Šiandien tradiciškai paminėsime Sausio 13-ąją. Kaip ir kasmet, Seime bus pasakyta iškilmingų žodžių, kapinėse bei prie Lietuvos radijo ir televizijos objektų padėsime gėlių. Sprendžiant pagal anonsus, parodų, koncertų ir kitokių šiai progai skirtų renginių bus ne mažiau kaip ankstesniais metais.
Skirtumas tik toks, kad dar labiau nutolo ana 1991-ųjų sausį išgyventa tragiška ir kartu didinga realybė, kurią iš atminties trina ne tik bėgantis laikas. Unikalų patyrimą bei išgyvenimus gožia ir per tuos penkiolika metų Lietuvoje vykę įvykiai, kasdienybę ženklinusios skurdo, nusikalstamumo, korupcijos grimasos.
Prisiminkime: tai, ką 1991-aisiais išgyveno ir atlaikė Lietuvos žmonės, buvo didvyriškumo pamoka pasauliui bei tautos gyvybingumo, jos dvasios tvirtybės liudijimas mums patiems.
Tokio fenomeno kaip laisvės siekis nepamatuosi jokiais matais, tačiau tuoj po Sausio įvykių, tų metų vasario 9 dieną, kai referendume pasisakėme už nepriklausomą demokratinę respubliką, tautos valia buvo išreikšta konkrečiu skaičiumi - 90 procentų. Išskyrus idėjinius imperijos gynėjus bei prie jų gąsdinimais ir klaidinimais pritrauktus kai kuriuos kitakalbius, balsavome vieningai, nes gyvenome dar tąja pakylėta Sausio dvasia.
Apmaudu, kad daugeliui iš tų žmonių, kurie anomis grėsmės ir okupantų smurto dienomis be ginklo, vien sutelkta valia apgynė laisvę, jos skonis ilgainiui apkarto. Neįtikėtinas, atrodytų, teiginys. Tačiau šių dienų spaudoje šmėkščioja gyventojų apklausų duomenys, bylojantys, jog gąsdinančiai didelei respondentų daliai buvusioji vergovė sovietų imperijoje šiandien atrodo kone jaukesnė arba bent jau sotesnė negu gyvenimas laisvoje Lietuvoje.
Dėl tokių visuomenės nuotaikų atsakomybė pirmiausiai tenka arogantiškai, nuo paprastų piliečių aklinai atsitvėrusiai valdžiai. Sunku suvokti, kokia pamote valdžia turi būti savo žmonėms, kad jiems kiltų mintis išsižadėti laisvės, kurią pasiaukojamai gynė, už kurią 1991-ųjų sausio 13-ąją padėjo galvas kilnūs idealistai, doriausi Lietuvos vaikai.
Galvodamas apie Sausio auką ir mūsų priedermes žuvusiems bei sunkias traumas patyrusiems laisvės gynėjams jaučiu didelę atsakomybę. Didžiuojuosi, kad 1991-ųjų sausį įtampos naktis praleidau tarp Aukščiausiąją Tarybą ir kitus objektus saugojusių žmonių. Išbandymo valandą mes išties buvome dideli ir tiesūs.
Kaip SKAT Vilniaus S. Dariaus ir S. Girėno eskadrilės vadovas buvau parengęs lakūnų grupę atlikti valstybinės reikšmės užduotį. Tų dienų prisiminimai man yra labai brangūs.
Visada maniau ir manau, kad bus didelė neteisybė, jeigu Lietuvos laisvės metais gimusi karta nežinos, kas buvo, kuo gyveno, kaip žuvo Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Ignas Šimulionis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Vidas Maciulevičius, Algimantas Kavoliukas, Vytautas Vaitkus, Apolinaras Povilaitis, Rimantas Juknevičius, Titas Masiulis, Alvydas Kanapinskas, Alvydas Matulka, Vytautas Koncevičius.
Tai, kad laisvės gynėjų vardais pavadinome jų kažkada išvaikščiotas gatves, kaip ir kiti panašūs pagarbos ženklai, tėra išorinė atminimo įamžinimo pusė. Kur kas svarbiau, kad savo bendraamžių Igno ir Dariaus auką suvoktų šių dienų septyniolikmečiai. Kas gali pasėti tą grūdą?
Neseniai teko kalbėtis su Liberalų demokratų partijos būstinėje apsilankiusia mokytoja iš atokesnio Lietuvos rajono. „Netikėkite pasakomis apie švietimo reformą, - guodėsi aštuntokų auklėtoja. - Nėra jokių reformų, o mokytojas apskritai liko juokdario vietoje. Vaikus auklėja ir gyvenimui rengia ne mokykla, o pramoginių televizijos laidų vedėjai“.
