„Mūsiškiams dabar gal ir geriau – jiems nebėra kur trauktis. Gal jie pradės truputį ir galvoti, o ne vien emocingai naudoti savo fizines savybes“, – Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę po pirmųjų pralaimėtų rungtynių turkams vertino krepšinio ekspertas Sergejus Jovaiša.
– Kas lėmė mūsų rinktinės pralaimėjimą pirmose oficialiose Europos krepšinio čempionato varžybose?
– Reikia pagirti už pastangas, tačiau fizinis darbas nebuvo paremtas loginiu mąstymu. Buvo daug inercijos – tiek puolime, tiek gynyboje. Tikrai buvo gerų momentų gynyboje, bet buvo ir tokių paprastų situacijų, kai mes tiesiog neįvertindavome varžovų pavojingumo ir leisdavome jiems rinkti nesunkius taškus.
Puolant, ypač antrąją rungtynių dalį, trūko organizuotumo. Pirmąją dar tempė sėkmingas Marijono Petravičiaus žaidimas. Kamuolys jį atrasdavo arti krepšio, ir jis reikalingus taškus pelnydavo. Kai antroje rungtynių dalyje varžovai perprato sėkmingą M.Petravičiaus žaidimą, sunku pasidarė visiems.
– Ką pasakytumėte apie kitus žaidėjus?
– Drąsus buvo trenerių sprendimas pakeisti vadinamąjį mūsų lyderį Liną Kleizą, nes jam startas tik rai nepavyko. Vietoje jo žaidė kiti. Bet pritrūko drąsesnių sprendimų dėl kitų žaidėjų. Robertas Javtokas ir broliai Lavrinovičiai, manau, lūkesčių nepateisino. Mūsiškius tikrai giriu už kovingumą, tačiau, matyt, turėjo įtakos startinis jaudulys, pirmosios rungtynės.
Kita vertus, susidūrėme tikrai su gera komanda – puikiai organizuota, žaidžiančia iki kiekvienos mūsų gynybos klaidos, ieškančios jų ir jas išnaudojančios. Tikrai susidūrėme su kietu riešutu. Esant tokiam gerai organizuotam puolimui, mums reikėjo labai daug sėkmės – atsitiktines progas paversti rezultatyviomis.
– Turkai pataikė kelias tritaškių serijas, rezultatyviai žaidė ilgesnėmis atkarpomis. Mūsiškiai pataikydavo, tačiau puolimas nuolat strigo. Kodėl?
– Todėl, kad nebuvo vienos puolimo krypties. Mes karštligiškai ieškojome situacijų, iš kurių galėtume atakuoti, jų surasti nesisekdavo ir skuboti metimai dažnai baigdavosi nesėkmėmis. Kai didžiulėmis pastangomis išlygindavome žaidimą, pritrūkdavo vieno kito svarbesnio metimo. Tokių atvejų buvo ne viena dešimtis, kai atrodė: dar truputėlį ir įvyks persilaužimas...
Jeigu turkai būtų atsilikinėję, jie būtų žaidę visai kitaip. Mums reikėjo vytis ir visą laiką per plaukelį pritrūkdavo sėkmės.
– Lietuviai prasižengė 23 kartus, kartais pernelyg tryško emocijomis dėl teisėjų sprendimų. Kaip vertinate didelį baudų skaičių?
– Blogų teisėjų sprendimų nebuvo labai daug. Negaliu sakyti, kad jie labai padėjo varžovams, kad pralaimėjimą lėmė teisėjų įtaka. Paprasčiausiai neparodėme tokio žaidimo, kokio norėtume. O taip atsitiko todėl, kad Turkijos komanda pasirodė esanti labai gera.
O dėl pražangų... Toks kietas žaidimas šiais laikais – joks stebuklas. Būna rungtynių, kai prie varžovo negali prisiliesti, o būna, kad kovoji dėl kiekvieno centimetro, leidžiama ir šiurkštesnių veiksmų. Tačiau mums tai buvo gana naudinga, nes turkų aukštaūgiai daug prasižengė. Tik bėda, kad mes nesugebėjome to paversti taškais. Kaip minėjau, mūsų priekinė linija, išskyrus M.Petravičių, neatrodė taip, kaip norėtume. Švelniai žodžius renku...
