Pasaulinė vynų mugė „ProWein“, kuri kiekvienų metų pavasarį vyksta Diuseldorfo parodų centre, yra vienas svarbiausių šios malonios ir skanios srities renginių pasaulyje. Visas panašias muges įvairiose pasaulio šalyse išvažinėję vyndariai sako, kad tai didžiausias ir geriausiai organizuotas vynų bei stipresnių gėrimų „turgus“. O kadangi vynus ir jiems giminingus gėrimus aš mėgstu, ilgai nesvarstydamas priėmiau bičiulių pasiūlymą nuvažiuoti į Diuseldorfą ir tuo pačiu dar pasidairyti po Vokietiją.
Išvažiuojant iš Vilniaus septintą ryto, mūsų laukė maždaug pusantro tūkstančio kilometrų kelias. Sunkiausia tų kilometrų dalis ėjo per Lenkiją, bet Dionizas mums buvo palankus ir šįkart Lenkiją įveikėme greitai ir be rūpesčių. Malonus netikėtumas buvo nuo trisdešimties iki šimto kilometrų pailgėjusi autostrados atkarpa į vakarus nuo Varšuvos, tik susimokėti už tą atkarpą kažkodėl reikėjo per tris kartus. Nors būtent tie greiti kilometrai padėjo mums laiku suspėti į svečių namus Leipcige. Tą patį vakarą jau ramiai vaikštinėjome po Leipcigo senamiestį, kur tarp atnaujintų namų vis dar klaidžioja Fausto dvasia. O kitą dieną apšilimui prieš mugę užsukome į vieną specializuotą vyno, jam giminingų stipresnių gėrimų ir delikatesų parduotuvėlę. Išgirdę, kad keliaujame į Diuseldorfo vynų mugę, parduotuvės šeimininkai papasakojo apie savo turimus vynus ir tokių parduotuvių darbo taisykles (kurios daug geriančioje Vokietijoje yra gerokai liberalesnės už lietuviškas) ir pridūrė, kad mūsų laukia labai įdomios ir malonios dienos.
Tokios tos trys dienos ir buvo. Vynų mugė nėra didžiausia iš organizuojamų Diuseldorfo mugių paviljone. Ji užėmė penkias iš septyniolikos salių. Bet paragauti kelių tūkstančių vyno (o taip pat šampano, brendžio, konjako, likerio, kalvadoso, degtinės ir trauktinės) rūšių, kurias siūlo šimtai vyndarių ir kitų gėrimų gamintojų iš visų pasaulio žemynų, išskyrus Antarktidą, buvo neįmanoma. Todėl reikėjo rinktis – tiek pagal iš anksto susidarytus sąrašus, tiek pagal regionus ar tiesiog pagal intuiciją. Nusivylimas negrėsė bet kuriuo atveju, kadangi prasti gėrimai į tokias muges nevežami, o juo labiau jais nevaišinama. Degustacija bet kuriame stende paprastai prasideda jaunais „pop“ vynais ir baigiasi – jei parodai atitinkamą susidomėjimą ir surandi bendrą kalbą – geriausiais rūšiniais „iš po stalo“. Nes geriausi vynai nedalinami į visas puses, prie jų reikia „prieiti“.
