Paskutiniu metu Lietuvos spauda gana dažnai aptarinėja elitą. Vieni skuba moti ranka, kad nereikia išsigalvoti, nėra Lietuvoje tikro elito. Kiti jo taip lengvai neišsižada, o kai kurie net ir pasijunta esą tas tikrasis elitas.
Pats elito buvimas ar nebuvimas nėra tiek įdomus, kiek apie jį nuolatos kalbantys žmonės, jų pateikiami apibrėžimai ir tikėjimas elito misija.
Populiariausią, ir mūsų politikų, ir politologų ignoruojamą, elito apibrėžimą į visuomenės savimonę įbrėžė tada dar ne Seimo narys Vytautas Šustauskas, protestuodamas prieš Valdo Adamkaus prezidentavimo metu bandytą įtvirtinti Vienos pokylių tradiciją.
Būtent šie protestai suformavo socialistinį elito apibrėžimą: elitas yra apsivogusi “aukštuomenė”, už “liaudies” pinigus kelianti viešas puotas. Nuoskauda dėl socialinės neteisybės staiga rado atpirkimo ožį. Šustausko politika, pagrįsta komunistiniais klasių kovos principais, atgaivino nostalgiją sovietmečio metais įskiepytai “svieto” lyginimo ideologijai.
Skurdo ekonomikoje ši politika atrado gausų būrį rėmėjų, nepatenkintų dėl ekonominių ir politinių permainų krypties nepriklausomoje Lietuvoje bei socialinio saugumo praradimo. Taip žmonių sąmonėje “elitas” pasidarė dar viena politikų ir juos finansuojančių “apsivogusių” verslininkų privilegija ir kiekvienas su elitu sutapatinamas žmogus atsiduria pavojuje prarasti savo politinį patrauklumą.
Politikų klano pavertimas elitu ir solidarizavimasis su “masėmis” - politika, kuri Šustausko partijai atvėrė duris ir į Kauno savivaldybę, ir į Seimą. Jis suprato, kad alkanoji Lietuva mėgsta ne elitą, o jo “skriaudžiamuosius” dėl labai paprastų priežasčių. Tarp tokių priežasčių - ir ankstesnių vyriausybių abejingumas savo rinkėjams, nesugebėjimas mažinti korupcijos, teisėjų ir biurokratų algų didinimas (kuris atrodė kaip dar viena turtingųjų klasės formavimo apraiška ir pakirto pasitikėjimą teisine sistema). Atviras melavimas rinkėjams ir ciniškas visuomenės vyraujančių nuotaikų ir nuomonių nepaisymas vykdant privatizavimo politiką, viešumo vengimas, viešųjų ir privačiųjų interesų nepaisymas, socialinių privilegijų politika, ignoruota pensijų reforma ir nesugebėjimas įvykdyti jokios politikos bankrutavusio Lietuvos žemės ūkio atžvilgiu pakirto pasitikėjimą tradicinėmis partijomis.
Todėl visų tradicinių politinių jėgų ujami politikai yra populiarūs. Elito kritika atneša greitą politinę naudą ir yra labai paranki marginalinėms partijoms bei radikalių pažiūrų politikams tiek Europoj, tiek ir už jos ribų.
Istorija rodo, kad marginalų partijos visada lengviau įvardys visuomenei atsibodusį “politinį elitą” kaip priešą (tai yra pateiks save kaip alternatyvą visoms tradicinėms politinėms jėgoms, nesigilindamos į jokias rinkimų programas), sykiu deklaruodamos savo norą atstovauti “visai” visuomenei. Apibrėžus politinį elitą, visada kėsinamasi į valstybės politikos stabilumą, jos tradicijų tęstinumą.
Vienas iš politikų, virtuoziškai pasinaudojęs šia sąvoka, Lietuvos Respublikos Prezidentas Rolandas Paksas. Ką jis ir jo rėmėjai įdeda į elito terminą?
