Vyriškumo studijų teoretikai teigia: šiuolaikinėje visuomenėje tobula moterimi būti sudėtinga, o tobulu vyru, – tai jau tiesiog nebeįmanoma!
Ilgą laiką vyrų ir vyriškumo sfera buvo aiški: darbas, karas, mokslas, politika, ekonomika. Moterų – paslaptys, švelnumas, flirtas, vilionės, pažadai, intriga. Kaip sakė Nietzsche: „Moteris – kario žaislas“. Šiuolaikinėje visuomenėje hegemoninis vyriškumas patiria krizę. Moterys kėsinasi į vyriškosios veiklos sferas – mokslą, ekonomiką, politiką. Stumia vyrus lauk. Kur jiems dėtis? Vyriškoji tapatybė pakimba ant plauko.
Dar George Sand laikais prancūzų akademikai dejavo: „Jei moterys ims rašyti knygas, ką veiksime mes – gal virtuvėje su prijuostėmis marinuosime agurkėlius?“ Šis klausimas ir dabar iki galo neatsakytas. „Vyriškumas juda nežinoma kryptimi“, – teigia Artūras Tereškinas.
Feministės tiek suįžūlėjo, kad išdrįso nusifotografuoti viešai. To betrūko – per amžius moterys buvo vaizduojamos pusnuogės arba įsisupusios į kokias viliojančias skraistes. Vyrus apima nerimas – vargas mums, jei atsitiks taip, kad anoreksiškos lietuvės gražuolės soliariumų nurudinta oda ir dažytomis blakstienomis, aukštakulniais bateliais ir mažai ką tepridengiančiais sijonais vidury žiemos vieną dieną ims ir pavirs neišraiškingomis feministėmis a la Scandinavia – šilti megztiniai, apsmukę džinsai, patogūs batai ir ramus, giedras žvilgsnis.
Stipriąją lytį kausto baimė, į paširdžius įsimeta nerimas, sapnuojasi slogučiai, kad jie liks vieniši ir pažeidžiami atšiauriame, rūsčiame ir kampuotame pasaulyje, pilname storapadžių batų, storų šiltų megztinių ir griežto sukirpimo švarkų, tarp moterų, pilotuojančių lėktuvą, vadovaujančių korporacijoms ir atliekančių širdies persodinimo operacijas. Slapčia jie ilgisi heterų, kambarinių, kurtizanių; korsetų, krinolinų ir šinjonų, gundymo, flirto ir vilionių, – moters, kuri būtų, pasak Nietzsche, kario žaislas.
Ir staiga sušvinta šviesa tunelio gale ir ta šviesa – grupė YVA. Vyriškumas tampa lengvas, malonus ir neįpareigojantis. Vyriškumas – tai lengvybė, tai privilegija be jokių prievolių. Būti vyru – nebereikia gyvenimo išbandymų, iniciacijos ritualų, privalomosios karinė tarnybos, geležinės logikos, liūto drąsos, ir gebėjimo apsaugoti savo merginą nuo gatvės chuliganų. Vyriškumas užkeliamas ant pjedestalo – „Aš myliu myliu myliu / daug vyrų vyrų vyrų“ – myliu, ir taškas. Už ką YVA myli vyrus? Už Grožį? Kilnumą? Išmintį? Stiprybę? Gėrį? Ar tiesiog už tai, kad jie gimė su pimpaliuku?
O kaip muzika? Apie muziką – kita kalba. Neseniai blogiausių Lietuvos popmuzikos atlikėjų rinkimuose „Bambukas 2005“ grupe YVA pelnė daugiausia apdovanojimų – net 3 iš 7 bambukų. Tarp jų ir didžiausios muzikinės blogybės. Bet, kaip sakoma – nėra tos blogybės, kuri neišeitų į gera. Tad kas čia gera?..
Religija – tai opiumas liaudžiai, kadaise pasakė Leninas... O YVA – opiumas vyrams, tiems, kurie jaučiasi sutrikę ir nelaimingi atšiauriame pasaulyje, po kurį klaidžioja feminizmo šmėkla, tai balzamas jų nerimui, jų žaizdoms nuplauti. Pagirdyk trokštantį, pamaitink alkaną, nuliūdusį paguos, ir padaryk tai nepamokslaudamas apie tėvystės atostogas, lygias teises ir naujovišką vyro vaidmenį – tai atjautos ir gailestingumo aktas, gelbėjimosi ratas skęstančiam, tai oazė keliautojui dykumoje, atgaiva kenčiančiam, tai netikra, bet paguodžianti viltis...
Ar man patinka YVA? Taip, kaip intelektinė mįslė ir didelė provokacija. Nesiliauju apie jas galvojusi. Kita vertus, dėl „Yvos“ įsijungčiau TV nebent tuomet, jei Leonido Donskio laidoje jos konceptualiai ir be pykčio išdėstytų savo pasaulėžiūrą. Būtų įdomu paklausyti!..