Lietuvoje dar labai paplitusi taisyklė „jeigu vynas, tai prancūziškas“, atkeliavusi iš tų gūdžių laikų, kai žmonės žinojo tik pavadinimą Bordeaux, ir ne iš patirties, o iš prancūziškų filmų. Ji vis dar kartais sąmoningai, kartais pasąmoningai painiojama su tikromis taisyklėmis „jeigu konjakas, tai iš Konjako provincijos“ arba „jeigu šampanas, tai iš Šampanės“. Toks ribotas požiūris (tiesa, pastaruoju metu kiek praplėstas ispaniškais ir itališkais vynais) trukdo mums susipažinti su gerais kitų šalių vynais. Todėl mugėje stengiausi vengti „tradicinių“ vyno šalių ir ieškoti naujų atradimų. Natūralu, kad daugiausia vietos mugėje buvo skirta vokiškiems vynams, kurių didžiausia dalis daroma prie Reino esančiose žemėse. Vokietijos vynai Lietuvoje dažniausiai žinomi iš prastesnės pusės – kaip pigūs pusiau saldūs baltieji. Tuo tarpu rislingai laikomi aukščiausios klasės baltais vynais, aišku atitinkama ir jų kaina. Vienas skaniausių mano ragautų vynų buvo iš Hans Friedrich Becker vyninės. Baltojo mėgėjai šiuos vynus lengvai atpažįsta pagal etiketę su lape ir vynuogėm, kurios autorius – šiuolaikinis vokiečių dailininkas abstrakcionistas Hansas Martinas Erhardtas. Neblogesni yra ir šioje vyninėje daromi raudoni vynai, turintys švelnų ir aiškų skonį. Maloniai nustebino Lietuvoje mažai žinomi Austrijos vynai. Išskirčiau šalia Dunojaus įsikūrusią Kirchmayr vyninę, kurios specializacija – balti vynai.
Panašia „senėjančia“ tvarka vyksta ir stipresnių gėrimų degustacijos. Pradedama nuo jaunesnių, 6-8 metų amžiaus brendžių, konjakų, kalvadosų ar grapų ir baigiama seniausiais. Amžius ir išlaikymas šiuo atveju vėlgi daro savo. Gal dėl to, kad labiau mėgstu stipresnius gėrimus, skaniausias mano ragautas gėrimas buvo 50 metų išlaikymo Menuet konjakas.
Tai nedideli vienai šeimai priklausantys konjako namai, kurie per metus į pasaulį išleidžia tik keliasdešimt tūkstančių butelių. Reikėtų pridurti, kad tokių nedidelių nepriklausomų konjako namų liko palyginti nedaug. Daugumą jų nupirko arba kontroliuoja didieji konjako gamintojai – „Hennessy“, „Camus“, „Remy Martin“ ar „Martell“. Taip pat nedaug konjako namų patys kontroliuoja visą šio gėrimo gamybos procesą – augina vynuoges, daro vyną, vėliau jį distiliuoja į maždaug 70% alkoholį, kuris po ilgo brandinimo virsta konjaku.
Iš mugėje ragautų kalvadosų išskirčiau Pére Magloire, kuris po 20 metų laikymo įgauna aksominį lengvai salstelėjusį skonį. Išgirdęs mano pasakojimą apie Bretanėje ragautą 24 metų išlaikymo namų gamybos kalvadosą, daryklos atstovas išdidžiai pareiškė, kad kaip tikras konjakas gaminamas tik Konjako regione, taip tikras kalvadosas gaminamas tik Normandijoje. Gaila tik, kad savo išdidaus pažado atsiųsti butelį 20 metų išlaikyto kalvadoso jis neištesėjo.
Keletą kartų turėjau progos įsitikinti, kad mano išankstinė skeptiška nuostata dėl kainos ir skonio santykio kainos nenaudai ne visada pasitvirtina. Dešimteriopai įprastų vynų ar stipresnių gėrimų kainą viršijantys rūšiniai vynai ar ilgiau išlaikyti konjakai, brendžiai, kalvadosai dažniausiai būna maždaug tiek pat kartų skanesni. Bet dėl pastoviai pasitaikančių neatitikimų palikau galioti taisyklę, kad geriausias vynas yra tas, kuris labiausiai patinka.
Prekybos mugių tematika formuoja jų nuotaiką. „ProWein“ nei iš tolo nepalyginsi su industrinėmis mugėmis. Malonumas čia sutampa su reikalu. Čia parduodami ne reikalai, o malonumai ir parduodama ne iš reikalo, o iš malonumo. Spaudos centre vietoj kavos termosų stovi nebloga vynų kolekcija. Ir temos pokalbiams su nepažįstamais žmonėmis atsiranda savaime. Todėl atitinkama lengvumo nuotaika primena prancūzišką posakį joie de vie. Čia kaip jokiame kitame verslo renginyje jauti, kad žmonės mėgaujasi savo darbu ir ne kaklaraištis, o atsipalaidavimas yra savaime suprantamas atributas.
