Ar dar vienas politinis skandalas, privertęs atsistatydinti Seimo narį ir ūkio ministrą Viktorą Uspaskichą, liudija mūsų politinės sistemos degradaciją, ar, priešingai - tai sveikimo, apsivalymo ženklas?
Nesibaigiantys skandalai kelia nerimą, tačiau iš esmės vyksta pozityvus procesas, kai vis didėja reiklumas politikams, formuojasi brandesnė demokratija. Iškart skubu patikslinti, kad tikrai nesiruošiu pūsti pergalės trimito, nes šio susirėmimo baigtis anaiptol nėra aiški. Tačiau dėl to juo labiau negalima persiimti kapituliantiškomis nuotaikomis. Tokių pasidavimo ženklų esama, ypač kalbant apie naująją vietos savivaldos reformą.
Demokratija neturi vieno veido, tai - procesas, labai dažnai - nelengvas, skausmingas tapsmas, išmėginimas, nuolatinis kelio ieškojimas. Šiandien, po lemtingų Europos Konstitucijos referendumų, visu opumu iškilo demokratijos problema Europos Sąjungoje, kurios šalys senbuvės, atrodytų, negali skųstis demokratijos tradicijų stoka. Demokratijos įsitvirtinimas Lietuvoje - kasdienė mūsų tema.
Lietuvoje dabar vyksta savotiškas mažasis armagedonas. Tai, kokios jėgos nugalės, kokios tradicijos įsitvirtins, nulems mūsų valstybės raidą daugeliui metų.
Nemanau, kad vertėtų rauti plaukus nuo galvos dėl to, kas vyksta Lietuvos politiniame gyvenime. Į nesibaigiančius skandalus siūlau pažvelgti kitu kampu: mes kalbame, net rėkte rėkiame apie politikų blogus darbus, visuomenė vis aiškiau formuluoja reikalavimus valdžiai. Ir tie reikalavimai, ko gero, darosi vis didesni. Dar iki šiol tenka išgirsti: o vis dėlto tas Rusijos ambasadorius teisingai apie Lietuvą kalbėjo kaip apie skandalistų, vienas kito juodintųjų kraštą. Tačiau, manau, verta tik didžiuotis, kad pas mus įmanomas toks aštrus valdžios vyrų puolimas. Apie diktatorių ar autoritarinių vadovų režimo darbus sužinoma tik tiems režimams žlugus. Mūsų politikų prasižengimai - tik menkos išdaigos, palyginti su nekontroliuojamo ir nebaudžiamo autoritarinių šalių valdančių klikų užmojais, ir toks vertinimas, manau, visiškai tinka mūsų Rytų kaimynei. Jei mes kalbam apie negeroves, bent jau turim vilties vieną dieną pasveikti. Ar kas paprieštarautų, kad šio metu savo politikus stebim tarsi pro padidinamąjį stiklą, žiniasklaida juos kalte kala ne tik dėl rimtesnių prasižengimų, bet ir, tiesą sakant, dėl ne tokių reikšmingų smulkmenų, kurios prieš metus kitus prasprūsdavo nepastebėtos. Jau Rolando Pakso istorija parodė, kad nebaudžiamų Lietuvoj nėra. Viktoro Uspaskicho populiarumas, nepaisant jokių argumentų ir įtarimų, gali stebinti, tačiau verta prisiminti, kad V. Uspaskichas - ne pirmas nenuskandinamas politinis tanklaivis Lietuvos politikos jūroj. Pirmasis buvo Algirdas Brazauskas, kuris, nepaisant negailestingų kaltinimų, iš balos nuolat išlipdavo sausas. Atrodo, kad to nepavyks padaryti V. Uspaskichui - taip bus pamatuotas mūsų reiklumas.