Prieš keletą metų Etninės kultūros globos tarybos prie Lietuvos Respublikos Seimo užsakymu buvo atliktas sociologinis tyrimas, kurio išvadose pabrėžta, kad moksleivių požiūris į šalies istoriją, praeitį ir kitus tautinę savimonę ugdančius reiškinius nepriklausomybės laikotarpiu nuolat prastėjo.
Bandant atsakyti į klausimą, kodėl taip atsitiko, darytina dar viena išvada, kad ir šioje srityje ėjome ne tuo keliu, neieškoję ar neradę būdų formuoti augančios kartos poreikį tautinėms ir žmogiškosioms vertybėms.
Antai prieš savaitę Prezidentūroje surengtoje apskritojo stalo diskusijoje apie patriotizmo ugdymą mokyklose pats švietimo ir mokslo ministras pripažino, kad jaunimas yra silpniausia visuomenės grandis. Šokiruojantis ministro apibendrinimas nustelbė gerokai vėluojantį prezidento susirūpinimą, ar patriotizmo ugdymo spragos netampa grėsme mūsų sąmoningam valstybingumui?
Nedaug ko, mano požiūriu, vertas ir valstybės vadovo pamokymas, kaip spręsti problemą: iškilius faktus, girdi, reikia aiškinti jaunimui suprantama kalba. Prezidentas, deja, nepatikslino, kokia kalba jaunam žmogui įmanoma paaiškinti apie demoralizuojančią realybę, bręstančią kartą kasdien persekiojančius vaizdus ir reiškinius iš valstybės gyvenimo.
Nereikia nė didžiųjų aferų kaip „Mažeikių nafta“ arba EBSW. Septyniolikmečiams šios istorijos – jau neįdomi praeitis. Tai, kad jauni mokslininkai yra taip nusivylę valstybės požiūriu į mokslą, jog net trys ketvirtadaliai jų pasirengę išvykti iš Lietuvos, moksleiviui – dar tolima ateitis.
Vis sunkesnis pragyvenimas, įvairiausių valdžios institucijų pinklės privačiai iniciatyvai arba verslui – tai kol kas tėvų rūpestis.
Moksleivį galėtum tik prajuokinti ir klausimu, ar jis jaučia strateginį valstybės užmojį siekti tautos gerovės?
Tačiau yra dalykų, kurie jaunose širdyse atsišaukia jautriai. Jas itin žeidžia ir traumuoja neteisybė, kuriai suvokti septyniolikmečių karta yra visiškai subrendusi. Ar seniai, skelbdamas moralios politikos lozungus, tuos vaikus mitinguoti į S. Daukanto aikštę vedė prezidento daugsyk komplimentais malonintas asmuo, dabar atsiskleidęs kaip amoraliausias „abonento“ nominacijos savininkas?
„Laisvė nebus patikima be moralės pagrindų ir tik garbinga politika gali stiprinti demokratiją“, – girdint tokius prezidento žodžius, ir jaunam, ir senam kyla klausimas, kodėl V. Adamkus tų principų netaiko savo globotiniui? Drovi užuomina yra ne tai, ko iš šalies vadovo pagrįstai laukia žmonės, pasipiktinti paradokso, jog Lietuvoje nėra teisinių, moralinių nei politinių svertų, kurie pagaliau nutrauktų vieno akiplėšos siautėjimą.
Tačiau net ir tokiame kontekste keistai nuskambėjo prezidento noras ištrinti 2005 metus. Sunku suvokti tokį valstybės vadovo pageidavimą. Todėl norisi tikėti, kad V. Adamkui tie žodžiai išsprūdo netyčia. Antraip jie reikštų prezidento silpnumą išduodantį prisipažinimą, o tai būtų užgaulu ne tik jaunimo, į kurio rankas teks perduoti šalies ateitį, bet ir visų Lietuvos žmonių atžvilgiu. Juk jiems nugyventieji metai – tai ir rūpestis dėl duonos ant stalo, ir vaikų mokslinimas, ir skausmas, ir viltys.
Tai gyvenimas, kurio ištrinti negalima. Jį turime branginti ir dėl to, kad esame ir visada būsime skolingi už jį žuvusiems Lietuvos vaikams, kruvinojo 1991-ųjų sausio didvyriams. Ar tapsime jų aukos verta valstybe? Tai klausimas, į kurį sąžiningai atsakyti šiandien būtų labai sudėtinga.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
