Paskubėkime užmerkti akis mirusiajam
"Iki šiol neduoda ramybės vienas dalykas, - rašo V. Z. iš Zarasų. - Prieš keletą metų ežere nuskendo mano tėvas. Iš vandens jis buvo ištrauktas atmerktomis akimis. Tai kėlė ne tik nemalonią nuostabą, bet ir baimę. Viena garbaus amžiaus močiutė prisiminė seną prietarą, jog tai reiškia, kad neva velionis netrukus pasiims ką nors iš artimų žmonių. Iš tiesų taip ir atsitiko - po kurio laiko tame pačiame ežere nuskendo ir mano brolis... Minėtas prietaras mūsų giminėje tapo labai svarbus, todėl labai norėčiau sužinoti ką nors daugiau tiek apie jį, tiek apie kitus papročius, susijusius su laidotuvėmis."
Etnologės Rasos Račiūnaitės teigimu, šis prietaras iš tiesų reiškė, jog jeigu mirusiam žmogui niekas neužspaus akių, vadinasi, jis išsives į Anapilį ką nors iš pačių artimiausių žmonių... Tradicinėje kultūroje tai buvo labai svarbus dalykas. Jokiu būdu miręs žmogus negalėjo žiūrėti, būti atvertomis akimis. Tai taip pat reiškė ryšį su anapusiniu pasauliu - atviromis akimis atsidūręs kitame pasaulyje numirėlis tarsi žvelgė į mūsų, gyvųjų pasaulį. Toks ryšys turėjo būti nutrauktas vos žmogui mirus. R. Račiūnaitė patikino, jog mūsų papročiai turi daugybę apsisaugojimo priemonių nuo to, kad žmogus nesivaidentų. Pavyzdžiui, savižudžiai arba blogi žmonės dažnai sugrįždavo, vaidendavosi ir trukdydavo gyviesiems, neleisdavo jiems ramiai gyventi. Žmonės buvo priversti iškasti karstą, nukirsti numirėlio galvą ir padėti ją tarp kojų. Po tokių veiksmų daugiau nesivaidendavo, numirėlis visus palikdavo ramybėje. Net archeologai aiškina, jog kapai būdavo apkraunami akmenimis dėl to, kad numiręs žmogus neatsikeltų, nesivaidentų, nesugrįžtų į gyvųjų pasaulį. Tas pats pasakytina ir apie žemės bėrimą ant karsto laidojant žmogų. Net dabar galioja paprotys, jog motinai ir tėvui ant karsto, nuleisto į duobę, jokiu būdu negalima pilti žemės. Manoma, jog tai reiškia ryšio su jais nutraukimą... Tolimesni giminės paprastai atlieka tokį ritualą. Pagal krikščioniškus papročius ant karsto pila žemės kunigas ir liepia tai daryti kitiems. Iš tiesų, tai tarsi priminimas, jog žmogus pavirsta į dulkę... Etnologei savo akimis teko matyti vieną konkretų pavyzdį Karmėlavos kapinėse. Kai dukra norėjo užberti žemės ant motinos karsto, pripuolusi prie jos kita moteris neleido to daryti, garsiai primindama tokį veiksmą draudžiantį paprotį. Galiausiai etnologė R. Račiūnaitė primena ir tai, jog mirusiam žmogui pirmiausiai skubama kuo greičiau užmerkti akis dar ir todėl, kad kūnui sustingus ir akys lieka atviros. Mūsų papročiai, net patys seniausieji, daugiausia yra susiję būtent su materialiais dalykais. Jeigu mirusiojo laiku neaprengsi, nesudėsi ar nesuriši rankų - jis sustings ir jo į karstą nepaguldysi. Net ir dabar laidojimo salėse tik prieš išnešant karstą nukerpamos kojas ar rankas juosę raiščiai.