Apibrėždami elitą, šie politikai labai lengvai supriešina save ne su konkrečia partija ar jos programa, o su bendru “blogiu”, kuris, anot jų, yra įsišaknijęs demokratinėje Lietuvos valdžioje. Taip sukuriamas vaizdas, kad demokratinės institucijos yra infekuotos korumpuotais politikais ir valdininkais. Tai darydami, Pakso šalininkai siekia atstovauti kažkokiai abstrakčiai “tautai.” Ta tauta įgauna biologinio organizmo statusą - kuris gali apsivalyti nuo infekcijų korupcijos pūlinių. Kitaip sakant, elito sąvoka pasidaro politinis ginklas tai visuomenės daliai, kuri dabar ilgisi ne demokratiškų procesų, o totalitarinės visuomenės kontrolės. Tai nėra grynoji nacionalizmo forma, nes tokių “tautos” reprezentantų mąstymas primena paprasčiausių “svieto” lygintojų svaičiojimus, atvedusius Lietuvą į niekad nepasiektą brandų komunizmą. Marksizmo amžinasis imperatyvas - klasių kova - grįžta į Lietuvos politinę areną paslėptas po nauju populizmo ir nacionalizmo, aprengto Mažono uniforma, drabužėliu.
Taigi kyla klausimas, kokią alternatyvą populistiniam tradicinių partijų niekinimui gali pasiūlyti puolamieji? O atsakymas nėra lengvas.
Politiškai labiausiai apskaičiuotą atsakymą į “elitinių” politikų kritiką pateikia Algirdas Brazauskas. Jie vienas iš pirmųjų paskubėjo “Omni laiko” (http://www.omni.lt/index.php?base/z_144078) puslapiuose pasakyti, kad elitas neegzistuoja. Taip neutralizuojamas puolimas, barstant druską ant socialinių ir ekonominių visuomenės nuoskaudų. Bet gerai paieškoję internete rastume to paties Brazausko pasirašytą straipsnį anglų kalba apie Lietuvos politinio elito vaidmenį... Tai kam Brazauskas meluoja - rinkėjams ar užsieniečiams? Ko gero, nemeluoja Brazauskas nė vienu atveju. Jo atsakymai skirti potencialiam rinkėjui ir Vakarų europiečiams yra skirtingi politiko atsakymai skirtingoms auditorijoms. Lietuvos politinio elito terminas Vakaruose būtų siejamas su stabilios politinės sistemos susiformavimu. Lietuvoje šis terminas siejamas su skurdo ir kapitalizmo akistata, kurios Brazauskas, ko gero, arba iki galo nereflektuoja (vis dėlto politikas susiformavo sovietmečiu, kai visuomenės ekonominis susiskaidymas buvo slepiamas), arba stengiasi neakcentuoti politiniuose pareiškimuose.
Kitų politikų atsakymai yra daug prieštaringesni. Saldžios ir slaptos pagundos nors trumpai pabūti elito dalimi nelengva atsisakyti. Pats problemiškiausias čia yra, kaip ir Pakso atveju, politikų noras atstovauti visai Lietuvai. Buvimas elitu neretai reiškia privilegiją kalbėti tautos vardu ir valdyti tą tautą.
Tokia elito sąvoka vadovaudamasis Andrius Kubilius staiga ima ir pasiūlo “sutarties su Lietuva,” iniciatyvą (http://www.omni.lt/index.php?base/z_144349). Viename sakinyje yra ir atsiribojimas nuo “tautos” (Lietuvai su savimi sudarinėti sutarčių juk nebūtina), ir privilegijos jai atstovauti užsitikrinimas. Ir tai yra ne atsitiktinumas, ir net ne populizmas. Į “sutarties su Lietuva” sudarymą gali pretenduoti tik elitas, save laikantis būtinu atstovauti visai Lietuvai, ir norintis įforminti tokį savo statusą dokumentais. Bet ponai, demokratinėje valstybėje tam yra demokratinės priemonės. Vienintelė mano sutartis su Lietuva yra mano parašas Lietuvos Respublikos piliečio pase.
Manymas, kad “sutarčių” su Lietuva sudarymas realiai įgyvendinamas ir gali duoti politiškai naudingą rezultatą, yra lygiai toks pat pavojingas, kaip ir siekis apriboti tautos valios politinį svorį (kad ir neleidžiant tautai balsuoti prieš Konstitucijos priesaiką pamynusį Prezidentą ar investuojant milijonus į valstybingumo statusą iš esmės keičiančius referendumus), nes demokratinė visuomenė turi išlikti su nuomonių įvairove ir žodžio laisve, kur valdžia renkama daugumos piliečių pritarimu.
