Atsisveikiname su Popiežiumi Jonu Pauliumi II. Palydime į amžinybę žmogų, kuris savo asmenybės šviesa nepaprastai išaukštino Šventojo Tėvo misiją žemėje, išplėtė jos dvasinės įtaigos ir politinės įtakos sferas. Nepalenkiama Popiežiaus pozicija totalitarizmo atžvilgiu daug prisidėjo prie komunistinių režimų žlugimo.
Tai – šiandien visuose kontinentuose kartojamos tiesos, kaip ir neginčijamas faktas, kad Bažnyčios istorijoje Jonas Paulius II išliks kaip vienas iškiliausių jos vadovų, visada gynęs taiką, žmogiškąjį orumą ir teisingumą.
Jo pastoracinę veiklą jautė ir vertino visa pasaulio bendruomenė, nepriklausomai nuo išpažįstamos religijos ar priklausomybės skirtingoms rasėms. Milijonams įvairiuose kraštuose gyvenančių katalikų Šventojo Tėvo mirtis – tai gili asmeninė netektis.
Popiežiaus Jono Pauliaus II mirtis – tai ne tik galimybė, bet ir priedermė kiekvienam mūsų apmąstyti savo gyvenimą. Prieš vienuolika su puse metų aplankęs Lietuvą Šventasis Tėvas pasakė ir tokius žodžius: “Kur viešpatavo patvaldystė, atsiveria vartai į atsakomybę ir laisvę”. Jis neatsiejo šių sąvokų. Laisvė ir atsakomybė jam buvo tarsi to paties medžio šakos.
Šventojo Tėvo vizitas davė mums dar vieną pamoką: neturime bijoti tiesos apie save pačius. Todėl šiandien mūsų atsisveikinimui su Jonu Pauliumi II dera ne vien gedėjimas. Pusę savo širdies Lietuvai atidavusio Popiežiaus mirtis – tai ir mūsų sąžinei suteikta ypatinga proga, kad įsižiūrėtume į save, susimąstytume ir apie keistą laisvę, kuri mūsų valstybėje, regis, taip menkai susieta su atsakomybe. Turiu galvoje, visų grandžių pareigūnų atsakomybę už žodį ir sprendimą, poelgį ir veiksmą, už Lietuvos žmones ir šalies ateitį.
Atsigręžęs į pastarųjų dvylikos mėnesių tarpsnį, negaliu nepastebėti per tą laiką valstybės gyvenime įvykusių pavojingų transformacijų, išryškėjusių simptomiškų reiškinių, keliančių ne menamą, o realią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Pastarąjį laikotarpį ženklina tai, kad valdžia Lietuvoje netrukdomai susikoncentravo buvusio tarybinio-partinio aktyvo rankose. KGB rezervo skandalas, Archyvų įstatymo pataisų priėmimas, Prezidento patarėjos Tomos Birmontienės byla tarsi lakmuso popierėlis parodė ir dešiniosiomis save vadinančių politinių jėgų blaškymąsi bei dar sykį patvirtino, kad Lietuvos politika stokoja principų ir moralės. Šias vertybes užgožia interesai ir pinigai.
Paaiškėjo, kad, klostantis tam tikroms situacijoms, amžiną budrumą dėl Lietuvos deklaruojantiems konservatoriams neužkliūna nei kagėbistai, nei lietuvių laisvės kovą slopinusių okupacinių struktūrų garbintojai.
Tokia dar didesnį visuomenės nusivylimą ir abejingumą skatinanti dešiniųjų pozicija purena dirvą naujai korupcijos bangai ir tarnauja tiems veikėjams, kuriuos į politiką atvedė asmeninės arba partinės naudos siekiai.
Tik partiniai išskaičiavimai ir galėjo pagimdyti paradoksą, kad Seimui, o iš esmės ir valstybei šiandien vadovauja visapusišką pralaimėjimą rinkimuose patyręs politikas. Tai negali nepakirsti žmonių tikėjimo rinkimais bei teisingumu.
Seimo pirmininko Artūro Paulausko vaidmenį valstybėje taip sureikšminu neatsitiktinai. Pastarasis laikotarpis ypatingas dar ir tuo, kad galutinai išryškėjo politinių jėgų arba atskirų politikų įtaka teisėsaugos institucijoms. Akivaizdu, kad teisėsaugos institucijų vadovai nepanoro ar nesugebėjo pasipriešinti realijoms ir pasidavė politinei šio laikotarpio tėkmei.
Vienintelė institucija, kuri šiuo požiūriu vis dar nenori aklai paklusti politikų diktatui, yra Specialiųjų tyrimų tarnyba. Tiesa, Prezidentas Valdas Adamkus, deklaruojantis, jog teisėsaugos struktūroms turi vadovauti ne politikai, o profesionalai, į STT vadovo postą delegavo būtent politiką, o ne profesionalą.
Šia pastaba nenoriu įžeisti buvusio Krašto apsaugos ministerijos sekretoriaus Povilo Malakausko, kurio sąžiningumu neabejoju, tačiau manau, kad naujoje veiklos srityje jam dar ilgokai teks semtis profesionalumo.
Vis dėlto nepaisant STT vadovų bei žemesnio rango pareigūnų padarytų klaidų arba šios tarnybos funkcijų bei struktūros nevisiško atitikimo optimaliam modeliui, ji drumsčia korupcijos liūną.
Tai matyti ir iš to, kad STT veikla sužadino Seimo nacionalinio saugumo komiteto pirmininko Alvydo Sadecko entuziazmą neva praplėsti kovotojų su korupcija frontą. Sunku nesutikti su pačiais STT pareigūnais, tokią Seimo pirmininko artimiausio bendražygio iniciatyvą vertinančiais kaip norą sunaikinti instituciją.
Valdantysis politikų sambūris pamynė Lietuvos partizanų, nukankintų patriotų, Sibiro tremtyje užgesusių žmonių atminimą, užbraukė Sausio 13-osios žuvusiųjų, Medininkų pareigūnų auką. Tokia kaina jiems pavyko aukštuose valstybės postuose išsaugoti KGB rezervą.
Protestuodami prieš moralinių tautos vertybių niekinimą, Seimo nariai Petras Gražulis ir Egidijus Klumbys ryžosi paskelbti bado akciją. Žinoma, tai – kraštutinis žingsnis, tačiau tik amoralumu galima paaiškinti Seimo pirmininko Artūro Paulausko bei opozicijos lyderio Andriaus Kubiliaus pašaipius pasisakymus apie badaujančių parlamentarų pasirinkimą.
Atsigręžti į moralines vertybes raginantis valstybės vadovas Valdas Adamkus, mano požiūriu, pats akivaizdžiai prasilenkė su morale pakartotinai teikdamas savo patarėjos Tomos Birmontienės kandidatūrą į Konstitucinio Teismo teisėjas.
“Omni laiko” redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnyje pareikštomis mintimis
