Šarūnas Davainis visuomenei žinomas kaip Liberalų partijos steigėjas, Lietuvos pramonės ir prekybos rūmų vicepirmininkas, aktyvus smulkaus ir vidutinio verslo interesų gynėjas. Tačiau šįsyk jis mus domina kaip juvelyrikos žinovas, Lietuvos gintaro gamintojų ir eksportuotojų asociacijos pirmininkas bei UAB „Amber“ savininkas.
Visi su gintaru susiję specialistai Lietuvoje vieningai pripažįsta, kad be šio žmogaus negalima įsivaizduoti šiandieninės Lietuvos juvelyrikos. Vieni jį laiko įkvėpėju ir idėjiniu vadu, padėjusiu Lietuvos gintaro gamintojams atrasti Vakarų Europos, o kartu ir viso pasaulio juvelyrikos rinką, kiti niurzga, kad jo laikai jau praėjo, o pažiūros – senamadiškos.
Šiaip ar taip, Šarūnas Davainis juvelyrikos pasaulyje šiandien jaučiasi tvirtai ir užtikrintai, jis turi savo nuomonę, tačiau yra atlaidus ir pakantus kitaip mąstantiems. Su juo kalbamės apie šiandieninę Lietuvos ir pasaulio gintaro rinką, papuošalų madas ir apie lietuviškos juvelyrikos ateitį.
– Kokia šiuo metu yra Europos gintaro rinka?
– Mano galva, rinka Europoje dabar vystosi neigiama linkme, esame beveik pasiekę dugną: kainos neprognozuojamos, rinka užtvindyta gintaro gaminiais. Trumpiau tariant, yra perprodukcija, gintaro yra tiek, kad jis baigia įgristi ir išeina iš mados. Tai akivaizdžiai pamačiau šiemet lankydamasis Madrido ir Milano juvelyrikos parodose. Turime laukti, kol gintaras vėl bus madingas, nes gintaras, kaip ir visa juvelyrika, kaip ir visi akmenys bei mineralai, yra daugiau mados dalykas.
Lietuva, nors ir vadinama gintaro šalimi, čia turi mažai įtakos. Visą sumaištį daro Lenkijos firmos, kurių yra per 2 tūkstančius, o Lietuvoje gintaru užsiima apie tik apie 2 šimtai įmonių ir pavienių meistrų. Bevizis režimas ir nulinis PVM tarifas leidžia lenkams eksportuoti gintaro gaminius tonomis, o mes galime išvežti tik dešimtis kilogramų. Esant tokiai gaminių gausai krinta kainos, kenčia gaminių kokybė, jie praranda individualumą. Kaip ir visur, taip ir juvelyrikos pasaulyje įsigali vartotojiškas mąstymas ir daug kas gintarą perka vien todėl, kad jis pigus, nesigilindami į papuošalo kokybę ir meninę vertę.
Kalbant apie tendencijas, reikėtų paminėti dar vieną svarbų dalyką – per pastaruosius penkerius metus gintaro papuošalų žaliava pabrango maždaug 3-4 kartus, o gaminių kainos tik krinta. Aiškiau nebūna.
Belieka tikėtis, kad tai ilgai nesitęs. Su gintaru dirbu jau 40 metų ir iš savo patirties žinau, kad maždaug kas 7-8 metai papučia nauji vėjai.
– O kokios gintaro pozicijos pasaulyje?
– Jeigu kalbėsime apie platųjį pasaulį, tai čia padėtis kiek kitokia, gintaras tradiciškas populiarus Tolimuosiuose Rytuose, ypač Japonijoje, noriai gintarą perka ir JAV, arabų pasaulyje, kur labai mėgstami gintariniai rožančiai. Kai kurie arabai perka ir meninius dirbinius iš natūralaus gintaro (jiems ypač patinka erelių, sakalų ir arklių figūrėlės), tačiau esu buvęs tuose kraštuose ir pažįstu jų rinką, tad esu priverstas konstatuoti: ir ten didesnį pasisekimą turi masinė produkcija. Važiuoti į parodas arabų šalyse su meno kūriniais yra brangu ir dažnai finansiškai nenaudinga. Be to, ir ten mums koją kiša vartotojiškas požiūris: esant šiuolaikinėms technologijoms įmanoma pagaminti daug kokybiško dirbtinio gintaro, kuris labai menkina tikrojo gintaro vertę. Panašios tendencijos šiuo metu pastebimos ir kitose pasaulio šalyse.
– Kokia padėtis yra Lietuvoje, ar tik nesulauksime vieną dieną gintarinių „mikimauzų“? O gal lietuviai iš prigimties subtilesni ir atsparūs kičui?
– Viltis visada lieka ir tie, kurie dirba su gintaru, tikisi, kad viskas eis į gerąją pusę. Tačiau neužmirškime mūsų istorijos. Lietuvoje nuo seno vystėsi amatai, o profesionalių su gintaru dirbančių menininkų nebuvo. Gintaras buvo apdirbamas tik pajūrio zonoje. Visi pasaulinio masto gintaro meistrai gyveno Prūsijoje, jie ir pagamino garsųjį Gintaro kambarį. Tai visiškai natūralu, nes ten buvo (ir tebėra) pagrindiniai pasaulio gintaro ištekliai. Kai man pasakoja apie kilograminius gintaro gabalus, kuriuos išmeta Baltija prie Palangos ar Nidos, klausausi to kaip pasakos apie Jūratę ir Kastytį.