Tokiu būdu kalbėjimas apie elitą ir kompetenciją, tiek iš neigiamos, tiek iš teigiamos pusės, apnuogina paprasčiausią kovą dėl politinės pilietinės visuomenės kontrolės. O lengviausiai tokia kontrolė įgyvendinama sumažinus tą visuomenę iki tautos.
Elitizmas, atstovavimas tautai, o ne visiems piliečiams, verčia kalbėti ir apie dar vieną labai pavojingą tendenciją mūsų jaunutėje valstybėje - tikėjimą tautos biologija. Tai, kad Kubilius ir dabar ilgisi aristokratijos, yra ne mažiau jaudinantis dalykas už kokio nors Visvaldo Mažono siekį atstovauti “tautai,” ar Pakso norą “išvalyti” demokratines institucijas.
Tautinės ir pilietinės valstybės neatskyrimas yra vienas iš labiausiai bauginančių mūsų politikos bruožų, ypač integruojantis į daugiakultūrinę, įvairiarasę Europos Sąjungą. Net Brazauskas, rašydamas apie Lietuvos visuomenę, rėžia - tai viena tauta. Kur dingo mūsų tautinės mažumos?
Romualdas Ozolas, kultūrinėje spaudoje, išgąsdintas kapitalizmo ir popkultūros invazijos į Lietuvą, vis dar atvirai rašo apie tautos dvasią ir tikėjimus medžiais. Apie ciniško pinigų vaikymosi (suprask, kapitalizmo) gadinamą tautinę sielą. Tauta radikalų kalbose netikėtai pakylėjama iki savarankiškai veikiančio politinio vieneto, kuris mūsų jau minėtą elitą galėtų ramiu veidu jei ne sušaudyti, tai bent jau sukišti į kalėjimus. Nacionalizmas ne tik radikaliuosius politikus verčia pamiršti, kad gyvenam pilietinėje visuomenėje. Visuomenei, kurioje gyvena tūkstančiai kitataučių ir kitaminčių, gana dažnai nesąmoningai peršama tam tikra tautos biologijos nuostata. Ar tik dėl to, kad norima, jog Lietuvą kontroliuotų “reikiama” ideologija? Paradoksalu, bet net Vakaruose subrendę intelektualai kartais pareiškia tokių minčių, demonstruodami stebėtiną politinę netoleranciją kitoms tautoms, kitai klasei ir kitokiam mentalitetui priklausantiems žmonėms. Nors yra ir išimčių - Prezidento Valdo Adamkaus rinkimų kampanijoje populiarios dainos žodžiai buvo pakeisti: “ir visiems mums vieną vardą, o ne kraują, davė Lietuva”. Ar Adamkaus vakarietiškas atsargumas politiškai pasiteisino?
Paradoksalu, bet mobilizuojantis nacionalizmas, suteikęs istorinę progą Lietuvai tapti nepriklausoma respublika, gali būti tos pačios Lietuvos didžiausias politinis pavojus. Lietuva jau parodė, kad ji gali būti mobilizuota - daug žmonių paaukojo savo gyvybę ir sveikatą dėl jos laisvės, atlikdami šventą pareigą savo krašto ateičiai. Deja, tuo pačiu principu Lietuvos piliečiais, jų etnine kilme gali būt manipuliuojama kovojant dėl valdžios.
Kas paneigs, kad didžiausias faktorius, be lagamino su amerikoniškais rusų doleriais, išrenkant Paksą buvo žemaičių nacionalizmas, subrandintas mūsų intelektualų, o marginalų sujungtas su sovietiniais klasių kovos elementais? Ir kas paneigs, kad didžiausias laisvę iškovojusios tautos nusivylimas buvo kapitalizmo atėjimas į Lietuvą, kuriam, ko gero, nė vienas Lietuvos pilietis nebuvo pasiruošęs. Juk ne visi ėjo į Baltijos kelią pasitikti kapitalizmo. O pasirinkimo nebūta ir negalėjo būti.
