Kaip gerai, kad Lietuvoje yra marginalas Murza. Būtent dėl jo pareiškimų galima lengviau atsidūsti - antisemitai ir radikalai yra Lietuvos politinio gyvenimo paraštėse. Būtent dėl jo pareiškimų galima ramia širdimi pasidžiaugti - valstybė šių dalykų netoleruoja. Ir reikia tikėtis, kad niekada netoleruos. Bet... jeigu neegzistuotų Murza... kas tada būtų?
Ar tikrai Lietuvos valdžia negalėtų parodyti, kad lietuviai yra principingi ir negali leisti sau tautinės nesantaikos? Ar tikrai visi atrodytume truputėlį blogiau: mažiau išsilavinę, labiau nepakantūs? Net jei renkame rusus į parlamentą?
Jau beveik šimtas metų prabėgo, kai W.E.B Du Bois viename iš savo garsiųjų veikalų pareiškė - XX amžius yra pertvaros tarp skirtingos spalvos žmonių amžius. Visas amžius buvo skaudus savo etniniais, rasiniais, tautiniais ir religiniais konfliktais, pasaulis vis dar bando plastinėmis operacijomis paslėpti karų ir neapykantos randus. Vakarų pasauliui prireikė Antrojo pasaulinio karo, kad atsipeikėtų ir į skirtumus tarp tautų bei rasių imtų žiūrėti kitomis akimis. Pabrėžiama tolerancija ir bendros vertybės, smerkiama rasinė neapykanta. Gyventojų migracija yra neišvengiama, todėl būtina keisti bendruomenių požiūrį į kitaip atrodančius, kitaip mąstančius, kitokiomis vertybėmis gyvenančius žmones. Atrodytų, kam jau kam, bet lietuviams, praleidusiems penkiasdešimt metų Sovietų Sąjungos sudėtyje, kai ne viena dešimtis žmonių žuvo neaiškiomis aplinkybėmis, o dešimtys tūkstančių marksistine tolerancija bjaurėjosi lageriuose, tikrai turėtų būti suvokiami radikalizmo pavojai.
Deja, viskas nėra taip paprasta. Tuo metu, kai pasaulis sprendė neapykantos ir tolerancijos problemą, Lietuva saugiai gyveno Sovietų Sąjungoje, „broliškų“ respublikų būryje, izoliuota nuo bet kokių rasinių konfliktų. Negalėdami lengvai migruoti, lietuviai susidarė primityvią iliuziją, kad pasaulis yra tik baltas, tik geltonas, arba tik juodas (tik Amerikoje dėl vergijos jis susimaišė), na, o baltasis pasaulis gal tik truputėlį primaišytas rusų ar lenkų. Rasizmas dažniau pasireikšdavo sovietinėje armijoje, o netolerancija kitoms kultūroms buvo juokais nuleidžiama anekdotuose apie „čiurkas“ ar žydus. Antrojo pasaulinio karo metais prasiveržęs antisemitizmas, sunaikintos ištisos žydų bendrijos visiškai pasimiršo.
Kaip nustebo lietuviai, kai išvažiavę į Vakarus pamatė, kad šitie anekdotai yra laikomi blogo skonio dalyku. Kaip pasibaisėjo, kad „jie“ Vakaruose varžo „laisvą žodį“ savo viešojoje erdvėje ir „cenzūruoja“ lėkštą, įžeidžiantį humorą, skirtą kitiems pažeminti. Kaip pasipiktino, priminti apie žiaurumus karo metais ir sunaikintas žydų bendruomenes... Su kokia neapykanta prakalbo apie juodaodžių kvartalus...
Niekada nepamiršiu poros migrantų lietuvių muzikantų, viename Amerikos universitete linksminusių lietuvių kalbą studijuojančius studentus. Staiga, po gausybės patriotinių užstalės dainų, nutarė padainuoti tarpukario Lietuvos dainas, o kad būtų smagiau - su „žydišku“ akcentu, akivaizdžiai iš jo išsišaipydami. Žiūrėdamas į šokiruotus profesorių veidus galvojau (o juk smagu, kai amerikiečiai profesoriai studijuoja lietuvių kalbą) - ką jie dabar mąsto apie lietuvišką kultūrą, vulgarizuotą nevykėlių muzikantų?
