Žurnalistikos esminė funkcija yra informuoti, t.y. surinkti informaciją, ją valdyti ir pateikti visuomenei, taip, kad tai atitiktų jos interesus, t.y. kad žiniasklaidos darbuotojų sukurtas produktas būtų vartojamas.
Tam, kad egzistuotų objektyvi žiniasklaida, reikia pačios žiniasklaidos priemonių, informacijos ir šių abiejų dalykų vartotojų – auditorijos. Būtų paprasta ir lengva, jei nereikėtų kalbėti apie jokius kitus veiksnius ir tų veiksnių interesus.
Kam žmogui reikalinga informacija? Tam, kad pagal ją organizuotų savo gyvenimą, pats mąstytų ir darytų išvadas, priimtų sprendimus, todėl sąlygas tai daryti jam sukurianti žiniasklaida turi svarbią funkciją – formuoti nuomonę. Ir čia atsiranda naujų veiksnių, kurie lemia, ar žiniasklaida yra objektyvi. Aplinka – žiniasklaidos priemonių darbą reglamentuojantys įstatymai, jų savininkai ir leidėjai, visada turintys interesų veikti per žiniasklaidą arba ją pačią, nelygu interesai, poreikiai ir galimybės; verslo struktūros, ne tik tos, kurioms žiniasklaida pati savaime yra verslas, bet ir su žiniasklaidos verslu tiesiogiai nesusijusios įmonės, kurios konkurencinėje kovoje gali naudotis tiek laikraščiais, tiek televizija ir kai kurios sėkmingai tą daro.
Kalbant apie žiniasklaidos vaidmenį demokratinėje visuomenėje neišvengiamai reikia kalbėti apie pagrindinę jos problemą – objektyvumo ir subjektyvumo santykio problemą. Analizuojant ją reiktų mėginti atsakyti į klausimą, kas žiniasklaidai trukdo pateikti teisingą ir reikalingą informaciją, kuo skiriasi įvairių žiniasklaidos priemonių darbo metodai, vykdant tą pačią misiją, kiek savo ruožtu tuos metodus lemia skirtinga žiniasklaidos priemonių prigimtis ir jų savininkų įtaka, kiek lemia reporterio darbo ypatumai.
Dabar apie kiekvieną iš veiksnių kiek išsamiau. Kokie yra Lietuvos Respublikos įstatymai, kurie reglamentuoja žiniasklaidos teises ir pareigas? Pakankamai „patogūs ir draugiški“. Įstatymų leidėjai – per mažai suvokiantys žiniasklaidos reikšmę demokratijai ir apskritai pačią demokratiją, apie šios kadencijos Seimą apskritai sunku kalbėti, nes kartais atrodo, kad dabartiniai parlamentarai ne visada supranta, kas yra ir pats Seimas, ką jau kalbėti apie tai, ką jie patys ten veikia.
Čia vienas pavyzdys, kuris gali padėti tuo patikėti. Seimo vicepirmininko laiškas:
„Gerb. p. Ritai Miliūtei, 2005-01-17
Norėčiau atsiprašyti dėl dviprasmiškos situacijos, į kurią savaitgalį dėl mano kaltės pateko „Panoramos“ žurnalistė. Neturėdamas tikslo klaidinti, telefonu jai pasakiau, kad esu Niujorke. Buvau įsitikinęs, jog miela žurnalistė pokštą supras, tačiau įvyko nesusipratimas. Dar kartą nuoširdžiai apgailestauju, kitą kartą pažadu juokauti apdairiau.
Pagarbiai –Seimo pirmininko pavaduotojas Alfredas Pekeliūnas.“
Kaip sakydavo žinomas JAV žurnalistas, yra taip, kaip yra.
Žiniasklaidos savikontrolės institucijos pernelyg bedantės, jei kalbėsime apie žurnalistų etikos inspektorių. Atlikdamas savo funkcijas, žurnalistų etikos inspektorius gali:
1) įspėti viešosios informacijos rengėjus ir (ar) platintojus apie pastebėtus visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos ištaisyti;
2) reikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas ir (ar) platintojas nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią asmens garbę ar orumą ar kenkiančią jo teisėtiems interesams, arba sudarytų asmeniui sąlygas pačiam atsakyti ir paneigti tokią informaciją;
3) kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas bei Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją dėl pastebėtų Visuomenės informavimo įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų;
4) siūlyti Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai apsvarstyti nusižengimus profesinei etikai.