Išnaudojantys elitą savo politinėje kovoje politikai labiausiai atkreipia dėmesį į šiuos elito sąvokos aspektus: tai yra ir kapitalistinis terminas, reiškiantis grupę žmonių, turinčių ekonominių ir socialinių pranašumų. Tie žmonės dar vadinami “išrinktaisiais” arba visuomenės grietinėle. O elito sąvokos gynėjai nepastebi, kad elito terminas buvo plačiai paplitęs selekcijoje ir turi negatyvių biologinių konotacijų. Mąstymas apie elito buvimą (ypač žiūrint į Lietuvos ateitį) kartais artėja net prie rasistinės logikos: elitas - geriausios karvės, atrinktos tolesnei reprodukcijai, o runkelių Lietuvai teks išmirti.
Be abejo, yra dar kitoks elito supratimas. Elitas - tai mūsų tautos pažibos, visa tai, kas geriausia, protingiausia, gabiausia. Bet toks elitas savęs nekuria, o atsiranda dėl piliečių pagarbos ir pasitikėjimo savo valstybės piliečių protu ir moraliniu autoritetu.
Neįsiklausimas į kitokias nuomones, nesugebėjimas išgirsti ir atsiliepti į kito žmogaus nuomonę ir yra didžiausias intelektualų peršamos elito sąvokos diskreditavimas: elitas, tautos geriausieji turi atstovauti visai valstybei, ją visą išgirsti, ir su ja konstruktyviai diskutuoti, kartais netgi koreguodami savo mintis. Tik taip yra sukuriamas moralinis elito autoritetas. Be tokio autoriteto, elito sąvoka yra tik ekonominė. Ypač žinant, kad mūsų visuomenė jautri ne tik žmogaus gabumams, bet ir jo pinigams.
Elitas visada priklausė kitai klasei - turtingesnis, protingesnis, geriau išsilavinęs. Gal ir galima sutikti su Artūru Paulausku, kad sovietinė okupacija sunaikino didelę dalį Lietuvos elito (http://www.omni.lt/index.php?base/z_144078), bet reikia nepamiršti, kad toks sunaikinimas buvo pateisinamas būtent klasių kovos ideologijom. Jei ignoruosime ekonominius visuomenės skirtumus, elito sąvoka bus ir patraukli, ir kelianti tautinį pasididžiavimą. Bet socialistinės statybos pasibaigė ir dabar statom kapitalizmą. Ir pradedam ne nuo ekonominių perteklių, o nuo skurdo baimės, nuo to, kad didžioji dalis Lietuvos gyventojų prarado ekonominio saugumo jausmą ir kažin ar galės labai lengvai iš tos padėties išbristi. Elito sąvoka susijusi su trimis dalykais: greitai praturtėjusių valstybės piliečių atėjimu į viešumą, greitai nuskurdusių piliečių neviltimi bei intelektualų nepajėgumu autoritetingai dalyvauti visuomenės nuomonių formavimo procesuose.
Dėl šios priežasties kartais atrodo, kad mūsų politikai ir intelektualai geriau žino tai, kas vyko vienoje ar kitoje vakarietiškoje valstybėje prieš šimtą ir daugiau metų, negu tai, kaip dabar mąsto Lietuvos žmonės. Jei taip nebūtų, jie susimąstytų prieš skelbdami elito evangeliją.
Mūsų aktyviausi kandidatai į elito narius turėtų susimąstyti, kad jų svajonė tautai gali atrodyti paprasčiausias spjūvis į veidą.
Metas tiems, kurie nori vadintis tradicinėmis partijomis, pagalvoti, kaip išgirsti kitą nuomonę ir nors minutei susimąstyti, kaip padėti žmonėms atgauti pasitikėjimą savo valstybe ir jos politikais. Metas susitarti, kokius žodžius iš savo lūpų paleisite į viešą apyvartą. Jūsų laukia nepaprastai sunkus darbas - įrodyti nepasitikinčiam rinkėjui, kad jūs išvesite valstybę iš krizės ir savo darbu sustiprinsite rinkėjų tikėjimą ir viltis dar prieš tai, kai susikrausite lagaminus ir išsikraustysite į Europą. Lietuva laukia mąstančių ir pasiaukojančių jos labui politikų.