Juk ir taip neretai slavų departamentuose ji pristatoma kaip antisemitiška ar fašistuojanti. Kaip atsitiko, kad kultūrininkai visiškai nesupranta, kodėl jų lėkštas pokštas yra tiesiog blogo skonio ir visiškai netinkamas akademinėje aplinkoje? Kaip jiems paaiškinti, kodėl jų netaktas yra įžeidžiantis?
Lietuviams nepatinka, kai garsūs aktoriai juos paverčia aštriadančiais, kai garsūs rašytojai savo fantazijose juos priverčia valgyti arklieną. Ak, kaip širsta mūsų ambasadoriai, gindami tautos „garbę“. Tačiau neseniai „Vakarų ekspreso“ publikacija apie Klaipėdoje studijuojančius juodaodžius (http://www.ve.lt/?data=2005-04-22&rub=1065924812&id=1114097071) parodė, kad atėjo laikas atidžiai pasižiūrėti ir į save. Į savo tautos komentarus internete, pasisakymus viešojoje erdvėje. O komentarai parodė, kad rasizmas yra ne šiaip teorinė problema, bet šiurpą kelianti lietuviško mentaliteto realybė.
Kokio išsilavinimo žmonės turi tiek daug neapykantos? Ką jie išmoksta mokyklose, universitetuose? Kaip jie reaguos į didėjančią imigraciją į Lietuvą? Kaip jie sugeba išgyventi emigracijoje, dažnai skurdžiuose juodųjų rajonuose?
Sunkūs klausimai demokratinei valstybei. Tiesą sakant, baisiausia yra tai, kad nenorima pripažinti egzistuojančios problemos, ji iš esmės neigiama, nesuvokiama. „Vakarų ekspresas“ pacitavo klaipėdietį biurokratą Liutaurą Kraniauską, kurio pateiktas rasizmo Lietuvoje apibrėžimas šokiruotų ne vieną šį reiškinį tyrinėjantį mokslininką:
„Rasizmas - sistema, kuri lietuviams nebūdinga. Jūs pastebėkite, kas ir kada puola kitaip atrodančius - dažniausiai savo „kietumą“ demonstruoja grupė neblaivių ir neišsilavinusių jaunuolių. Jų tikslas vienas - pademonstruoti jėgą ir drąsą. Nemanau, kad Lietuvoje yra daug Čemberleno pasekėjų. XIX amžiuje šis žmogus paskatino rasizmo susikūrimą, iškėlęs mintį, kad vienos rasės yra aukštesnės už kitas. Kita vertus, išskirtinio dėmesio pas mus sulaukia ne tik kitokia odos spalva. Bet koks iš minios išsiskiriantis žmogus visada bus palydimas apkalbomis, žvilgsniais ir komentarais. Lietuviams trūksta pakantumo, tolerancijos ir išsilavinimo“.
Taip norėtųsi ponui Kraniauskui atverti akis: rasizmas yra ne kai skaitomos protingos knygos, o „svetimo“ žmogaus puolimas. Rasizmo nepaneigia apgirtusio pyktis ar juokas... Rasizmas atsiranda būtent tada, kai trūksta pakantumo ir tolerancijos, o ne kai sekama Houstono Chamberlaino (Hiustono Čemberleno) idėjomis. Rasizmas atsiranda, kai fiziologiniai skirtumai absoliutinami ir pagal juos sprendžiama apie visas kitas žmogaus savybes, kai tauta suvokiama kaip biologinis vienetas, kurį reikia apsaugoti nuo „svetimųjų“ agresyvaus seksualumo... Taip norėtųsi Klaipėdos universiteto studijų prorektoriui, cituojamam tame pačiame straipsnyje, pasakyti, kad niekur nereikia važiuoti, kad pateisintume lietuvišką rasizmą - atėjo laikas kritiškai pasižiūrėti į save pačius. Nematydami savo tautos rasizmo, mes pripažįstame, kad visiškai nesuvokiame šio reiškinio pobūdžio ir esmės, neįvertiname jo pavojų.