Demokratija išmėginama ir kuriant įstatymus, renčiant mūsų visuomenės struktūrą. Šiuo metu bene aktualiausia problema - pribrendusi savivaldos reforma. Jau artimiausiu metu politikams teks apsispręsti dėl tiesioginių mero rinkimų. Akivaizdu, kad dauguma žmonių nori merus rinkti tiesiogiai, tačiau dalis politikų ir politologų abejoja, ar verta įdiegti šią naujovę, nes ji esą pavojinga Lietuvos demokratijai. Jų argumentai aiškūs, suprantami - tokie rinkimai žada naują iš lėktuvų barstomų saldainių ir ledų lietų, apgaulingi pažadai lietųsi Belmonto, o gal ir pačios Niagaros kriokliais, po kaimus kursuotų naujos „smegenų plovimo“ komandos. Žodžiu, per merų rinkimus siautėtų populizmas, rinkėjų papirkinėjimas. Kita vertus, mėginti išsaugoti demokratiją ją apribojant - labai savotiškas sprendimas. Įdomu, kad rinkimų išsigimimo argumentas buvo naudojamas Rusijoje, Vladimirui Putinui nusprendus panaikinti tiesioginius gubernatorių rinkimus. Pagal tokią logiką didžiausias demokratijos triumfas būtų ir pačių Seimo rinkimų atsisakymas. Tačiau ar iš tikrųjų tiesioginiai merų rinkimai taip jau pablogintų padėtį?
Šiuo metu daugelio rajonų merai šį postą užima ne pirmą kadenciją. Jiems pavyksta išsilaikyti kėdėje, nors Lietuvos rinkėjų simpatijų vėtrungė kas keletą metų sukasi vis priešingon kryptin. Tai daroma paprastai: vos pasisukus vėjo krypčiai be jokių skrupulų persėdama į kitos partijos laivelį. Savivaldybių tarybose iš reikalo, o vis dažniau ir akivaizdžiais merkantiliniais interesais sudaromos keistos priešingų politinio spektro pusių partijų koalicijos. Šitokiu būdu sumanymas stiprinti Lietuvos partinę sistemą savivaldybėse įteisinus rinkimus vien pagal partijų sąrašus virto parodija, juo labiau kad partijų „centrai“ ne tik neatlieka kontrolės ir „filtro“, užtikrinančio aukštesnius reikalavimus vietiniams politikams, vaidmens, o priešingai, tampa dar vienu „stogu“, įtvirtinančiu vietinės valdžios visagalybę ir nebaudžiamumą. Ši sistema pasižymi ir dar vienu neigiamu bruožu - gyventojai vietinėse tarybose neturi savoje apygardoje išrinkto tarybos nario, kuris būtų arčiausiai žmonių ir padėtų jiems spręsti kasdienes problemas. Tai dar vienas veiksnys, skatinantis politinį ir pilietinį susvetimėjimą.
Kai taip yra, nežinau, ką dar galėtų pabloginti tiesioginiai merų rinkimai. Kam geriau, kad nėra aiški atsakomybė už priimamus sprendimus? Štai Vilniaus meras Artūras Zuokas stebisi, kodėl yra kaltinamas dėl savivaldybės sandėrių su bendrove „Rubicon“, juk sprendimus dėl jų priėmusi visa sostinės taryba. Ir čia ne šiaip žodžiai, o ir labai rimta juridinė priedanga. Lietuvoje jau buvo iškilęs ir nagrinėtas šis klausimas: priėmus kolektyvinį tarybos sprendimą, nors jis ir žalingiausias, atsakingų už jį nėra. Liberalcentristų vadovo Artūro Zuoko populiarumas tarp gyventojų rekordiškai smuko, užtat jis turi didelį palaikymą miesto taryboje. Jį palaiko net ir daugelis tarybos narių, priklausančių partijoms, paprastai ieškančioms nors ir menkiausios progos įkąsti liberalcentristams. Kai tai matai, imi atidžiau įsiklausyti į vicemero kalbas, kad A. Zuokas kažkokiais daugiau ar mažiau šešėliuotais būdais sugebėjo „nupirkti“ tarybos narių pasitikėjimą.
Kokie turėtų būti tiesiogiai renkamo mero įgaliojimai, kokia jo atsakomybė - čia kita kalba. Tačiau iš principo, jei jau pasirinkome demokratijos kelią, reikėtų eiti juo iki galo, nors rezultatų galbūt sulauksime ne iš karto. Tai būtų žingsnis Lietuvos savivaldos ir politinę sistemą priartinant prie žmonių, juo labiau kad fragmentiškai ręsta ir vis lopyta savivaldos sistema akivaizdžiai išsikvėpė.
