Prezidentas Valdas Adamkus, ne per seniausiai pareiškęs norįs iš gyvenimo išbraukti ištisus metus, deja, neišbraukė iš savo sąžinės apyskaitų dėl plačiai nuskambėjusio išpuolio prieš Aukščiausiojo Teismo pirmininką Vytautą Greičių. Jeigu prezidentas būtų išreiškęs bent santūrų apgailestavimą, šis epizodas, sukeltas iš esmės karjeristo patarėjo, būtų ištrintas ir iš žmonių atminties.
Deja, to neįvyko. Regint, kaip ambicijos nustelbia visiškai, atrodytų, suprantamą ir valstybės vadovui priderantį sugebėjimą pripažinti savo klaidas, kyla anaiptol ne retorinių klausimų apie Lietuvos aukščiausios valdžios prioritetus. Tarkime, ar ne per daug naivu tikėtis, kad ši valdžia vis dėlto pabandys išbraukti iš Lietuvos realybės kraupų reiškinį, kai šimtai neviltin įstumtų žmonių kasmet patys užbraukia savo gyvenimus?
Niekas jau neišbrauks iš Lietuvos istorijos fakto, kad antrajame atkurtos nepriklausomybės dešimtmetyje nepakeliamos gyvenimo sąlygos sukėlė neregėtą emigracijos bangą, nuplukdžiusią į svetimus kraštus šimtus tūkstančių jaunų, veiklių ir darbingiausių žmonių. Net tautos išnykimo grėsmės akivaizdoje šalies valdžia nepateikia realios savanorišką tremtį pasirinkusių žmonių sugrąžinimo į Lietuvą programos. Valdžia tuos žmones tiesiog išbraukė.
Nei iš esmės konformistiškas prezidento metinis pranešimas, nei panegirikos kupina Vyriausybės veiklos ataskaita nežada radikalių veiksmų, kurie bent jau kurtų prielaidas išbraukti iš mūsų kasdienybės ją apraizgiusias negeroves.
Net mūsų didysis pasiekimas – narystė NATO ir Europos Sąjungoje – šiandien žmonėms nebedaro tokio didelio įspūdžio, nes akivaizdu, kad gyvenimo kokybe mes kol kas nesugebėjome nė per sprindį priartėti prie Europos. Nepripildyta laukto turinio – gerovės, Vakaruose pripažintų žmogaus teisių, visuomenės narių bendrabūvio normų – narystė europinėse struktūrose žmonių akyse liko panaši į nuogą deklaraciją.
Nesibaigiančių skandalų purslai pridengia nuo visuomenės akių didžiulio masto „Mažeikių naftos“ problemą, tarsi visai ją išbraukdami. Naudodamasi politinių audrų sukeltu šurmuliu, Vyriausybė neatskleidžia tikrosios padėties, kuri, kaip atrodo, yra kur kas rimtesnė, negu galima pagalvoti klausantis premjero Algirdo Brazausko raportų.
Apie akligatvį, kuriame atsidūrė Lietuva, nuolat kalba tik visą tą košę prieš septynerius metus, padedami „Williams“ protegavusio prezidento V. Adamkaus, užvirę konservatoriai. Tie patys, kurių statytinis Mečys Laurinkus, tuometis Valstybės saugumo departamento vadovas, pražiopsojo arba nusikalstamai nutylėjo amerikiečių suregztą planą už Lietuvos Vyriausybės nugaros perleisti „Mažeikių naftą“ rusams.
Jeigu Lietuvos politikų arsenale begėdiškumas nebūtų vienas pagrindinių kovos įnagių, konservatoriai turėtų išbraukti iš savo leksikos bent jau patarimus „Mažeikių naftos“ privatizavimo reikalais.
Nieko panašaus į atgailą neišgirdome iš SSKP, LKP, LDDP tradicijas perėmusių socialdemokratų stovyklos, tačiau slogų įspūdį kelia ir vieno „Mažeikių naftos“ aferos krikštatėvių Vytauto Landsbergio gudravimas: „Valstybės piliečių interesas antai buvo atgauti nors dalį per EBSW – Kauno holdingą nušvilptų pinigų“. O užjūrio vertelgoms padovanota „Mažeikių nafta“ – ne valstybės piliečių interesas?
Pirmiausia išdrįskime pripažinti savo klaidas, ponai! Tai sakau drąsiai žiūrėdamas į akis Lietuvos žmonėms. Neišvengiau kai kurių klaidų, dėl jų viešai ne kartą apgailestavau, tačiau ramia sąžine galiu pasakyti: nei mano, kaip prezidento, nei mano patarėjų klaidos nepadarė Lietuvos žmonėms žalos. Siekti tvarkos, teisingumo ir gerovės visiems žmonėms – su tokiais ketinimais ėjau į prezidento rinkimus. Tokia šiandien Liberalų demokratų partijos, kuriai vadovauju, nuostata.