Dar yra Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija. Pagrindinė komisijos funkcija yra stebėti, ar žiniasklaida nepažeidžia Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso, spręsti, ar per visuomenės informavimo priemones skleidžiama informacija nėra priskirtina pornografinei, smurtinei, ar nekursto tautinės nesantaikos. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos veiklą finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, kuris yra atskaitingas Seimui. Kodėl reikia kalbėti apie šias institucijas – dėl to, kad jos galėtų atlikti gerą darbą ir prisidėti prie žiniasklaidos objektyvumo, tačiau realios naudos neduoda.
Kokia yra žiniasklaidos vartotojų auditorija? Pilietinės visuomenės institutas paskelbė tyrimo duomenis apie visuomenę – tyrimo metu gyventojų buvo prašoma įvertinti Lietuvos demokratiškumo lygį 10 balų skale, kur 1 reiškia, kad Lietuva šiandien valdoma „visiškai nedemokratiškai“, o 10 – „visiškai demokratiškai“. Kaip rodo apklausos rezultatai, tik 19,2 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad Lietuva šiandien valdoma demokratiškai, 32,4 proc. respondentų Lietuvos demokratiškumo lygį įvertino kaip vidutinišką, o beveik pusė (48,4 proc.) gyventojų Lietuvos valdymo sistemą laiko nedemokratiška. Tik 1,7 proc. gyventojų tiki, kad Lietuva valdoma „visiškai demokratiškai“, o 8,3 proc. mano, kad ji valdoma „visiškai nedemokratiškai“.
Tik 26,9 proc. respondentų sutinka, kad Lietuvoje žmogaus teisės labai gerbiamos arba iš dalies gerbiamos, beveik pusė žmonių (47,7 proc.) mano, kad žmogaus teisės Lietuvoje nelabai gerbiamos, o ketvirtadalis (25,4) teigia, kad jos apskritai negerbiamos.
Padėtis atrodo nedžiuginanti, tačiau pagal tą patį tyrimą – apie 70 proc. manančių, kad demokratijos Lietuvoje per mažai, nurodo esantys liberaldemokratų rėmėjai. Taigi demokratijos padėtis juos aiškiai nuvylė po to, kai buvo atstatydintas Rolandas Paksas. Tačiau kaip tik apkaltos procedūra yra viena aukščiausių demokratijos išraiškų, tad pagrįstai galima klausti, ar tyrimo respondentai – taigi Lietuvos žiniasklaidos vartotojų atstovai – supranta, kas išties yra demokratija ir kas yra neatskiriami jos atributai.
Daug kas skundžiasi, kad Lietuvos žiniasklaidos vartotoja, taigi auditorija, per mažai išprususi, mažai kas pasakys, kad žiūri visokias keistas laidas, ir sako, mūsų žiniasklaidoje per daug nesąmonių, purvo ir žiaurumo, bet didžiausius reitingus turi didelio intelektinio krūvio tikrai neturintys realybės šou, gyvenimo būdo laidos ir kriminalinės naujienos. Bet vėlgi - yra kaip yra, kaip kad negali norėti, kad rinkimuose būtų įvestas intelekto cenzas – tiek renkamiems, tiek renkantiesiems.
Kokie yra žiniasklaidos savininkai? Jų yra per mažai ir žiniasklaida ima koncentruotis į grėsmingai per mažą jų skaičių, o tai yra viena iš didžiausių grėsmių, kad mažės nuomonių įvairovės atspindėjimas. Realiai turime du dienraščius ir tris televizijas, nes ketvirtoji BTV jau vargu gali daryti kokią nors įtaką nuomonės formavimui, kadangi jos dienos auditorija, pagal „SIC-Gallup“ duomenis, paprastai neviršija 10 procentų.
Kokie yra žurnalistai ir kuo jie turėtų vadovautis siekdami pateikti objektyvią informaciją?
Ištrauka iš Kroatijos žurnalistų sąjungos etikos kodekso. Kodėl Kroatijos? Todėl, kad kaip tik norėjau gyvo pavyzdžio, kad daugumos šalių – jei nekalbėsime apie Baltarusiją ar Kubą – žurnalistų etikos kodeksai yra panašūs kaip du vandens lašai.
