"Tragedija, kuri pakeitė pasaulį" - toks yra dažniausiai vartojamas 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykių apibūdinimas. Tačiau diskusijos ir nuomonės, kaip pakeitė, ne retai apsiriboja Vakarų pasaulio erdve, o musulmoniškos šalys tarsi paliekamos nuošaly ir rečiau svarstoma, kaip po rugsėjo 11-osios pasikeitė islamo pasaulis.
Be tokių, anot Zbigniewo Brzezinski, "krizės arkai, jungiančiai Viduriniuosius Rytus ir pietinę Euraziją" priklausančių musulmoniškų šalių kaip Pakistanas ar Indonezija oficialaus ir realaus dalyvavimo JAV vadovaujamoje pasaulinėje koalicijoje kare prieš terorizmą pergalės pasiekti nebus įmanoma. Todėl labai svarbu bandyti suprasti, kaip rugsėjo 11-osios įvykiai ir po jų vykstantys procesai paveikė pokyčius islamo pasaulyje. Yra nuomonių, kad rugsėjo 11-oji savo svarba musulmonų pasauliui prilygsta Otomanų imperijos žlugimui ir yra išsiskiriamos dvi galimų pokyčių tendencijos.
Labai nesinori tikėti analitikais, sakančiais, kad tokie pokyčiai pasireiškia įtampos tarp Vakarų ir islamo civilizacijų stiprėjimu. Tai motyvuojama taip ir nepasikeitusiu, veikiau suagresyvėjusiu JAV elgesiu po rugsėjo 11-osios ir G. W. Busho nesubalansuota užsienio politika, dėl kurios ir toliau išlieka palanki dirva islamiškoms radikalioms grupuotėms į savo gretas įtraukti tūkstančius jaunuolių bei rengti naujus teroro išpuolius į 9/11 žvelgiant kaip į sektiną pavyzdį. Toks situacijos vertinimas nutrina ribą, skiriančią teroristus nuo šimtų milijonų prievartos aktus smerkiančių dorų musulmonų ir arabų.
Kur kas prasmingesnis kitas žinovų įžvelgiamas pokytis - pastebimas vis labiau musulmoniškajame pasaulyje įsitvirtinantis suvokimas, kad nuolatinis visų nelaimių priskyrimas šėtonui Amerikai ir prievartos naudojimas yra į niekur vedanti aklavietė. Būtent taip mano garsus iš Irako kilęs disidentas ir rašytojas Kananas Makiya, įsitikinęs, kad problemos sprendimas glūdi pačiame islamo išpažinėjų pasaulyje ir jog karas prieš pasaulinį terorą visų pirma reikalingas jiems patiems.
Lygiai kaip amerikiečiai savo šalyje turėjo kovoti, pasmerkti, izoliuoti ir taip galiausiai išnaikinti kukluksklano narius, taip ir musulmonai privalo iš savo tarpo išnaikinti didžiausią savo priešą - prievartos įsišaknijimą jų visuomenėse. Pasak K. Makiya, "prieš tokį priešą Vakarai negali nieko padaryti. Tai atlikti turime mes patys. Musulmonai ir arabai turi būti naujoviško karo priešakinėse linijose, karo, kurį kariauti verta jų pačių sielose ir dėl jų pačių išsigelbėjimo. Ir tai, kaip seni musulmonų išminčiai pasakys, yra tikroji džihado prasmė, prasmė, kurią pagrobė teroristai bei savižudžiai sprogdintojai ir visi tie, kurie jiems pritaria ar randa jiems pateisinimus. Atsikratyti to, ką jie padarė mūsų vardu, šiandien yra XXI amžiaus civilizacijos iššūkis kiekvienam arabui ir musulmonui".
