei bet kuriame JAV ar Europos mieste. Vienas, jau pradėtas, bus aukščiausias pasaulyje, didesnis nei pusės kilometro aukščio. Kinija liberalizavo ekonomiką, nesirūpindama demokratijos plėtra. Jos kaimynė Indija, demokratinė šalis, augimo tempais kol kas atsilieka. Tiesa, pastaruoju metu konstatuojamas ir Indijos ūkio pagyvėjimas, dešimtys milijonų indų kasmet išsivaduoja iš skurdo, to "vieno dolerio per dieną" ir papildo vartotojų gretas. Kai kurie stebėtojai konstatuoja, kad tokiu būdu ūglius jau duoda demokratija. Taigi dvi šalys varžosi, kuri sistema pasirodys pranašesnė - savotiškas gigantiškas eksperimentas, į kurį įtraukta mažne pusė žmonijos. Mums lieka tai tik stebėti, dar geriau įvertinti ES prasmę bei esmę ir, nenorint atsilikti nuo pasaulyje vykstančių procesų, universitetuose steigti kinų kalbos ir kultūros katedras.
Lietuviški akcentai
Viena iš Kinijos augimo prielaidų, matyt, yra šios šalies žmonių darbštumas ir stropumas. Minėtas Kinijos profesorius, visą dieną atidžiai klausęsis nuobodžių pranešimų apie Rytų Europos demokratijų spragas, vakare, kai jau visi konferencijos dalyviai buvo užsitarnavę poilsio ir mažų pramogų niekada jų nešykštinčiame Paryžiuje, susirado konferenciją organizavusio instituto biblioteką ir pranyko už jos durų, akivaizdžiai pasiryžęs pratęsti demokratijos kelių ir klystkelių analizę. Kažkur netoliese tuo metu laiką leido ir Lietuvos premjeras su žmona, tačiau kažkodėl esu tikras, kad į biblioteką pasisemti žinių šiuolaikinės ekonomikos, demokratijos ir kitais klausimais jis neužsuko. Nesu pastebėjęs, kad mūsų premjeras, kitaip nei Kinijos komunistiniai bonzos, konsultuotųsi su mokslininkais. Kam to reikia? Per penkiasdešimt - atsiprašau, per penkiolika - metų įgyti administravimo įgūdžiai niekada neapvylė. Tik štai pastaruoju metu jie, visada veikę tiesiog stebuklingai, ėmė strigti. Praėjusią savaitę premjeras Algirdas Brazauskas per televiziją aiškino žmonos verslo reikalus (http://www.omni.lt/index.php?base/z_322711). Po šios kalbos daugelis politikų, tarp jų prezidentas Valdas Adamkus, kažkodėl reiškė nusivylimą, lyg televizijos kalboje apskritai būtų įmanoma įtikinamai išsklaidyti panašaus pobūdžio miglas. A. Brazauskas - dar ne Kašpirovskis. Premjeras neįvertino pirmo auksinio politikos dėsnio, tinkančio ir kitose gyvenimo situacijose, jėgos - kuo daugiau aiškinsiesi, tuo labiau kaltas atrodysi. Šis pavyzdys tik dar akivaizdžiau atskleidžia A. Brazausko klaidą. Jis daug oriau būtų atrodęs eidamas į parlamentinę komisiją, ten būtų davęs parodymus greičiausiai už uždarų durų ir neabejotinai būtų buvęs valdančiosios komisijos daugumos išteisintas. Šiuo metu sklinda kalbos, kad premjeras laukia tinkamos progos atsistatydinti. Įvertinus prezidento poziciją ir menkai maskuojamas svarbiausios koalicijos partnerės Darbo partijos vadovo patyčias tai būtų pati logiškiausia išeitis.
Atrodo, kad Viktoro Uspaskicho galvoje jau subrendo planas atsikratyti socialdemokratų ir tvirčiau perimti valdžią į savo rankas. Tiesa, dėl pašlijusios reputacijos Darbo partijos lyderis vargu ar sieks užimti ministro pirmininko postą, tačiau jis yra tikras, kad sugebės šalį vairuoti ir nuo užpakalinės sėdynės. Tą akivaizdžiai rodo ir jo demonstruojamas pasitikėjimas per susitikimus su rinkėjais. Kalbėdamas, kad Darbo partijai pradėjus dominuoti valdžioje būtų atkurta Rolando Pakso teisė dalyvauti rinkimuose (http://www.omni.lt/index.php?base/z_323462), V. Uspaskichas grindžia kelią koalicijai su liberalais demokratais. Darbo partija, valstiečiai ir Naujoji sąjunga dabar turi 60 Seimo narių, liberalai demokratai - devynis. Dar prikalbinus keletą parlamentarų iš mišrios Seimo narių grupės, jau būtų galima suformuoti valdančiąją koaliciją. Dėl darbo koalicijoje, ko gero, būtų nesunku susitarti ir su morališkai bankrutavusiais Artūro Zuoko liberalcentristais, tad V. Uspaskichas turi net ir pasirinkimo galimybę.
Saulius Spurga ([email protected])„Omni.lt“ vyr. redaktorius