Lietuvai kaip niekada reikia gaivaus vėjo. Juk niekas iš tikrųjų neturi iliuzijų dėl aptrupėjusios valdančiosios koalicijos Seime. Didžiųjų Europos Sąjungos pinigų dalybų išvakarėse iš šeimos išbraukę Artūrą Paulauską, valdantieji nedavė įžadų nuo šiol vadovautis teisingumo, atviros ir skaidrios politikos principais. Nesunku nuspėti, kad pastangos kuo daugiau finansinių srautų nepastebimai nukreipti į savųjų kišenes, kaip ir neišvengiami manevrai dėl koalicijos išsaugojimo, pareikalaus tiek energijos, kad jos pritrūks esminiams valstybės reikalams spręsti, net jeigu tokių intencijų kam nors ir kiltų.
Atrodytų, pats gyvenimas kartu su A. Paulausko griuvimu pateikė puikią progą išbraukti iš nūdienos Lietuvos metraščio vieną itin gėdingą puslapį. Turiu galvoje KGB palikimą svarbiausiose valstybės pozicijose. Tačiau net ir dabar, kai A. Paulausko vadovaujami socialliberalai nustumti nuo valdžios, valstybės vadovai nedrįsta atsisakyti KGB rezervo paslaugų, delsia padėkoti rezervistams, jų ausims mielais terminais tariant, už šlovingą tarnybą.
Taigi gaivaus vėjo metafora į komentarą prašosi ne vien dėl pavasariškai atbundančios gamtos. Kartu su pavasariu turime atbusti ir mes, žmonių bendruomenė, iki šiol su visišku abejingumu ar net giliu nusivylimu tarsi kokį spektaklį stebinti valdžios sukarikatūrintą savo gyvenimą. Kartais persmelkia netikėta mintis: nejaugi tokia baisi apatija apėmė tuos pačius tremtį iškentėjusius, Baltijos kelyje stovėjusius, Sausio naktį Lietuvą apgynusius žmones?
Tiems, kurie šiandien valdo Lietuvą, nuolankus žmonių susitaikymas su skurdu ir neteisybe – tai lyg drumstas vanduo, kuriame jiems ypač patogu gaudyti savąją žuvį. Todėl visiškai aišku, kad neišbraukę tokios ydos kaip abejingumas, permainų viltis nukelsime į nenuspėjamą ateitį.
Privalome pagaliau iš savo sąmonės išbraukti ir baimę. Per visą nepriklausomybės laikotarpį valdžia sėjo žmonėse baimės sėklą ir tai jau atnešė jai derlių: žmonės, kurie 1991-aisiais su Lietuvos vardu lūpose stojo prieš okupantų tankus, šiandien gyvena su nuolatine baime. Žmonės bijo viešai sakyti tiesą, o tie, kurie išdrįsta ištarti tiesų žodį, yra persekiojami ir terorizuojami.
Argi tokiai išvadai patvirtinti neužtenka vien Krekenavos agrofirmos darbininkės Dalios Budrevičienės istorijos, rodančios, kad pilietinis veiksmas Lietuvoje gali sulaukti nebent pavienių pritarimo atodūsių, bet iš tikrųjų reikia laukti galingo valdžios atoveiksmio?
Neišbraukę abejingumo ir baimės, nesugebėsime pareikalauti, kad iš politinės apyvokos veiksnių registro būtų išbrauktas melas. Nepamainomas sovietinės ideologijos palydovas melas, deja, neišnyko kartu su sistema ir nuo pirmųjų Nepriklausomybės valandų ėmė smelktis į naujos valdžios kabinetus ir sąmonę. Nusišiepdamas grobuonies grimasa, kaip signataro M. Laurinkaus, ketvirtą laisvės dieną jau nustvėrusio milijonus kainuojantį butą, atveju, arba prisidengdamas specialiai sukurtais įstatymais, kad viskas atrodytų teisėta, melas virto valdžios bendravimo su paprastu žmogumi priemone. Melas slypi ne tik už didžiųjų valdžios sandėrių, pavyzdžiui, „Alitos“ privatizavimo, arba už abonentinių sąskaitų juodojoje „Rubicon“ buhalterijoje, bet ir už eilinio valdininko, mulkinančio žemės neatgaunantį žmogų, godulio.
Korupcija ir piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, narkomanija ir skurdas – daug ką, labai daug ką turime išbraukti iš Lietuvos žmonių gyvenimo. Tačiau ne metus – tik negeroves ir ydas.
Rolandas Paksas yra Liberalų demokratų partijos pirmininkas.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