Tačiau tai padaryti kur kas sunkiau nei nubrėžti tikslą. Didžiausia kliūtis tam yra daugelio musulmonų nuoširdus įsitikinimas, kad Vakarai yra jiems priešiški. Neapykantos ištakos Vakarų pasauliui yra mažiausiai dviejų šimtmečių senumo, kai dar Napoleono armija išsilaipino šiaurės Afrikoje. Šiandieninės tokio įsitikinimo priežastys glūdi tame, kad JAV administracijos nuolatos rėmė du blogiausius dalykus islamo pasaulyje: Izraelio poziciją jo konflikte su arabais ir žmones engiančius korupcinius diktatoriškus režimus musulmoniškose šalyse. Deja, prie to prisidėjo ir po rugsėjo 11-osios įvykių nuolatinis teroristų arabiškos kilmės akcentavimas, kuris sustiprino klaidingą jų tapatinimą su visais musulmonais.
O juk islamo pasaulis labiausiai ir kenčia nuo teroristų: daugiausiai teroro aktų įvyksta musulmonų šalyse ir didžiąją jų aukų dalį sudaro šių šalių gyventojai. Nesuskaičiuojamos politiniais šūkiais besidangstančios nusikaltėlių grupuotės paprastų musulmonų gyvenimą pavertė kasdienės baimės pragaru nuo Egipto iki Malaizijos. Reta šiandieninė musulmoniška šalis nepažeista terorizmo užkrato. Teroristiniai aktai ir vyriausybių antiteroristiniai veiksmai virto užburtu ratu, taip paversdamas terorizmą savitiksliu. To keliama baimė ir padariniai musulmonams tapo pažįstamu labiau nei bet kam kitam. Prievarta tapo įprasta šių šalių vyriausybių priemonė kovoje su politine opozicija ir su savo pačių tauta.
Prievartos kultas čia seniai yra tapęs gyvenimo norma, tačiau kentėdami nuo terorizmo daugelis musulmonų dėl to labiau linkę kaltinti išorinius veiksnius - Ameriką, CŽV ar sionistus. Toks nepasitenkinimas Vakarais pagrįstas daugeliu patirtų nuoskaudų. Paradoksalu, bet jis labiausiai įsišaknijo vakarietiškiausiuose arabų sluoksniuose, verslininkų ir studentų aplinkoje, taip pat tarp turtuolių palikuonių, kaip kad Osamos bin Ladeno atveju. Tačiau pavojingiausia, kad šis nepasitenkinimas virto visur blogio jėgų sąmokslą įžvelgiančia neapykanta, kuri seniai atitrūko nuo bet kokių racionalių jos ištakų aiškinimų, taip kaip antisemitizmas tarpukario Vokietijoje.
Tik tokios nuostatos pergalėjimas islamo pasaulyje įgalintų sunaikinti terorizmo šaknis. Priešingu atveju musulmonai dar labiau jausis kankiniais bei vakariečių aukomis ir užsisklęs nuo išorinio pasaulio.
Taigi kova su esmine terorizmą gimdančia priežastimi - islamo šalyse įsišaknijusiu prievartos kultu - daug svarbesnė nei kova su Talibanu ar “Al-Qaeda” fanatikais ir jų fizinis sunaikinimas. Tai taip pat ir kova už politinę laisvę ir pliuralistinę visuomenę musulmoniškose šalyse, iš kurių kilę teroristai nieko bendra neturi su islamu, taip kaip inkvizicija ar fašizmas nieko bendra neturėjo su krikščionybe.
Todėl pergalė prieš pasaulinį terorizmą įmanoma tik jei rugsėjo 11-osios įvykiai Jungtinėse Valstijose taps kertine paskata musulmoniškame pasaulyje permąstyti jį persmelkusį prievartos kultą ir jį naikinti. Kovą galima laimėti tik bendromis Vakarų ir islamo šalių sutelktomis jėgomis ir šios šalys turi vaidinti esminį vaidmenį pasaulinėje koalicijoje prieš didžiausią šiandienos grėsmę. Tik tuomet bus įmanoma sunaikinti baisiausių teroristų ginklą - jų neapykantą ir fanatišką įsitikinimą, kad jie kovoja su blogiu.