Viename praėjime tarp salių mus pasitiko klajonėse po pasaulį jau nusibodęs klausimas, ar kalba, kuria mes kalbam, yra rusų. Bet vyno mugėje ir tokie dalykai neerzina. Juolab, kad klausimą uždavęs prancūzas greitai suprato savo klaidą ir pakvietė užeiti į savo stendą. Jis pasirodė besąs vienas iš Joseph Mellot vyninės Sansero rajone Prancūzijoje vadovų ir pusantros valandos pasakojo apie Mellot baltus vynus. Kartą jo pasakojimus ir degustaciją pertraukė kiti lankytojai, kurie, kaip supratau, turėjo svarbesnių už mus verslo reikalų. Vyndarys mūsų maloniai atsiprašė, o į mano pasakymą, kad mes ne tokie svarbūs, rimtai ir kiek nustebęs atsakė, kad jam svarbūs visi lankytojai. Skaniausi Mellot vynai turėjo aiškiai juntamą žemuogių ir mineralų skonį.
Panašus sutapimas mus atvedė į Chateau de Roquefort vyninės iš Provanso stendą. Ragaujant brendžius prie mūsų prisijungė vyriausias šios vyninės vyndarys, ir pakvietė užsukti paragauti jo vynų. Kai kurie šios vyninės raudoni vynai buvo iš „sunkesnių“, bet kitus galima gerti įvairiomis progomis ir prie įvairių patiekalų. Subalansuotu skoniu išsiskyrė Chateau de Roquefort rožiniai vynai.
Visas tris dienas „ProWein“ vyko įvairūs su gėrimais ir valgiais susiję renginiai. Teorines diskusijos apie vyno vertinimą, gamybos reikalavimus ir kitas subtilybes mielai aukojau dėl skanesnių renginių. Vienas jų buvo skirtas gruziniškiems vynams ir brendžiams. Kiekvieną degustacijai pateiktą gėrimą profesionaliai pristatinėjo vokiečių ekspertas, kuris ne kartą lankėsi Gruzijoje. Pati degustacija buvo viena iš įdomiausių, bet to paties apie gruziniškus vynus ir brendžius nepasakyčiau. Pasauliniame kontekste jie atrodė gana blankiai. Kita mane sudominusi degustacija buvo ispaniška. Iš ispaniškų brendžių degustacijai pateiktų pavyzdžių Lietuvoje žinomas tik Osborne vardas. Bet geriausias iš penkių buvo "Domecq" namų 15 metų išlaikymo "Carlos I".
Serijos „vynas ir maistas“ renginyje buvo aiškinama apie vyno ir maisto derinimą ir siūloma įvertinti keletą kombinacijų. Jį vedusi jauna vokiečių ekspertė pasakė daug kam gal netikėtą mintį, kad griežtos vyno derinimo su maistu taisyklės, tokios kaip „raudonas prie mėsos“ ar „baltas prie žuvies“ jau nebeaktualios ir pasiūlė patiems paeksperimentuoti. Ir pamėginti priderinti ne vyną prie maisto, o maistą prie vyno.
Improvizuotą likerių degustaciją mums surengė italų gėrimų gamintojo Toschi stende. Net abejingi saldžioms trauktinėms, kokiu laikau save ir aš, paragavę šių gėrimų abejingais neliktų. Jeigu lietuviškų vaisinių degtinių buteliuose plaukioja po kelias uogeles, tai žemuoginiame arba mėlyniniame Toschi likeryje žemuogės ir mėlynės užėmė ketvirtadalį butelio. Ši kompanija gamina ne tik įvairiausius natūralaus skonio likerius, bet ir įvairius pieno kokteilius ir ledus.