Vėliau padėtis taip pat nebuvo mums palanki, tarybiniais laikais vyravo nuostata, kad gintaras turi išlikti natūralus. Gintaro skulptūrėlės, vazelės ir kiti daiktai įvairioms meno komisijoms nebuvo priimtini, taigi nebuvo jų kur realizuoti. Į užsienio parodas buvo vežama ne tai, ką savo rankomis gali sukurti žmogus, o tai ką galima iškasti Kaliningrado karjere. Tokie eksponatai labiau tiko geologijos muziejui ir visiškai neatspindėjo mūsų žmonių mentaliteto ir sugebėjimų, neskatino meistrystės.
Atgavus nepriklausomybę atsirado teigiamų poslinkių, iš gintaro pradėti gaminti aukšto meninio lygio dirbiniai, atsirado daug puikių meistrų, gintaro parduotuvių ir galerijų. Bet yra ir kita medalio pusė, rinka užpildyta įvairia menkaverte produkcija. Nors, gerai pagalvojus, tai nėra taip jau blogai, nes iš tos gausybės turgaus lygio gamintojų atsiranda ir tikrai gerų meistrų. Tiesą sakant, gerų juvelyrų Lietuvoje niekad netrūko, galia, kad daugelis jų dabar išvažiavo.
– Grįžkime į praeitį, kokia padėtis buvo, kai lietuviai dar tik bandė patekti į pasaulinę juvelyrikos rinką?
– 1989 metais, kai tik įkūrėme savo verslą ir pradėjome važinėti į tarptautines parodas (pirmoji buvo Vičenzoje, šiaurės Italijoje), tai ten apie 80 proc. lankytojų nebuvo susidūrę su gintaru, tiksliau sakant, su tokiais gintaro kiekiais. Tad į gintarą buvo žiūrima atsargiai, nes trūko informacijos apie jį, žodžiu, gintaras nebuvo labai populiarus. Taip buvo, kol apie 1993 metus į pasaulinę gintaro rinką neįžengė lenkai, kurie turi senas gintaro tradicijas, ypač garsūs jų sidabriniai papuošalai su gintaru. Nuo tada gintaras tapo labai populiarus ir tai tęsėsi maždaug 7-8 metus. Pasaulinė gintaro paklausa pakilo ir po Steveno Spielbergo filmo „Juros periodo parkas“, vėliau ši banga praėjo ir dabar susidomėjimas gintaru galutinai atslūgo.
– Kaip vertinate juvelyrikos parodos „Amber Trip“ atsiradimą Lietuvoje?
– Šios parodos atsiradimą vertinu labai teigiamai. Pritariu šiai idėjai, jei „Amber Trip“ rengėjai gali konkuruoti su kitomis pasaulinėmis juvelyrikos parodomis, labai gerai. Kol kas šios parodos rengimas man šiek tiek asocijuojasi su filantropija. Reikalas tas, kad Lietuvos rinka labai maža ir pasaulyje niekas nekalba apie lietuvišką, rusišką, vokišką ar danišką gintarą. Visi žino, kaip italai sako „ambra polaka“, kitaip tariant, lenkišką gintarą. Lenkų kompanijos gintaru yra užtvindę visą pasaulį, lenkiško gintaro esu užtikęs kopdamas į Monblaną, restoranėlyje įsikūrusiame 2,5 kilometro aukštyje, mačiau lenkiško gintaro ir Taivano turguje, ir kitose atokiose vietose.
Gerbiu „Amber Trip“ rengėjų ryžtą konkuruoti pasaulinėje rinkoje ir linkiu jiems tik sėkmės, manau, ši paroda su laiku pateisins jų lūkesčius. Pats asmeniškai, būdamas užsienyje, aš taip pat populiarinu „Amber Trip“.
– Daug kalbėjome apie gintarą, o kokia bendra juvelyrikos padėtis Lietuvoje, ar liko dar tikrų meistrų?
– Tenka pripažinti, kad daug gabių Lietuvos meistrų jau dirba užsienyje, kur jiems atsiveria kur kas didesnės perspektyvos. Daug talentingų menininkų išvyko į Niujorką ir dirba pas Aleksandrą Šepkų, kuris Amerikoje turi gerą vardą. Žinoma, jie ten dirba su kur kas brangesnėmis medžiagomis. Daugelis jų pradėjo nuo gintaro, tačiau gintaras buvo jiems tik startas, įžanga į rimtąją juvelyriką.
Bet aš nenoriu nieko menkinti, talentingų meistrų dar yra, tačiau Lietuvoje dabar padėtis su juvelyrika, atvirai šnekant, ne pati geriausia. Matyt, taip yra todėl, kad dar neturime juvelyrikos tradicijų. Be to, nereikia užmiršti, kad mūsų yra tik apie 3,5 milijono, atmeskim vaikus, paauglius, studentus, pensininkus, kareivius, kalinius, visus gaunančius mažas pajamas ir pamatysite, kad juvelyrinių dirbinių Lietuvoje beveik nėra kam pirkti, nesusiformavęs pirkėjų sluoksnis.
Tačiau per daug skųstis nereikėtų, yra ir gerų dalykų. Galima pasidžiaugti, kad pas mus nėra didelių juvelyrikos fabrikų ir mes dar išsaugojom savo individualumą, o tai svarbiausia, nes esame įdomūs pasauliui ir patys sau, kol išsaugojame savitumą, turime originalų braižą.
Kalbino Vilius Šimkus
Išsamiau apie parodą „Amber Trip“ – čia. (www.ambertrip.com)