– Čempionato startas svarbus psichologiškai. Kaip pirmasis pralaimėjimas gali paveikti tolesnį žaidimą?
– Kartais jis gali būti naudingas, taip? Be abejo. Aišku, laimėję žaidėjai jaustųsi visiškai kitaip, nuotaika būtų kita. Bet lazda visada turi du galus. Trauktis nebėra kur. Reikia pasiekti pirmąją pergalę. Vyrai tai supranta, čempionatas tik prasidėjo. Būtų gaila, jeigu tokie rezultatai atimtų galimybę kovoti dėl aukštesnių vietų.
– Pasibaigus draugiškų rungtynių turui, sakėte, kad tikrasis mūsų rinktinės pajėgumas dar neaiškus, meistriškumas irgi kelia klausimų. Kaip viskas atrodo po pirmųjų oficialių rungtynių?
– Ką matėme per pasirengimo ciklą – tai buvo ištisas ieškojimas brandaus žaidimo, kas gali užmegzti puolimą. Įžaidėjo problema buvo ypač aktuali. Ir rungtynėse su turkais vėl pamatėme, kad to trūksta. Varžovai pelnė taškus iš paprastų situacijų: „vienas prieš vieną“, „du prieš du“.
Mes žaidėme vadinamąsias ilgas kombinacijas, tačiau jos nieko gero nedavė. Kur kas geriau savo individualias savybes išnaudojome prieš ispanus. Tose rungtynėse sugebėjome žaisti ir „vienas prieš vieną“, ir atiduoti kamuolį partneriui, o su turkais laukėme, laukėme, laukėme, kol nebelikdavo laiko, ir mesdavome netikslius skubotus metimus.
Fiziškai mes tikrai neblogai pasirengę: buvo momentų, kai žaisdama su turkais komanda gynėsi idealiai. Bet klysdavome paprastose situacijose, varžovai pelnydavo lengvus taškus. O tokiose lygiose rungtynėse kas daugiau lengvų taškų pelno, tas ir turi pranašumą.
– Ką prognozuotumėte: kaip seksis toliau?
– Jeigu treneris sugebės pasiekti, kad komanda tą dieną žaistų geriausiai, t. y. surasti kiekvieno žaidėjo geriausią tos dienos formą, rezultatai bus kiti.
– Esate minėjęs, kad ir kitos čempionato dalyvės negali kažin kuo labai pasigirti.
– Žinoma. Pirmąją čempionato dieną peržiūrėjau daug varžybų. Kas galėjo prognozuoti, kad ispanai praloš jaunajai serbų komandai (rezultatu 57:66, – red.). Bet ispanai turbūt kažkiek irgi „nusėdę“. Gal jie pavargo? Gal jų pasirengimo ciklas buvo pernelyg galingas ir audringas?
Mes gi kitaip. Po truputėlį, po truputėlį bandėme šalinti klaidas, bandėme lipdyti puolimą. Tikrai galimybių turime, bet su turkais gal perdegėme. L.Kleiza trumpai blykstelėjo, bet į nieką gerą tai neišsivystė. Gal reikėjo treneriui lanksčiau žiūrėti: jeigu vadinamajam lyderiui nesiseka, gal jam vertėtų aikštelėje užleisti vietą kitam?
– Su turkais Jonas Mačiulis gal galėjo ilgiau pažaisti?
– Sunku spręsti, kas komandos viduje darosi, kaip kas jaučiasi, bet pagal žaidimo kokybę buvo galima ieškoti kitų sprendimų. Ypač dėl brolių. Treneris tikrai juos laikė gana ilgai, tačiau jokios apčiuopiamos naudos iš to neturėjome, net – atvirkščiai. Bet tikėkimės, kad viskas pasitaisys.
Pirmąją dieną buvo nemažai sensacijų. Ir vokiečiai galėjo prancūzus įveikti (pralaimėjo 65:70, – red.), ir ispanai gavo. Maniau, kad latviai turės daugiau šansų prieš Rusiją (pralaimėjo 68:81, – red.). Bet latviai irgi panašiai perdegė: kontroliavo žaidimą, bet atsiliepė skubotumas, nervingumas. Pirma rungtynių diena. Mūsiškiams dabar gal ir geriau – jiems nebėra kur trauktis, gal jie pradės truputį ir galvoti, ne vien emocingai naudoti savo fi zines savybes.
Arvydas Jockus