„Teisė į informaciją, nuomonės reiškimo laisvė ir kritikos teisė yra tarp pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių, nepriklausomai nuo jų lyties, rasės, tautybės, religijos ar politinių įsitikinimų. Šis apibrėžimas labai aiškiai apibrėžia ir žiniasklaidos, įskaitant joje dirbančių žurnalistų pareigas ir teises. Dirbdami savo darbą jie turi ginti žmogaus teises ir laisves, gerbti nuomonių ir požiūrių įvairovę, prisidėti prie demokratijos stiprinimo ir kontroliuoti pareigūnų ir politikų veiklą. Žurnalistas turi būti laisvas rinkdamas ir tikrindamas informaciją – tiek nuo pašalinio poveikio, tiek nuo savo redaktorių ar leidėjų primetamos valios.“
Ar žurnalistai Lietuvoje laikosi šių principų visada ar tik retkarčiais?
Kokie tiek žurnalistai ir reporteriai? Dažnai keikiantys savo redaktorius, bet sukandę dantis rašo, ką liepia, nors ir nebūtinai tuo tiki. Rašo ir kai aiškiai netiki ir klausia, o kas blogai, juk aš dirbu toje redakcijoje, turiu laikytis jos pozicijos. Tie, kurie nenori rašyti ir turi stuburą, išeina, kaip išėjo Eltos žmonės po to, kai ją nusipirko dabartiniai savininkai. Anksčiau skaityta ištrauka iš Kroatijos žurnalistų etikos kodekso yra beveik pažodžiui tokia pat, kaip ir daugelio kitų šalių etikos kodeksų, bet, kaip ir daugelyje kitų šalių, ji nelabai galioja. O žiniasklaidos auditorija nebūtinai žino, kas yra vienos ar kitos priemonės savininkas, kokie yra jo verslo ar giminystės ryšiai, kad galėtų RAŠTINGAI suvokti tikrąsias publikacijų ar laidų pasirodymo priežastis. Žiniasklaidos pavadinimu pridengtas verslas tuo naudojasi ir dar labiau bukina visuomenę.
1938 m. „Naujoji Romuva“ išspausdino katalikiškojo italų rašytojo, „Kristaus istorijos“ autoriaus Giovannio Papinio pasikalbėjimo su Vladimiru Iljičiumi Leninu (Uljanovu) „Pasimatymas su Leninu“ vertimą. Čia ištrauka iš to, ką dar, aišku, būdamas gyvas būdamas kalbėjo Leninas:
„Gerai tamsta įsidėmėk, kad bolševizmas vaizduoja trejopą kovą: mokslinę barbarų kovą prieš supuvusią inteligentiją, rytų kovą prieš vakarus ir miesto prieš kaimą. Šiose kovose mes nesiskaitome su priemonėmis ir ginklais. Individas yra toks daiktas, kurį reikia naikinti. Tai tinginių graikų ir tuščių vokiečių sapnų išradimas. Tas, kuris priešinsis, bus pašalintas, kaip blogoji votis.“
Individas neparankus, nes mąsto. Ar visada susimąsto patys žurnalistai? Aišku, kad ne. Bet net jei staiga visi jie taptų sąmoningi ir pilietiški, to neužtektų, kad žiniasklaida Lietuvoje pasikeistų ženkliai į gerąją pusę. Tam būtina sąlyga – kad keistųsi leidėjų ar savininkų požiūris.
Kas leidžiama objektyviam žurnalistui ir kas ne? Ar akivaizdų faktą pavadinti tiesą yra tik faktas, ar jau komentaras?
Turbūt žymiausias JAV žurnalistas Walteris Cronkite‘as, du dešimtmečius dirbęs CBS, žinomas dėl daugelio garsių frazių, nulėmusių kai kuriuos istorijos vingius. Apie Vietnamo karo krizę jis yra pasakęs: „Visiškai aišku, kad vienintelis protingas būdas yra derėtis su jais ne kaip nugalėtojams, bet tiesiog garbingiems žmonėms, kurie gyvena tam, kad gintų demokratiją“. Panašu į nuomonę, kurios žurnalistui nedera reikšti.
Kai nušovė Johną Kennedy ir skubiai buvo prisaikdinamas jo viceprezidentas Lyndonas Johnsonas, W. Cronkite‘as, kuris komentavo šią ceremoniją, tiesiog nusiėmė akinius, nusišluostė ašaras ir komentavo toliau. Aiškiai neobjektyvu, bet Walteris Cronkite‘as Amerikoje buvo laikomas žmogumi, kuriuo labiausiai pasitikima.
Yra dar du dalykai, kurie yra būtinos prielaidos, kad egzistuotų objektyvi žiniasklaida ir kurių ne visada užtenka. Protas ir padorumas.
Pranešimas skaitytas konferencijoje „Žiniasklaida Lietuvoje: tarp verslo ir politikos“
www.politika.lt