Be gėrimų mugėje buvo pristatomi aksesuarai – įvairiausių formų butelių stovai, etiketės, šaldikliai, kamščiai ir net kardai, kuriais galima šauniai husariškai nukirsti vyno butelio kaklelį su visu kamščiu. Kiti papildomi gėrimams nepriskiriami produktai mugėje buvo įvairiausi aliejai. Jie mane irgi sudomino, ir ne tik todėl, kad būtent jie kartais padėdavo pakelti nemažus alkoholio kiekius.
Vynus ir kitus gėrimus besirenkantys pirkimui profesionalai juos ragauja tik palaikydami burnoje. Kiekviename stende buvo pastatytos spjaudyklės, į kurias, įvertinus skonį, gėrimai išspjaunami. Kadangi tai prieštarauja mano, kaip gėrimų mėgėjo, įsitikinimams, nusprendžiau visus ragaujamus gėrimus iš tikrųjų gerti, bet po nedaug. Bet kai ragauji, nors ir po „nedaug“, tris dienas iš eilės maždaug nuo dešimtos ryto iki penktos vakaro, o paskui vakare – vėl, kad neprarastum formos, kartais prireikia papildomų priemonių pajėgumui išlaikyti. Viena tokių priemonių ir buvo aliejus. Dažniausiai su duona ar paštetu, bet kartais ir vienas, straigth. Pirmame mūsų aplankytame aliejaus stende paaiškinom, kad norėtumėm aliejaus skrandžiui iš vidaus impregnuoti. Stende stovėjęs vyras kartu su mumis pasijuokė, paskui papasakojo apie aliejus, o mums pakartojus savo pageidavimą nepatikliai pasitikslino ar tikrai ir nustebęs žiūrėjo, kaip mes susivertėme po taurelę, užsikąsdami duona. Tai buvo tik vienas iš daugelio požymių, kurie mėgėjus skyrė nuo profesionalų.
„ProWein“ yra uždara mugė ir lankytojai iš gatvės į ją neįleidžiami. Bilietus pirkti, pakvietimus ir akreditacijas gauti gali tik vyndariai, vyno ekspertai, prekybininkai ir spaudos atstovai. Vis dėlto paskutinę dieną jau buvo daromos išimtys. Jos aiškiai matėsi – salėse pasirodė „maišelių rinkėjai“ ir įraudusios kompanijos. Bet nei per pirmas dvi dienas, nei trečiąją mugėje nesimatė nei vieno girto ar akivaizdžiai pasigėrusio. Tokių nebuvo ir po pirmos dienos spaudos atstovams ir dalyviams surengtame „after-party“. Nors ten atmosfera buvo nedarbinė ir gėrimai buvo tikrai geriami. Šis vakarėlis išmoningai rekonstruotame sename teatre Diuseldorfo centre buvo gera proga pabendrauti su vynininkais ne tik iš Europos, bet ir iš tolimiausių pasaulio šalių – Australijos, Naujosios Zelandijos, Argentinos, Pietų Afrikos. Kiekviena šalis turėjo savo stendą su daugybe vynų, prie kurių buvo patiekiami įvairių šalių patiekalai ir užkandžiai.
Paskutinis vynų kelionės akcentas buvo apsilankymas jaukiame restorane rytiniame Berlyne. Restorano savininkas yra vynų žinovas ir senas vieno iš mūsų kompanijos pažįstamas. Jis surengė mums savo vynų ir patiekalų degustaciją ir prisėdęs prie mūsų stalo pasakojo linksmas restorano istorijas – kaip netikėtai ten apsilankė Billas Clintonas arba kaip ten ateina papietauti visada malonūs ir draugiški „Rammstein“ muzikantai. O paskui teko grįžti į kasdienybės pasaulį, kur kartais pasitaiko svečiuose pas Dionizą ragautų gėrimų.