Deja, žmonių, skubančių paneigti rasizmo ir ksenofobijos problemą, Lietuvoje yra daugiau negu tų, kurie siūlo aktyviai svarstyti ir spręsti šią problemą. Galbūt dėl to, kad nesuvokiama iki galo, koks pavojingas tai reiškinys demokratinei Lietuvos visuomenei. Tie, kurie aktyviai neigia rasizmą Lietuvoje, turėtų pasiskaityti užsienyje gyvenančių tautiečių komentarus internete. Kadangi migracija neretai reiškia gyvenimą multietninėse bendruomenėse, svetur rašomi tekstai leidžia prognozuoti netolimą ateitį Lietuvoje, kai neišvengiamai gausės įvairių kultūrų žmonių. Kitų tikėjimų, kitų kultūrų žmonės migrantų tekstuose apibūdinami su didžiule, nevaldoma neapykanta. Tai jie, naujieji ekonominiai migrantai, išvažiavę gyventi kitur, platina „tikrą teisybę“ apie juodaodžius ir skelbia būtinybę nuo jų išgelbėti jei ne visą Vakarų pasaulį, tai bent jau Lietuvą. Vienas iš anoniminių komentarų: „Rasizmas visgi ne iš piršto laužtas. Niekada nebuvau rasiste, bet atvažiavus į Londoną ja tapau. Galiu pasakyti kad juodi ir musulmonai ne žmonės! Ir nereikia sakyti, kad visi mes vienodi. Jie tikrai kitokie nei mes! Von juos visus iš Lietuvos!“
Patys išvažiavę į svetimas kultūras, tolerantiškieji lietuviai (kaži ar labai norėtų būti sugrąžinti į Lietuvą?) kalba apie tai, kaip norėtų sugrąžinti juodaodžius į Afriką, kaip norėtų apsaugoti Lietuvą nuo iš kitų kultūrų atvykstančių žmonių. Liūdna tai, kad milžinišką lietuvių rasizmo protrūkį sukėlęs komentuojamasis straipsnelis buvo apie užsienio akademinį jaunimą, kurio buvimas Lietuvoje yra labai svarbi kultūrinė mūsų šalies jungtis su pasauliu.
Tai, kaip lietuviai žiūri į kitų rasių žmones užsienyje, rodo, jog rasizmas jau yra nepaprastai skaudi, bet visiškai ignoruojama modernios visuomenės problema Lietuvoje. Jeigu Lietuva neparuoš žmonių susidūrimui su kitomis kultūromis, neišmokys jų tolerancijos ir pakantumo, neskatins tarpkultūrinio dialogo, valstybė turi rimtai ruoštis galimiems konfliktams. Apie šiuos konfliktus jau dabar perspėja interneto komentarai.
Tiesą sakant, nesutinku su tais intelektualais, kurie sako, kad reikėtų uždrausti žmonėms rašyti tokio pobūdžio komentarus internete. Nepritariu tiems, kurie mano, kad lėkštos, užgaulios idėjos turėtų niekada nepakliūti į viešąją erdvę. Manau, kad šios idėjos ir yra tautos išsilavinimo veidrodis, kuriame Lietuvos kultūrininkai ir švietimo darbuotojai privalo pamatyti ne tik užsienio specialiųjų tarnybų, bet ir savo pačių veiklos rezultatus. Reikia mąstyti, kokiais būdais pakeisti esamą situaciją. O kad situaciją keisti reikia jau dabar, nėra nė mažiausios abejonės. Kai broliai lietuviai pradės galąsti kirvius, klausti, kas išmurzino Lietuvą, bus tikrai per vėlai.
