Kai vakar išgirdau, po to pamačiau, dar vėliau – dar kartą pamačiau (video medžiaga čia ir čia) kaip drūtas krepšininkas žaloja mano žurnalistę, kuriam laikui praradau sugebėjimą analizuoti.
Kaip bebūtų, aštuonmetėje mūsų portalo istorijoje tai pirmasis smurto prieš žurnalistą atvejis. Mes nebuvome tam pasiruošę...
Bet po parą trukusių ašarų ir kraujo šluostymo, raminimų, guodimo, ligoninių, karštakošiško piktinimosi, keršto planų kūrimo, saugojimo (dar kartą atsiprašau kolegų, kad nedaviau ir neduosiu savo darbuotojos telefono numerio be jos leidimo ir žinau, kad būsiu suprastas) ir beviltiškos edukacinės programos, bandant paaiškinti anoniminiams interneto komentatoriams realybę, pajutau, kad grįžta šiek tiek primirštos, bet akivaizdžios asociacijos.
Tai tebuvo žodžių deriniai: Smūgis, trenkė, galva, smūgis, galva, į galvą, smūgis, trenkė, į galvą, trenkė į galvą… Štai! Trenkė į galvą!
Asociacija banali ir paviršutiniška. Man gėda, kad ją susiformulavau tik dabar. Pastovieji „Balso.lt“ skaitytojai ją, be abejo, suprato akimirksniu, o atsitiktinai užklydusiems šiek tiek papasakosiu apie kontekstą.
2009 metais Lietuva minės savo vardo pirmą paminėjimą, kuris įvyko 1009 metais. Europoje (o tuo metu tai buvo ir visas pasaulis) Lietuva tapo žinoma dėl tyčinės žmogžudystės. Tų metų Rytų Vokietijos miesto Kvedlinburgo analuose rašoma: „1009 metais šventas Brunonas, kuris vadinamas Bonifacijumi, arkivyskupas ir vienuolis, antrais savo atsivertimo metais, Rusios ir Lietuvos (Lituae) pasienyje, pagonių trenktas į galvą, su 18 saviškių vasario 23 d. nukeliavo į dangų”.
Vynioju asociatyvinę grandinę toliau. Ankstyvaisiais viduramžiais vienuoliai buvo raštingiausias visuomenės sluoksnis. Intelektualai. O vienuoliai – misionieriai buvo smalsūs intelektualai, turintys aiškią misiją. Šiek tiek pritempiant juos galima pavadinti prežurnalistais – jų misionieriškų kelionių įspūdžiai tapdavo vieninteliu daugiau ar mažiau patikimu informacijos šaltiniu.
Va ir asociacijos pabaiga. Šarūnas Jasikevičius, praėjus tūkstančiui metų, pakartojo baltiškųjų protėvių veiksmą – trenkė misionierei (mano kombinacijoje terminas „misionierius“ reiškia žmogų, atliekantį jam skirtą misiją. Dabar tai vadinama tiesiog „darbu“) per galvą. Ir vėl pateko į analus.
Aš stengiuosi aplinką stebėti pozityviai, todėl ir šioje situacijoje matau teigiamus pokyčius – šį kartą barbaro „į galvą trenkta“ žurnalistė į dangų nenukeliavo. O ir maždaug 18 ten buvusių saviškių iš viso nenukentėjo.
Marksistiniai antropologai tokį tūkstantmečio ciklo pagerėjimą pavadintų „teritorijos civilizuotumu“. Ir turbūt būtų teisūs.
