Ketvirtadienio (06.12) vakarą Lietuvos sostinė trumpam tapo poligonu visų anapusybės tamsiųjų jėgų invazijai. Į savo juodosios magijos seansą Vilniaus "Žalgirio" stadione svetingai kvietė pats šėtono vietininkas ir jo atstovas spaudai Dievo apleistoje žemėje Marilyn Mansonas.
Tikriausiai neapsiriktume sakydami (o jei ir apsiriktume, manau, sutiksite, kad pateiktas palyginimas gan įtikinantis), kad ne vienas taikingai stadiono link traukiančių miestiečių ir sostinės svečių tikėjosi, galbūt patys aiškiai to nesuvokdami, patirti tai, ką nepakartojamas Michailas Bulgakovas aprašė savo romano apie kito "įžymaus artisto iš užsienio" gastroles Maskvoje 12 skyriuje, pavadintame "Juodoji magija ir jos demaskavimas". Tačiau šįsyk intriga buvo netgi didesnė, kadangi informacijos amžiaus publika, priešingai nei vargšai žiūrovai Maskvos varjetė teatre prieš daugiau kaip pusšimtį metų, bent jau nutuokė, ko tikėtis, o ir jokio demaskavimo niekas nežadėjo.
Tamsybių princas su visa savo spalvinga palyda sostinėn atgarmėjo savo pasirodymo išvakarėse ir, tenka manyti, laiko veltui neleido bei iškrėtė pirmą pigų, tačiau veiksmingą triuką - paskleidė visa apimančios traukos į "Žalgirio" stadioną, turėjusio tapti misterijos arena, spindulius, kurių poveikis tapo akivaizdus išvydus daugiatūkstantinę minią, nekantriai mindžikuojančią ir taip jau varganą futbolo veją.
Kadangi Maestro ir Ko pasirodymas buvo numatytas vakaro kulminacijoje, taktiškasis tamsybių džentelmenas pradėti vakarėlį pakvietė vietinės reikšmės kolegas iš vokalinio-instrumentinio kolektyvo "Rebelheart". Jie publiką nuteikė maloniai, tačiau didelio jos entuziazmo nesukėlė. Patys tai puikiai suvokdami keletą kartų užtikrino susirinkusiuosius žiną, ko jie "laukia", tačiau primygtinai prašė nežiūrėti pro pirštus ir į jų pastangas prisidėti prie pragaro ekspansijos į Marijos žemę. Ir tas pastangas labiausiai atlygino faktas, kad vakaro šeimininkui perleista publika buvo įkaitusi, o scena prisotinta beveik matomos energijos.
Vos tik bebaigiąs spingsėti saulės kamuolys, tartum supratęs, kad nepavyks užkirsti kelio to vakaro šventvagystei, suskubo pasislėpti, prasidėjo tai, ko Vilniuje buvo laukta bene pusmetį, o aptarinėjama bus dar tiek pat. Tarsi didingos Wagnerio plunksnos parašyti suskambo įžanginiai garsai ir triumfuojant virš stadiono pakibusiai išverstapilvei mėnesienai iki tol vargiai suturėtos tamsybių pajėgos galutinai ištrūko ir akimirksniu užvaldė visų atėjusiųjų kūnus ir jų vidinį turinį.
Iš po žemių scenoje išdygęs paradiniais apdarais ir šventiniu makiažu pasipuošęs tamsybių harmonijos virtuozas, pritariant stygas tampančių, būgnais tvatijančių ir klavišus maigančių geltonplaukių kipšiukų kapelai, pradėjo savo fantasmagorišką orgiją. Nesipriešindama publika akimoju atsidavė pirmykščio chaoso jėgai ir kakofoniškam uraganui, o Marilyn Manson pasakojamos jokiose knygose neužrašytos istorijos tapo absoliučia realybe.
Hipnotizuojantis balsas, pulsuojantis ritmas ir kiaurai perveriantis gitaros šaižulys, įmantriai derinamas su kabareto aistringumu, burleskos žavesių ir grotesko beprotybe, palengva susiliejo į klausytojų gyslomis tekantį švino lydinį. Ir niekam nekilo noras nusistebėti sutartinai kartojamais žodžiais "visi dabar esame žvaigždės mulkių šou". Netrukus šalia linksmosios šutvės ant scenos pasirodžiusios šokėjos pseudokariniais švarkais įkūnijo dekadentišką egocentrizmą, nepamiršdamos pasipuikuoti žavingos spalvos apatinėmis kelnaitėmis. Jas pakeitė neūžaugos Siamo dvynukės, pretenzingai demonstruojančios savo muzikinius gabumus. Visi prieš žiūrovų akis šmėkščiojantys moteriški personažai elgėsi taip, tarsi norėdami patvirtinti vienos iš atliekamų dainų žodžius, jog "velniai yra mergaičiukės su Van Gogho trūkstamomis ausimis". Ir nors visų jų ausys buvo savo vietoj, tačiau iš proto beišsikraustanti publika jautė, kaip iš kadaise nupjautos genijaus ausies ant jų krinta Marilyn Manson poezijos materializuoti kraujo lašai.
Tačiau artistas iš užjūrio nė sekundę neleido pamiršti, kas čia pagrindinis personažas - čia užsimaukšlinęs Chaplino katiliuką, čia virsdamas gotikiniu kraugeriu ar peliuko Mikio pragariška išpera metaliniais nasrais, vis kaitaliodamas savo kojų bei rankų ilgį jis tarsi tenorėjo išrėkti šekspyrišką sentenciją, jog visas pasaulis - tai scena. O viso šou esmę išreiškiančio nelabai išverčiamo žodžių darkinio “mOBSCENE” milžiniškos raidės į taktą žybčioja virš gastrolierių galvų.
Pritrenkiantis garsų ir vaizdinių protrūkio seansas baigėsi taip pat ūmai, kaip ir prasidėjo. Bežadei auditorijai nepalikdamas jokių vilčių išvysti jį dar sykį, emocijų ekvilibristas dingsta tarsi išsiurbęs publikos agresijos syvus vampyras, palikdamas ją išsekusią, tačiau dar nelabai norinčią skirstytis. Darbininkas vienu judesiu išjungia scenos apšvietimą, tuo rodydamas, kad seansas baigėsi ir jam laikas gerti arbatą su meduoliais.
"O kaip dėl demaskavimo? - prisiminęs minėtą romaną, visai pagrįstai paklaus koks pilietis ir pakartos jau kažkieno ištartą frazę, "kad jokios magijos pasaulyje nėra ir kad tai tik prietarai". Sprendžiant, prietarai tai ar ne, pravartu dar sykį pavartyti tą didžiai teisingą knygą, tačiau, be abejo, bet koks įvykis demaskuoja ir atskleidžia kažką slėpininga ir nežinoma, jei tik stebintysis yra pakankamai atidus. O mūsų nupasakotas įvykis demaskuoja esminį dalyką: nebuvo tai nei juodoji, nei baltoji magija - tai buvo rokenrolo magija, kurios seanse buvo verta apsilankyti, netgi jei esi visiškai kurčias.
